Naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas savo darbą pradėjo prieš kiek daugiau nei 100 dienų. Per jas matėme visko: draudimų, baudų, nesusikalbėji­mo tarpusavyje. Tačiau būta ir konstruktyvaus darbo. Apie tai, kaip sekasi dirbti opozicijoje, kokius įstaty­mų projektus pateikė, ir apie išlaikytą ryšį su Utena kalbėjomės su Seimo nariu Gintautu Palucku.

Ar nepamiršote Utenos po praėjusių Seimo rinkimų? Ar domitės, kas vyksta mūsų rajone?

Tikrai nepamiršau ir nepamiršiu, seku visas naujienas. Be to, turiu vieną garbės skolą – turiu bėgti. Ir ne bet kaip, o vilkėdamas kostiumą. Kadangi per rinkimus toks šmaikš­tus pažadas buvo, jį tikrai įgyven­dinsiu, o prie neįprasto bėgimo, kai situacija leis tokį organizuoti, pa­kviesiu prisijungti visus uteniškius.

Taip pat seku Utenos „Juven­tus“ komandos rungtynes, labai džiaugiuosi jų pergale Karaliaus Mindaugo taurės turnyre. Sirgau kartu su visais uteniškiais. Kai tik karantino sąlygos leis, grįšim prie gyvų susitikimų ir bendravimo.

Šis Seimas dirba jau daugiau nei šimtą dienų. Šiuo metu esate opozicijoje. Ką pavyko nuveikti per pirmąjį šimtadienį?

Kai kas mano, kad opozicijo­je darbas nevyksta ir nieko doro negali nuveikti, tiktai kritikuoti val­džią. Iš tiesų, opozicija yra tam, kad siūlytų alternatyvius sprendi­mus, t. y. Vyriausybė atneša vie­nokius, tu pasiūlai kažką kito. Be to, kiekvienas Seimo narys, ne­paisant to, ar jis yra pozicijoje ar opozicijoje, turi teisę ir netgi pa­reigą inicijuoti ar siūlyti teisės aktų pakeitimus.

Per šimtą dienų mes su koman­da nuveikėme, mano nuomone, labai nemažai. Esame autoriai bene dešimties įstatymų pataisų ir dar beveik dvigubai tiek esame bendraautoriai, t. y. rengėme juos kartu su kitais Seimo nariais.

Viena vertus, šimtas dienų pra­bėgo labai greitai, tačiau jos buvo labai produktyvios, nes pasiūly­mų esame pateikę labai nemažai.

Pasikalbėkime apie Jūsų minėtus įstatymų projektus bei pasiūlymus. Esate įvardijęs, jog vienas iš prioritetinių darbų – pagalba šeimoms, sulaukusioms ar belaukiančioms vaikų. Teikiate įstatymų paketą, kuriuo bus siekiama papildomą poilsio dieną suteikti tėvams, auginantiems ir vieną vaiką (šiuo metu reikia turėti bent du – red. past.), taip pat imatės iniciatyvos, kad susilaukę vaiko tėvai galėtų susigrąžinti dalį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Papasakokite, kokie tai pasiūlymai.

Manau, jog šie pasiūlymai bus ypač aktualūs Utenai, kadangi į rajoną siekiama pritraukti jaunų šeimų, yra sukurta ir jų skatinimo programa. Nuolat mąstome, kaip valstybė gali prisidėti prie teigia­mų pokyčių šioje srityje, ypač re­gionuose, ir tai įgyvendiname.

Pasiūlymas dėl tėvadienio / ma­madienio tėvams, šeimoms, net­gi auginančioms vieną vaiką, at­sirado dėl labai realios situacijos. Deja, turime nemažai išsiskyru­sių šeimų, auginančių vieną vai­ką. Vaikui reikia dėmesio, kokybiš­ko laiko kartu, todėl ta papildoma poilsio diena yra labai reikalinga. Antra priežastis, kaip visi žinome, ta papildoma laisva diena sutei­kiama tik auginantiems vaikus iki dvylikos metų. Šiuo atveju, kai šei­moje yra keli vaikai bei kažkuriam iš jų sukanka dvylika, o kitam vis dar yra devyneri, nutinka taip, kad poilsio diena tau nebepriklauso, nors šeimoje vis dar yra keli vai­kai. Tokių gyvenimiškų situacijų yra tikrai daug ir jas reikia spręs­ti. Tai yra netgi ne tėvų interesas, o, pirmiausia, vaikų interesas turė­ti kokybiško laiko kartu su tėčiu ar mama.

