Utenoje gyvenanti Zita Matelienė (Kėblytė) Stabulankiuose gyveno iki 10 klasės. Ir nors vidurinę Leliūnuose iš Ažugirių (Leliūnų sen.) buvo gerokai paprasčiau pasiekti autobusu, nei iš gimtojo kaimo pėdinti prastu keleliu per laukus ir nedidelį, bet vaikui baugoką Stainiškio mišką, prarastų namų nostalgija išliko iki šiol.

Mūrinių lagerių vienuma ir milžinas šermukšnis

Z. Matelienė „Utenos dienai“ pasakojo, kad melioracija privertė jos šeimą palikti gimtuosius namus apie 1974–1975-uosius. Tėvas dar iš paskutiniųjų laikėsi, bet kai pagrasino, kad apars iki pat palangių, teko išsikraustyti į Ažugiriuose naujai statomą kolūkio gyvenvietę. Namai buvo mūriniai, standartiniai, todėl pašnekovės tėvas kartodavo, kad žmones čia suvarė lyg į lagerį.

O gimtuosius Z. Matelienės namus statė jos senelis Antanas Kėblys (ulyčiojeKėblių sodyba stovėjo kažkur prie Sodakalnio (prie vyšnyno). Anot moters, senybiniame name, apkaltame toliumi, buvo stancija, virtuvė, kambarys, miegamasis. Buvo gana nemažas klojimas, klėtis, tvartas, atskiriau pirtelė. Nedidelis sodas ir daržas savo reikmėms. Prie pat namų augo didelė pušis, o šermukšnis buvo toks įspūdingas, kokio pašnekovė gyvenime daugiau nėra regėjusi. „Mes su broliu įlipdavom, skindavom šermukšnius, parduodavom ir užsidirbdavom pinigų. Pirkome sieninį laikrodį už surinktas uogas“, – šypsojosi Z. Matelienė. Anot jos, ir pušį, ir šermukšnį pasodino jos senelis. Raudonuogis medis buvo skirtas apsaugoti namus nuo perkūno.

Kėblių artimiausi kaimynai buvo Dikmanai, Baliukai, Lauciai (Stripeikiokai), Žemaičiai, taip pat čia pat gyveno Bagočiūnai iš Šlapių kaimo ir Sabelkų Saladžiai (Vincas).

Anot pašnekovės, senelis buvo „kažkiek prasilavinęs“, netgi Leliūnuose dirbo kažkokiu lyg ir raštininku (nors buvo baigęs tik keturis skyrius). Vėliau, siekdamas prisidurti prie pragyvenimo, važiuodavo šį bei tą parduoti į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) – ten apsistodavo pas tame mieste gyvenusią seserį. Kurį laiką ji taip pat atvažiuodavo vasaroti pas brolį. Senelis mirė, kai pašnekovei buvo vos šešeri metukai.

Geležinkelio apeiginis ir tvarkingas gaspadorius

Z. Matelienė pasakojo, kad tėvas Balys Kėblys dirbo kolūkyje. Arkline kertamąja kirsdavo javus. Teko pasidarbuoti ir melioracijoje – siauru kastuvu kasdavo siaurus ir labai gilius griovius, į kuriuos nuguldavo moliniai drenažo vamzdeliai. Labai sunkus darbas. Prieš kolūkį apeiginiu dirbo ir prie geležinkelio – prižiūrėjo tam tikrą geležinkelio ruožą (važinėjo drezina). Darbo vietą prie geležinkelių jam siūlė Panevėžyje, tačiau seniems tėvams nesutikus iš kaimo išvykti, Stabulankiuose liko ir sūnus.

Anot dukters, tėvas buvo be galo tvarkingas gaspadorius, viskas pas jį buvo padėta į savo vietą.

Žmonės eidavo pas jį prašyti pjauti kiaules.

Tėvas turėjo daug knygų, labai mėgo skaityti. Kai kaime naikino skaityklą-biblioteką, niekam knygų nereikėjo, tai tėvas daug jų parsivežė namo. Vėliau, kai pašnekovė ėjo į Leliūnų vidurinę mokyklą ir buvo paskelbtas konkursas, kas daugiau atneš knygų, siekiant užpildyti mokyklos bibliotekos pustuštes lentynas, mergaitė beveik visas šitas knygas atidavė mokymo įstaigai.

