Lietuvoje nuo seno gyvena daugybė įvairių tautų, tikėjimų ir kultūrų žmonių. Jie puikiai įsiliejo į mūsų šalies visuomeninį, ekonominį, kultūrinį bei politinį gyvenimą ir įvairiais istoriniais laikotarpiais pasišventę stojo į kovą už Lietuvos laisvę.

Partizanas iš Azerbaidžano

Puikiai lietuviams žinomas Lietuvos ir Azerbaidžano visuomenės bei kultūros veikėjas, literatūrinių ir kultūrinių ryšių tyrinėtojas, publicistas, vertėjas Mahiras Gamzajevas sakė, kad nepriklausomybės atkūrimo siekį lietuvių tauta puoselėjo per visą okupacijos laikotarpį. Jo nuomone, apie tai liudija ir ginkluota kova pokario metais bei kiti pasipriešinimo žygdarbiai.
„Prisimindamas ginkluotos rezistencijos laikotarpį, norėčiau pabrėžti, kad lietuvių partizanų gretose kovojo ir kitų tautų atstovai: nemažas būrys vokiečių, kai kurie rusų sentikių, lenkų ir kitų tautybių Lietuvos patriotai, net belgas ir austras, – vardijo Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas. – 1944–1951 metais už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę tarp lietuvių miško brolių garbingai kovojo ir mano tautietis Šakiras Sadykovas, kilęs iš tolimojo Azerbaidžano. Jis – Kęstučio apygardos partizanas, artimas legendinio generolo Jono Žemaičio, partizanų vadų Jono Venslausko ir Petro Bartkaus, kitų žinomų kovotojų bendražygis. Šakiras ryžtingai gynė Lietuvos nepriklausomybę ir su kitais ginklo bei idėjos broliais 1951-ųjų pavasarį paaukojo savo gyvybę dėl šio švento tikslo.”

Kovėsi iš idėjos

Tyrinėtojo teigimu, Azerbaidžano Širvano regione gimęs, netoli Baku augęs Š. Sadykovas su lietuviais partizanais kovėsi dėl idėjos.
„Manau, kad mano tautietis, kurio vienas iš partizaninių slapyvardžių buvo Valius (dėl stiprios valios), lietuvių gretose kovėsi dėl laisvės ir nepriklausomybės idėjos, apskritai prieš režimą. Juk jis, tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje, matė tremiamus žmones. Tai jį labai paveikė, – įsitikinęs M. Gamzajevas. – Jis išties buvo tikras Lietuvos patriotas. Tarkim, rašė eilėraščius azerbaidžaniečių kalba apie Lietuvos laisvę. Kai galėjo pasitraukti į Vakarus, jis liko Lietuvoje. Įdomu ir tai, kad partizanavimo pabaigoje paėmus jį į nelaisvę per tardymą atsisakė kalbėti rusiškai, tad Raseiniuose tardytojams teko ieškoti vertėjo į lietuvių kalbą. Deja, galiausiai jis buvo nuteistas mirties bausme. Neseniai Lietuvos partizanas eilinis Š. Sadykovas po mirties buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu už aktyvų dalyvavimą ginkluotame pasipriešinime prieš sovietų okupaciją.”

Sąjūdis įtraukė tautas

1988 metais, prasidėjus tautinio atgimimo judėjimui, M. Gamzajevas ir kiti Lietuvoje gyvenę azerbaidžaniečiai susibūrė į visuomeninę organizaciją „Odlar jurdu” (liet. „Ugnies kraštas”). Vienijosi ir kitos tautos.
Vienas iš baltarusių tautinės bendrijos „Siabryna” įkūrėjų ir ilgametis vadovas Valentinas Stechas sakė, jog tuo metu Sąjūdis į savo veiklą įtraukė visus, gyvenančius Lietuvoje.
„1988 metų pavasarį gana spontaniškai baltarusiai susibūrė į visuomeninę organizaciją. Tuo sudėtingu laikotarpiu stengėmės prisidėti prie daugelio Lietuvos įvykių. Dalyvavome Sąjūdžio mitinguose, pirmuose jo suvažiavimuose. Kartu su tautiečiu Nikolajumi Matačiumi buvau išrinktas Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariu. Jei reikėjo, aktyviai rinkome parašus, pavyzdžiui, referendumui dėl sovietinės armijos išvedimo. Kartu su lietuviais, latviais, estais ir kitų tautų atstovais stovėjome susikibę Baltijos kelyje. Baltarusiai taip pat gynė televizijos bokštą ir Seimą per Sausio 13-osios įvykius. Būtent tuo metu lietuvių ir baltarusių kalbomis kreipėmės į tautiečius karius, kad suprastų lietuvių tautą ir nešaudytų, – prisiminė V. Stechas. – Tas laikotarpis buvo sudėtingas, tačiau svarbus mums visiems. Valstybę gynėme visi, nepaisydami tautybės.”

Žinoti istoriją

Šiandieniame pasaulyje dažnai skleidžiamos naujienos, kurios ne tik nuvertina istorinius įvykius, ypač rezistencijos ar nepriklausomybės laikotarpio, bet ir numenkina Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų indėlį į valstybingumo kūrimą. Maža to, iškraipyta ar net melaginga informacija bandoma sukiršinti taikiai sugyvenančius įvairių tautų atstovus.
Todėl kaip niekad svarbu išlikti budriems ir nesileisti kvailinamiems, žinoti savo istoriją ir neleisti ja manipuliuoti, suprasti, kad ne visomis per televiziją, radiją, spaudą ar interneto žiniasklaidą skleidžiamomis žiniomis verta tikėti.