Kitas mano pasiūlymas – gy­ventojų pajamų mokesčio len­gvata šeimoms, susilaukusioms vaikų. Beveik 10 tūkst. eurų mo­kestinė lengvata, vadinamasis „neapmokestinamųjų pajamų dy­dis“, būtų taikoma asmens me­tinėms pajamoms. Ši lengvata leistų asmenims tokia suma ne­sumokėti mokesčių arba susigrą­žinti juos iš biudžeto.

Kam to reikia? Pirmiausia, dėl paprastos priežasties – vaikai kainuoja, o gimus vaikui didžiau­sias rūpestis visgi yra ne kaip jį iš­maitinti, bet kaip supirkti viską, ko jam reikia: nuo lovytės iki saugios kėdutės automobilyje. Tai yra ne dešimtys, ne šimtai, o dažnai ir tūkstančiai eurų. Toks palengvi­nimas tikrai padės šeimoms, ku­rios dirba, moka mokesčius – jos atitinkamai 10 tūkst. eurų suma susimažintų savo apmokestina­mąsias pajamas, o šiuos pinigus galėtų išleisti gimusiam vaikui.

Artėjančio pavasario Seimo sesijai pateikėte dar vieną įstatymo iniciatyvą, kuri bus aktuali smulkiesiems verslininkams, veikiantiems ir Utenoje. Tai didžiųjų prekybos centrų darbo laiką ribojantis įstatymo pakeitimas. Kas tai? Kokie ribojimai būtų taikomi didiesiems prekybos banginiams?

Norėčiau pabrėžti, kad tai ne­bus draudimas. Dažnai mes visi kalbame, kad drausime kažkam kažką daryti. Šiuo konkrečiu atve­ju tai mėginimas suderinti visų in­teresus: tiek pirkėjų, tiek stam­biųjų ir smulkiųjų prekybininkų. Kitaip tariant, šiuo įstatymu būtų suteikta teisė savivaldybei nusta­tyti, kada dirba prekybos centrai.

Įstatymo pakeitimai, jei jie būtų priimti, numatys 76 valandų per savaitę prekybos centrų darbo laiką, o savivaldybės taryba turės teisę nustatyti, be abejo, tarian­tis su didžiaisiais prekybininkais, kaip tą laiką per savaitę išdėlioti: ar tai būtų laisvas sekmadienis, ar laisvesni vakarai.

Pirmiausia, savivaldybės įgaus daugiau savarankiškumo sie­kiant subalansuoti didžiųjų ir ma­žųjų prekybininkų interesus. Visų antra, tai darys įtaką ir prekybos centrų darbuotojams. Visi žinome dabartinę situaciją: ilgos valan­dos, maži atlyginimai. Taip, va­landų būtų mažiau, bet už tą patį trumpesnį laiką atlyginimas būtų didesnis. Apie tai kalba ir patys prekybos centrų savininkai.

Manau, kad ši idėja tik Lietuvoje yra baisiai nauja ir daug kam kelia nuostabą. Visoje Europoje tai yra labai normali praktika, kad preky­bos centrai dirba trumpiau arba ne­dirba sekmadieniais tam, kad su­kurtų erdvę smulkiesiems, šeimos versliukams, paslaugoms teikti ir prekiauti. Tai yra visiškai normali ir graži praktika, jog vietoje to, kad sekmadienį eitume ir trintumėmės prekybcentryje, einame į turgų, mažesnes parduotuvėles, susipa­žįstame su smulkiaisiais prekybi­ninkais mūsų aplinkoje. Tikiu, kad Utenoje, kurioje netrūksta smulkių­jų prekybininkų, paslaugų teikėjų, ši iniciatyva taip pat pasiteisintų.