Dizainerė, dirbusi laukuose

Z. Matelienės mama Stasė Kėblienė (Kavoliūnaitė), kilusi iš Legeniškio kaimo (Anykščių r.), buvo siuvėja, „kaime visus apsiūdavo“. Jos teta ištekėjo už Kauno pašto viršininko ir kuriam laikui pas save buvo pasiėmusi ir pašnekovės mamą. Išmokė siuvimo amato, tam tikrų miestietiškų elgesio manierų. „Buvo labai gabi, labai tvarkinga. Kaip dabar sakytų ne siuvėja, bet dizainerė, nes pati braižė, lekalus karpė… Darbšti be galo“, – apie gimdytoją, turėjusią namie „Singer“ kojinę siuvimo mašiną ir labai atsakingai vertinusią siuvimą, pasakojo Z. Matelienė.

Mama dirbo kolūkyje. Daugiausia laukininkystėje, nors teko ir karves melžti Stabulankių fermoje, ir sandėlyje pasidarbuoti.

Mokėjo S. Kėblienė suleisti vaistus tiek žmogui, tiek gyvuliui, todėl vietinių buvo vadinama daktaryte. Kur mama išmoko šio „amato“, dukra negalėjo pasakyti, tik žinojo, kad gimdytojai viskas rūpėjo, viską norėjo žinoti.

Vėžiai po Pagriaumėlos šaknimis

Nors vaikai turėjo padėti ir namie, taip pat, norėdami užsidirbti kapeiką, eidavo vasarą dirbti kolūkio laukuose, tačiau vakarais gimdytojai vis tiek išleisdavo savo atžalas maudytis. „Daugiausia maudytis eidavome į Apšlavą, bet kartais ir į Aknystėlį, nes ten buvo daug vėžių. Prie Apšlavo, maudykloje prie Balaišių, susirinkdavo visa mūsųchebra.Ir Aknystėlyje prie Kazicko buvo labai gera maudykla, o visai gretima Pagriaumėlos (labai aukštas skardis, besileidžiantis į Aknystėlio ežerą – aut. past.) pakrantė buvo vienos šaknys – kišdavom rankas ir prisigaudydavom vėžių. Virdavom juos. Druskytės, krapo – delikatesas!“ – prisiminė Z. Matelienė.

Kaime, ypač vasarą, susirinkdavo bent keliolikos vaikų būrys (Balaišių Aloyzas, Alvyda ir Vilius, pašnekovė su broliu Valdu, Žemaičio Zenius (Zenonas), iš Panevėžio atvažiuodavo daug Šerėniokų), o kadangi daugumą sudarė berniokai, tai ir žaidimai daugiau buvo berniukiški: kvadratas, vidurys, boba, užkaltinis…

Nuo kalno ir su šliužukais, ir ant medinės dėžutės…

Moteris pradinę mokyklą, įsikūrusią Juodelių namuose, lankė Aknystėliuose. Mokytojavo nemeikšiškė Janina Miškinienė, gyvenusi pas šeimininkus „ant buto“. Iš aplinkinių kaimų į mokyklą susirinkdavo 12–13 vaikų. „Žiemą vaikus veždavo vieną dieną tai Balaišis, tai Laucius (Antanas Laucius (Karaliokas) – aut. past.), tai mano tėvas. Antroj-trečioj klasėj patys slidėmis važiuodavom iki mokyklos – du kilometrai buvo man“, – pasakojo Z. Matelienė ir pridūrė, kad kuprinių tada dar nebuvo, jas atstodavo portfelis, kurį čiuožiant slidėmis virvutėmis parišdavo prie pečių.

Vaikai labiausiai mėgdavo lėkti nuo stačiausio kaimo kalno Sodakalnio – trasa baigdavosi jau toli ant ežero. „Atsitįsdavom tokius namų darbo šliužukus, medines rogutes, kuriomis tėvai veždavo vandenį. Tokie gan nemaži – susėsdavom bent keturi. Kaip eina, tai net baisu!“ – šypsojosi moteris. Anot jos, tais laikais vaikai daug dirbo (tėvai laikė griežtai), nebuvo tokie jau dideli padaužos, nors pasitaikydavo ir mokyklos langą iškulti, ir saldūninių obuolių nuo svetimos obels pasirinkti… „Vaikai kaip visur ir visais laikais. Tik pagal laikmetį savos ir pramogos“, – reziumavo Z. Matelienė.

