Ačiū gerb. Pauliui Čyvui už reakciją į mano pasisakymą – tai rodo, jog ir Utenos jaunimui, nesvarbu kokių pažiūrų jie bebūtų, rūpi valstybės valdymo klausimai ir artėjanti demokratijos šventė – rinkimai. Norėtųsi, jog diskusija viešoje erdvėje būtų konstruktyvi bei argumentuota ir, svarbiausia, oponentas (šiuo atveju – aš) būtų gerbiamas ir teisingai interpretuojamas. Deja, kolega, veikiausiai pasitikėdamas vyresniaisiais socialdemokratais kitaip vertina didžiąją dalį mano parašyto raginimo balsuoti už Edmundą Pupinį.

Pradedant nuo svarbiausių – politinių sprendimų – kontrargumentų, „Telekomas” yra laikomas vienu sėkmingiausiu privatizavimo pavyzdžių Rytų Europoje, o „Mažeikių naftą” už 1 litą buvo sumanę parduoti patys kairieji, ir ne kam kitam, o „Lukoil”. Deja, dešiniųjų vyriausybė pasirinko kitą kelią – neatiduoti rusiško kapitalo įmonei svarbaus objekto, kuris galėjo virsti metalo laužu, o degalai būtų atvežami į Lietuvą iš Rusijos ir Baltarusijos naftos perdirbimo įmonių. Valstybei priklausantis Mažeikių naftos akcijų paketas, kai amerikiečių WILAMS kompanija daug investavo ir atnaujino gamybą, po kurio 2006 metais Mažeikių naftos perdirbimo įmonę „Orlen” kompanija įsigijo už 2,34 milijardus JAV dolerių.
P. Čyvas nusprendė, jog mano teksto esmė – pasakyti, jog „Pupinis pristatomas kaip jaunas (…) politikas.” Nieko panašaus, nes omenyje turėta idėjinį – progresyvų, jaunatvišką, vakarietišką – politiko mąstymą.
Be to, teigiate, jog Gabrielius Landsbergis tapo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderiu neturėdamas jokios patirties. Pabrėžiu – jokios. Ar skaitėte Gabrieliaus biografiją? Atleistina. Juk neįmanoma, jog anūkas (kalbu bendrai) būtų kompetentingas ir smarkiai progresuojantis asmuo, turintis reikiamų savybių tapti partijos pirmininku ar premjeru.
Labai patiko ir Pauliaus mintis, jog „ką gali keletas, kad ir jaunų bei veržlių, politikų? Nieko.” Fantastika. Nekalbame apie mūsų kandidatus. Kalbame apie naują kartą, kuriai atstovauju ir aš, norinčius keisti Lietuvą, trokštančius, kad ši šalis taptų vieta, kurioje norisi gyventi. Žinoma, kam tų naujų veidų, idėjų, kitaip mąstančių žmonių? Mano siūlymas – rinkti Seimą kas 20 metų. Kadangi jokie pokyčiai, anot kolegos, neįmanomi, kam dar vargintis eiti balsuoti už energingus ir naujoviškai veikiančius politikus? Tegu seimūnai šiltai sėdi prie vadinamojo lovio ir ramiai laukia pensijos.

Mindaugas Ramelis
Uteniškis, VU TSPMI ketvirto kurso studentas