Šios dienos aktualijos – COVID-19 tema. Pastaruoju laikotarpiu buvote matomas kaip smulkiųjų verslininkų gynėjas: kvietėte pasirašyti peticiją, pasisakančią už saugų grožio sektoriaus atstovų darbą, palaikėte slidinėjimo centrų atidarymą, parengėte ir pateikėte savo siūlymus Ministrei Pirmininkei dėl darbo turgaus paviljonuose. Kaip manote, ar galima rasti balansą tarp žmonių sveikatos ir ekonomikos išsaugojimo?

Reikia suprasti du dalykus. Pir­ma, pandemija ar mūsų santykis su virusais, deja, išliks panašus. Pandemija rytoj nesibaigs, tikėti­na, kad sulauksime dar daugiau įvairiausių bangų, nes apie tai kalba visi mokslininkai.

Antra, jeigu prisiminsime prieš tai buvusius koronavirusus, pa­vyzdžiui, SARS ar SŪRS, gali­me pastebėti, kad virusai aštrė­ja, tampa bjauresni ir turi didesnį poveikį visuomenei, todėl mums reikia išmokti gyventi. Išmokti gy­venti su virusais: taikyti apsaugos priemones, saugotis, parengti gy­dymo įstaigas ir kita. Būtų labai klaidinga manyti, jog mes gali­me paimti, viską uždaryti ir viru­sas prapuls. To tiesiog nebus – apie tai kalba visas pasaulis, nes karantinai turi ne tik teigiamą po­veikį visuomenės sveikatai, t. y. mažėjantį susirgimų skaičių, bet ir labai didžiulį neigiamą poveikį – ekonominį, socialinį, psicholo­ginį. Tai reiškia, kad mes, priim­dami vienokius ar kitokius spren­dimus, sulaukiame pasekmių visose mano minėtose srityse, to­dėl turime labai konkrečiai ir giliai žiūrėti į kiekvieną sektorių.

Šaukėme kelias savaites, kad smulkieji prekybininkai ar paslaugų teikėjai gali dirbti saugiai, kadangi yra įrodę po pirmojo karantino, kad vadovaudamiesi įvairiomis Vyriau­sybės ir Sveikatos apsaugos mi­nisterijos patvirtintomis tvarkomis gali dirbti, ir viruso proveržių ar skli­dimo židinių ten nebuvo nustatyta. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tie, kurie gali dirbti saugiai, turi dirbti. Kitu atveju jie yra sodinami ant ne­adekvačios paramos, kuri nepade­da, o verslai skęsta skolose. O tai – ir didžiulė našta biudžetui, kuris nėra guminis – noriu priminti, kad mes skolinamės milijardais.

Paprastas principas – kas gali dirbti saugiai, turi dirbti saugiai. Tai taikoma ir slidinėjimo cen­trams: pramogos vyksta lauke, iš­laikomi atstumai, o žmonės pa­prastai slidinėdami dar mėgsta kaukes dėvėti. Kitaip tariant, ten galima užtikrinti, jog viruso židinių nebus, kadangi žmonės laikosi saugių darbo ir elgesio taisyklių.

Tai, dėl ko mes kritikavome Vy­riausybę, ko aš pasigedau, yra požiūris, kuris vertintų konkre­čias aplinkybes konkrečioje sri­tyje. Kalbant apie smulkiuosius prekybininkus, apskritai yra sun­kiai suvokiama, kai nuo prekyvie­tės stalo leidžiama prekiauti, o iš paviljono, kuris turi vieną įėjimą, neleidžiama. Aš suprantu, kartais per skubėjimą, nepagalvojimą klaidų pasitaiko, mes visi jų da­rome, tačiau jas reikia skubiai tai­syti, nes tai turi milžiniškas pase­kmes – ekonomines ir socialines.

Žmonės negali gyventi ilgą lai­ką uždaryti ir verslai negali funk­cionuoti ilgą laiką uždaryti, nes kaupiasi prastovos, paskolos, nuomos mokesčiai ir, galiausiai, netgi panaikinus karantiną nega­lės atkurti savo veiklų.

Tačiau girdėjome daug ir įvairių nuomonių, pavyzdžiui, dėl grožio sektoriaus darbuotojų, kurie prieš pradėdami dirbti nėjo testuotis. Kaip vertinate tokį jų poelgį?

