Kai fotografija yra daugiau nei mygtuko paspaudimas, arba „Para metuose viduryje Aukštaitijos“

Lapkričio 7 dieną Leliūnuose, Vytauto Valiušio keramikos muziejuje, buvo atidaryta leliūniškio gamtos fotografo Andriejaus Bagdanovo fotografijų paroda „Para metuose viduryje Aukštaitijos“. Į renginį susirinko gausus būrys menininko bendraminčių, fotografijos entuziastų ir Aukštaitijos gamtos grožiui neabejingų žmonių. Nuoširdų sveikinimo žodį tarė gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ prezidentas Rimantas Udras, susižavėjimu autoriaus darbais tryško ir kūrybingų ateinančių metų linkėjo Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Regina Skomskienė, kraštiečio paroda džiaugėsi Leliūnų seniūnijos bendruomenės pirmininkas Kęstutis Udras, su gėlėmis ir dovanomis parodos atidarymo proga fotografo pasveikinti eilėje išsirikiavo renginio svečiai. Kaip bendraautoris A. Bagdanovas yra dalyvavęs ne vienoje parodoje, tačiau ši – pirmoji asmeninė paroda, kuriai jis atrinko pačius įsimintiniausius momentus, užfiksuotus gamtoje, Utenos krašte. Prieš parodos atidarymą susitikome trumpam pasikalbėti su autoriumi apie jo kūrybinį kelią, išskirtinį žvilgsnį į gamtą, neblėstančią meilę Leliūnams ir šeimai, kuri juo tiki.

Paukštukas morkviniu snapu

„Esu leliūniškis nuo pat šaknų. Čia gimiau, augau ir gyvenu“, – pokalbį pradėjo A. Bagdanovas. Mokslus jis krimto ir KTU (Kauno technologijų universitetas), ir Kauno kolegijoje, įgijęs elektriko profesiją jau trečius metus dirba pagal specialybę UAB „Utenos vandenys“. Fotografija ir gamta, ypač paukščiais, pašnekovas žavisi jau seniai, nuo vaikystės, tačiau rimtesnė pažintis su šia meno sritimi ir drąsesnės saviraiškos paieškos, anot jo, įvyko 2017 metais. „Tai jau buvo tie metai, kai atsirado galimybės ir sąlygos įsigyti profesionalesnę techniką, ką anksčiau padaryti tikrai nebuvo taip paprasta“, – apie tai, kaip modernesnės įrangos įsigijimas leido jam žengti rimtesnį žingsnį fotografijos pasaulyje, pasakojo menininkas, atskleidęs, kad paskutiniai 10 metų šioje srityje buvo išties intensyvūs.

„Paukščius pradėjau fotografuoti nuo juodojo strazdo. Žiemą prie namų lesindami paukščius pastebėjome vieną paukštuką, juodą su morkviniu snapu, kuris savo išvaizda labai skyrėsi nuo kitų. Norėjome sužinoti, kas tai per paukštis, o kad tai padarytume, reikėjo pabandyti jį įamžinti.

Vytauto Ridiko ir Andriejaus Bagdanovo asm. archyvo nuotr.