Pietūs. Ilgas stalas, prie kurio sėdi nemažas būrys uteniškių. Jie susirinko į Labdaros valgyklą tam, kad gautų nemokamus pietus. Rūpestingoji Jadvyga sukiojasi su dubenėliais, į juos įpila karštos tirštos sriubos, kurią padeda ant stalo laukiantiesiems.
Lygiai vienerius metus Utenoje veikianti Labdaros valgykla tapo antraisiais namais skurstantiesiems, kurių gretos auga, o čia dirbantys savanoriai ir darbuotojai vos spėja suktis.
„Gėdos nejaučiu, nes nieko nepavogiau”
Uteniškis Žydrūnas Karpavičius baigė valgyti makaronų sriubą, lėkštėje dar garuoja karšti cukinijų blynai su uogiene. Po to išgers kavos ir keliaus namo. Ir taip kasdien. Žydrūnas bando skaičiuoti: Labdaros valgyklą kasdien lanko du ar tris mėnesius. Jis tiksliai pasakyti negali, tačiau nuoširdžiai pasidžiaugia galimybe nemokamai pavalgyti. Bedarbiui tai – tikras išsigelbėjimas. Uteniškis neteko darbo, žmona taip pat gyvena iš socialinės pašalpos. „Anksčiau dirbau, nebuvau bedarbis. O šiandien yra taip kaip yra. Šie pietūs man – didelis materialinis ramstis. Lig šiol savo žmonos neprikalbinau. Ji nedrįsta čia ateiti. Matyt, gėdijasi. O aš jaučiuosi drąsiai. Nejaučiu jokios gėdos. Nieko nepavogiau, niekam bloga nepadariau. Juk gyvenime būna ir taip: vieni praturtėja, kiti nuskursta”, – samprotauja Žydrūnas, kuris pasidžiaugia, kad čia galima ne tik sočiai pavalgyti, bet ir kavos išgerti. Kava jam suteikia energijos ir žvalumo.
Automobilį apstodavo alkani uteniškiai
Didžiausias Labdaros valgyklos „varikliukas” – Angelė Mažeikienė, kuri sukasi it bitelė: suderina valgiaraštį bei savanorių darbo grafikus, kartu su kolege Lendrina perka maisto produktus, parengia valgytojų sąrašus ir atlieka daugelį kitų darbų. „Visi administraciniai darbai gula ant mano ir Lendrinos pečių”, – šypsosi energijos nestokojanti moteris.
Lygiai prieš metus Atkočiškių kaime, buvusiuose vaikų globos namuose, įsikūrė Labdaros valgykla. Daugeliui ši naujovė atrodė kiek neįprasta. Net patys šios valgyklos darbuotojai gūžčiojo pečiais, nes nežinojo nuo kokių darbų pradėti. Tam, kad ši valgykla įsikurtų mūsų mieste, anot Angelės ir Lendrinos, įtakos turėjo vis blogėjanti visuomenės socialinė padėtis. „Apie tai, kad reikėtų maitinti asmenis, kuriems tikrai sunku, su savivaldybe pradėjome kalbėtis maždaug prieš dvejus metus. Nuvažiuodavom iki prekybos centro, iš kurio imdavome maistą, mūsų mašiną apstodavo uteniškiai, maldaujantys duonos. O mes juk dalinti negalėjome. Ilgai sukome galvą, ką daryti. Juk badaujančių uteniškių nenorėjome palikti likimo valiai. Jeigu jie yra alkani, vadinasi, ateitų į valgyklą. Nuo to ir pradėjome, o visa kita išsirutuliojo savaime”, – apie Labdaros valgyklos įsikūrimo pradžią kalbėjo Lendrina Meškauskaitė.
Prie pietų stalo susėdo kone 100 varguolių
Moterys sako, kad kasdien gaminamas maistas yra ne tik šviežias ir skanus, bet ir įvairus. „Stengiamės, kaip galime. Patiekalus gaminame skirtingus, meniu nesikartoja”, – pabrėžė. Valgyklos lankytojai, pasak jų, dar nė karto nesiskundė dėl maisto kokybės. Nors ši valgykla yra labdaros, tačiau ji turi savo receptūrą, kurios griežtai laikomasi.
„Valgytojų gretos auga”, – tai pastebi ir Angelė Mažeikienė, kuri kasdien suskaičiuoja visus varguolius, kurių pavardes surašo į specialų sąsiuvinį. Anot jos, vidutiniškai kasdien sulaukiama nuo 50 iki 70 valgytojų. Štai vieną kartą prie stalo susėdo net 94 uteniškiai. Paklaustos, ar nepasitaiko tokių atvejų, kai į labdaros valgyklą ateina daugiau nei įprasta žmonių, o puode maisto likučiai jau beveik išsekę, moterys sako esančios pasiruošusios sutikti ir gausesnį valgytojų būrį. „Šaldytuve visuomet yra koldūnų ar dešrelių, kurias greit išverdame. Niekas alkanas neišeina”, – paaiškina A. Mažeikienė. Ji paskaičiavo, kad per mėnesį valgykloje pagaminama apie 1800 maisto porcijų.
Ir patys pavalgo, ir vaikui parneša
Vienerius metus Labdaros valgykloje dirbančios moterys didžiuojasi joms talkinančiais savanoriais: Tomu, Jadvyga, Genute, Nijole, Laima, Rusana ir Irena. Daugiau nei 10 savanorių talkina virtuvėje: skuta daržoves, verda valgyti, sutvarko indus ir valgyklos patalpą. „Savanoriai šiam darbui įdeda daug savo širdies”, – pabrėžia Angelė, teigianti, kad savanoriai dirba neatlygintinai. Savanorė Jadvyga jau pensinio amžiaus moteris, todėl gali daugiau laiko skirti visuomeninei veiklai, už kurią negauna nė grašio. „Jaučiu malonumą padėti, man nereikia atlygio. Čia atėjusi dirbu visus darbus, neskirstau jų”, – apie savanorystę kalba Jadvyga.
Tiek savanoriai, tiek valgyklos darbuotojos ypač artimai susigyveno su čia ateinančiais uteniškiais. Daugelis jų – bedarbiai, kiti – pensinio amžiaus sulaukę asmenys. Tačiau visus juos vienija skurdas. „Juk daug tokių asmenų ir šeimų, kurie neturi jokio darbo. Tačiau jie nėra praradę būsto, augina vaikus. Būna ir tokių atvejų, kai žmogus atsineša tuščią stiklainiuką ir paprašo maisto savo vaikui. Jeigu turime, visada įdedame”, – pasakoja moterys, pridurdamos, kad per šiuos metus daugelis skurstančių žmonių tapo jų artimiausiais bičiuliais.
Autorės nuotr.