Visai šalia mokyklos niūksojo Aknystėlių piliakalnis, kuris, žmonės kalbėjo, buvo supiltas kepurėmis. Ant kalno vykdavo šventės – tiesa, tarybinės (kaip Gegužės 1-oji). Toliau stabulankietė mokslus tęsė Leliūnuose (dabar šiame pastate įsikūręs Vytauto Valiušio keramikos muziejus), dar senesniame prieš tai buvusiame mokyklos pastate, Kauno ir Topolių gatvių sankryžoje veikė mokinių bendrabutis.

Beje, moters tėvas dukrai yra minėjęs, kad keturis skyrius lankė Stabulankiuose, ten kur kažkada veikė biblioteka. Mokyklinius reikmenis nešdavosi medinėje dėžutėje, ant kurios atsisėdus labai smagu žiemą būdavo lėkti nuo kalno (nepaisant to, kad dėl to nuo tėvų gaudavo barti). Ir nors „batų labai neturėjo“, rašė „negražiai“, bet tėvas skaičiavo labai gerai ir noro mokytis netrūko.

Z. Matelienė buvo visai vaikas, kai statė Stabulankių fermą. Įsiminė, kaip kaimo vyrai (jos tėvas, J. Balaišis ir kt.) statė ją iš molio ir šiaudų mišinio. Kolūkinį pastatą pastatė, galima sakyti, Monikos ir Marytės Lauciūčių kieme. Jų menka trobelytė netrukus visai sukiužo ir gyventojos pasistatė naujus namus visai netoliese.

Nerasta žmona ir velnias akmenyje pirštus įspaudęs

Pašnekovė puikiai atsimena dabar jau užpelkėjusį Dėlyno ežeriuką, kuriame ji su broliu ir kitais vaikais gaudydavo karosiukus. Prisiminė moteris ir vieną žvejybos nutikimą. „Kaime buvo vienas toks pijokėlis, kartą jis iš kažkur naktį blūdijo ir vis šaukė savo žmoną vardu, o mes, vaikai, gal šešiese buvom, gaudėm žuveliokus, ir tai iš vienos pusės, tai iš kitos vis jam atsiliepiam: „Aš čia!“, „Aš čia!“ Tai tas žmogelis ir keliauja. Dabar pagalvoju, tai gerai, kad jis ėjo aplinkui ežerą, o ne tiesiai… Paskui jam atsibodo ir jis keikdamasis parėjo namo“, – pasakojo moteris vaikystėje iškrėstą šposą ir pridūrė, kad nors ežerėlio krantai tikrai liūliuodavo, tačiau ji negirdėjo, kad kas nors būtų jame, priešingai nei Apšlave, prigėręs. Z. Matelienė sakė neįsiminusi skenduolių pavardžių, tačiau žino, kad pastarajame yra daug žmonių nuskendę. „Buvo toks laikas, kai skendo vieni po kitų…“ – sakė ji.

Iš Dėlyno tekėjo ir upeliukas, kuriame neršto metu vaikai gaudydavo kuojytes, vijūnus. Pagrindinį žvejybos įrankį atstodavo kašikas, tačiau žuvyčių būdavo taip tiršta, kad mažieji žvejai laimikį neretai gaudydavo tiesiog rieškučiomis.

Netoli Kėblių, pakalnėje, augo beržynas. Vienu metu nemažai jo buvo iškirsta, tad suvešėjusiame avietyne sirpdavo tokios didelės ir tiek daug aviečių, kad pašnekovė su mama per pora valandų pririnkdavo pilnus kibirus. Iš to beržyno (paskui tą beržyną iškirto melioracija)pas Kėblius į kiemą ateidavo briedžiai, stirnos. Vieną stirniną vaikai net buvo prisijaukinę, žaisdavo su juo, kol šis ėmė badytis ir šiuos gąsdinti. Tėvai irgi pradėjo bartis, nes nuo šių kanopinių žvėrių kentėdavo daržai.

Padelnos miškelyje, netoli Žemaičių, buvo vieta, vadinama Velniaraisčiu, kurioje riogsojo į žemę sulindęs akmuo, vadinamas Velnio pirštu. Vaikai iš senelių, tėvų prisiklausę įvairiausių pasakojimų, bijojo jo, bet smalsumas nugalėdavo – norėdavosi pasimatuoti savo delną su nelabojo įspaudu.

Netoli Kėblių buvo toks smėlėtas dirvoniukas su keturiais-penkiais įdomiais akmenimis. Jie turėjo didesnes mažesnes įdubas, į kurias vaikams buvo patogu dėti riešutus ir juos traiškyti plaktuku.