Noriu pabrėžti, kad testams pa­sidaryti yra reikalinga infrastruktū­ra: vietos, kuriose testą gali atlik­ti saugiai. Įsivaizduokite, ilgą laiką buvai be darbo, o dabar lėksi į pri­vačią kliniką ir už 80 eurų darysie­si testą. O pinigėlio tai nėra…

Žmonės nesijautė saugūs mo­biliuosiuose patikros punktuose, kur dažniausiai atvažiuoja tie, ku­rie jaučiasi prastai. Žmonėms, ku­rie testuojasi tik profilaktiškai, bū­tina kitokia infrastruktūra, kur eina tik nesergantys. Kai nesukuri sąly­gų ir pasakai, kad nuo pirmadienio galėsi dirbti ir tam turi vos kelias dienas pasirengti, būna sunku. Juk visi supranta, kad jei grožio sektoriuje išplis koronavirusas, vėl įvyks visiškas uždarymas.

Grįžkime prie Utenos reikalų. Per praėjusią rinkimų kampaniją akcentavote kelio Vilnius–Utena rekonstrukcijos būtinumą, įtraukėte šį objektą į savo rinkimų programą. Neseniai pasirodė ministerijos informacija, kad šiais metais planuojama skirti 2,8 mln. eurų kelio popieriukams sutvarkyti. Ar sekate naujienas dėl kelio rekonstrukcijos eigos?

Savo rinkimų kampanijos metu aš žadėjau į šį projektą atkreip­ti nacionalinį dėmesį. Galiu drą­siai pasakyti, kad man pavyko. Seime dirbu Ekonomikos komi­tete, kurio darbo sritis yra susi­jusi su energetika, susisiekimu ir ekonomika. Būtent pirmuosiuose posėdžiuose diskutavome apie kelių infrastruktūrą ir pasibaisėti­ną kelio Vilnius–Utena būklę. Iš šios diskusijos ir išsirutuliojo da­bartinis Susisiekimo ministerijos pasiūlymas šį kelią sutvarkyti iki 2025 metų.

Aš priminsiu, jei kas pamiršo, kad rinkimų kampanijos metu buvo daugybė abejojančių ar atvirai nei­giamai atsiliepiančių apie tokią ga­limybę, sakančių „be šansų, daug metų trunka“, o dabar mes turime grafiką, turime pirminį finansavimą projektavimui. Aišku, velnias slypi detalėse, o tos detalės yra susiju­sios su tuo, kaip ministerija ir Kelių direkcija sugebės įvykdyti viešuo­sius pirkimus, kaip bus užtikrina­ma, kad rangovai darbus darytų lai­ku, kaip įtrauks darbams reikalingą finansavimą į valstybės biudžetą. Šiuos dalykus aš, dirbdamas ko­mitete, prižiūrėsiu, kontroliuosiu, jei reikės, pasisakysiu atvirai ir Sei­mo posėdžių salėje, tad mano pa­žadas niekur nedingo, jis šiuo metu yra įgyvendinamas.

Ministerijos pateiktas kelio re­konstrukcijos grafikas yra pas mane ant stalo, tad jei jo nebus laikomasi, kažkas strigs, kažkas tinginiaus, mes tikrai netylėsim ir per parlamentinę kontrolę aš šias problemas judinsiu tol, kol tas ke­lias bus padarytas.

O uteniškiai ar gali į Jus kreiptis jiems aktualiais klausimais?

Taip, žinoma, gali. Nuo sausio mėnesio mano komandoje pradė­jo dirbti padėjėjas, Utenos rajono savivaldybės tarybos narys Pau­lius Čyvas, kuris man padeda ko­munikuoti su uteniškiais. Ateity­je, kai tik bus galima, atidarysime biurą Utenoje, kuriame žadu lan­kytis ne rečiau nei vieną kartą per savaitę. Mielai susitiksiu su žmo­nėmis, pabendrausime, išklausy­siu jų problemas, bandysime jas spręsti. Tikrai žadu apsilankyti ir Utenoje vyksiančiuose renginiuo­se, be abejo, sporto rungtynėse.

Visgi, kol esame uždaryti, pa­kviesiu savo problemas, rūpes­čius ir džiugesius perduoti mano padėjėjui elektroniniu paštu pau­lius.cyvas@lrs.lt arba telefonu 8 696 20 026.

Kalbėjosi Tomas KLEVAS