Į gretimas Šlapes vesdavo keliukas per Brastą, kuri neišdžiūdavo net vasarą, dugnas buvo kietas.

Sūris „ant dirvoniuko“

Kaimo kapeliuose, anot pašnekovės, ji neatsimenanti, kad būtų palaidota kas nors iš jos giminės, tačiau ji su kitais vaikais eidavo į juos. Kapinės buvo tvarkingos, dauguma kapų su mediniais, vaiko dydžio kryžiais, ant kapų padėta priskintų lauko gėlių. Kapeliai buvo aptverti kitokia tvora nei dabar (greičiausiai medine), ir nors varteliai buvo, tačiau vaikams didesnė atrakcija buvo lipti per tvorą.

Beje, pašnekovės tėvas su J. Balaišiu ir dar vienu žmogumi, kurio vardo nebeatsiminė, Leliūnų kapinėse vienu metu dirbo „etatiniais“ kaimo duobkasiais. Medinio kryžiaus Kėbliai neturėjo, bet tokį Z. Matelienė atsiminė buvus pas Dikmanus.

Į mojavą žmonės eidavo pas Laucius (Kiškis), Anelę Lauciūtę, Dikmanus (kaimynystėje), Baliukus. Altorėlį iškaišydavo pivonijomis, skaitydavo skaitinius. Paskutinę pamaldų dieną eidavo „apie kryžius“. Gerą balsą turėjo pašnekovės tėvas (giedodavo laidotuvėse), A. Lauciūtė, Antanas Pinkevičius iš Šlapių.

Visas kaimas susirinkdavo į adzekvijas – viso kaimo sudėtines mišias. Kaimiečiai surinkdavo kažkokią sumą, už kurią kunigas atlaikydavo už viso kaimo mirusiuosius ir gyvuosius mišias. Po mišių vykdavo sudėtinis balius – kiekvienas atsinešdavo ką turėdavo, susirinkdavo daug žmonių. Nors adzekvijos kas metai vykdavo vis kažkieno didesnėje gryčioje, bet pašnekovei įsiminė Vinco Lauciaus (Vincuko) sodyba.

Švęsdavo žmonės ir Sekmines. Anot Z. Matelienės, nors kaime jos vienu metu vykdavo ne vienoje vietoje, viena jų buvo pas Kėblius „ant dirvoniuko“. Pas juos ateidavo kaimynai Baliukai, nuo Sodakalnio – Vytautas Bražionis, atvažiuodavo iš netolimo Vosyliškio pašnekovės mamos sesuo. Žmonės susinešdavo ką turėdavo, bet svarbiausia, suprantama, buvo sūris.

Pagrindinis stabulankiečių kermošius – Šv. Petro ir Povilo atlaidai Leliūnuose. Ne tik Kėbliams dėl arklio niekada nebuvo bėdos, nes šeimos galva juos laikydavo net du (traukti kertamajai), bet, anot Z. Matelienės, kaime visi juos turėjo, o tą, kuris neturėjo, pavėžėdavo. Kėbliai važiuodavo ir į Šv. Magdalenos (Marijos Magdalietės) atlaidus Vyžuonose, nes Čiviškiuose (Leliūnų sen.) gyveno tėvo sesuo.

Pyragas kaip beržo šaka

Žinomos kaime šeimininkės, anot Z. Matelienės, kurias kviesdavo šeimininkauti, buvo pašnekovės mama, taip pat A. Lauciūtė, Ona Šerėnaitė. Marija (Marijona) Baliukienė kepdavo tortus. Įspūdingai atrodydavo „beržo šaka“ – pertepu suteptas biskvitas (panašiai kaip „Kuršėnų“ vyniotinis), papuoštas baltu morengu, o kad atrodytų kaip beržo žievė, juodumas ant jo atstodavo cinamono užbirenimai.

Antanas Laucius (Našlekiokas) buvo baigęs universitetą, be galo daug mokėsi, skaitė ir išprotėjo. Išprotėjo ir jo motina.

Gabus meistras buvo Jonas Bobelis iš Šlapių – jis ne tik karstus dirbindavo (pašnekovės seneliui taip pat), bet ir baldus.

Kaime pravardes turėjo ne tik tas pačias pavardes turėjusios šeimos, bet ir atskiri žmonės: Jonas Balaišis – Tetukas, V. Laucius – Ragelis, Vytautas Bražionis – Vicka, Antanas Bagočiūnas iš Šlapių – Švelniukas…

Zitos Matelienės asm. archyvo nuotr.