Europos Parlamento (EP) narys prof. Liudas Mažylis, pradėdamas interviu apie pastarąjį veiklos pusmetį, bando juokauti, kad didžiąją dalį savo gyvenimo dirba ten, kur būdingas šioks toks veiklos sezoniškumas. „Mokykla, chemijos studijos, darbas savivaldoje, dėstymas apie ES universitete ir dabar darbas Europos Parlamente tarsi turi aktyvesnį laikotarpį“, – pasakoja L. Mažylis ir kartu iškart priduria, kad pati politika ir visi ją formuojantys įvykiai sukasi nuolat, todėl ir vasarą dėmesys įvairiems Europos įvykiams ir gyvenimo sritims mažėti negali. Taip pat europarlamentaras akcentuoja, kad keliaudamas po Lietuvą jis jaučia, jog vis daugiau žmonių aktyviai domisi ES politika, piliečiams svarbūs tiek juos lokaliai liečiantys, tiek ir globalūs klausimai.

Vasarą žmonės stengiasi šiek tiek nuo visko atsitraukti, pailsėti nuo įtemptų temų, darbų, keliauja po Lietuvą ir kitur. Kokios Jūsų, kaip vienos svarbiausių ES institucijų politiko, nuotaikos prasidėjus vasarai?

O kokios gali būti nuotaikos, kai agresyvus Rusijos karas prieš Ukrainą tebesitęsia. Kai vasarą pasitikome dešimtmečius Europoje nematytu ekocidu, Rusijai susprogdinus Kachovkos užtvanką? Birželio mėnesio Europos Parlamento plenarinės sesijos Strasbūre metu vyko debatai dėl humanitarinių ir aplinkosauginių Naujosios Kachovkos užtvankos Ukrainoje sunaikinimo padarinių. Diskusijos metu pabrėžiau, kad, susprogdindama užtvanką, Rusija seniai peržengė bet kokias sveiko proto ribas. Taikūs žmonės priversti gyventi apsemtose teritorijose be daugelio gyvybiškai būtinų resursų. Taip pat priėmėme rezoliuciją dėl tvaraus Ukrainos atstatymo ir integracijos į euroatlantinę bendruomenę, kur smerkiame Rusijos įvykdytą Kachovkos užtvankos susprogdinimą, prilygindami jį karo nusikaltimui. Taip Rusija tik parodo, kad tęsia karą prieš Ukrainos žmones, nes ne tik žiemą apšaudė būtiną infrastruktūrą Ukrainoje, bet dar ir Kachovkos susprogdinimas turės milžiniškus neigiamus padarinius ir gamtai, ir sveikatai, ir ekonomikai. Dėl užlietų laukų kyla ir maisto trūkumo bei jo kokybės problemos, sumažės grūdų derlius, o slūgstant vandeniui lieka kenksmingas dumblas, nešmenys. O ką jau kalbėti, kad, susprogdinus šią užtvanką, kyla grėsmė ir didžiausios Europoje Zaporižios AE reaktorių aušinimui. Už tai Rusijai turi tekti sunki atsakomybės našta. Pats birželis taip pat paminėtas Gedulo ir vilties diena, ją minėjome ir Europos Parlamente. Toliau, kaip ir visus metus, keliauju po Lietuvą ir susitinku su Lietuvos žmonėmis įvairiose bendruomenėse, miestuose ir miesteliuose. Bendraujame, be kita ko, istorinės atminties temomis. Kai kalbame apie tremtis, diskusijos neišvengiamai būna susijusios ir su dabar Rusijos vykdomu Ukrainos žmonių trėmimu, sunku suvokti, kad tai vyksta šiandienos Europoje. Deportacijų temą palietėme ir pastarojoje Parlamento sesijoje. Mano atstovaujama Europos liaudies partijos frakcija skubos tvarka teikė EP rezoliucijos projektą apie dviejų Ukrainos paauglių, kuriuos rusų okupantai apkaltino „sabotažo planavimu“, kankinimą ir kriminalinį persekiojimą… Rezoliucija buvo priimta, o tokiais veiksmais Rusija pažeidžia JT Vaikų teisių konvenciją bei Konvenciją dėl kankinimų. Tie veiksmai yra ne atsitiktiniai, o Rusijos įvaldytos sisteminio niekinimo ir bauginimo strategijos komponentas. Beje, į juos yra įsitraukęs ne tik Rusijos, bet ir dabartinis Baltarusijos režimas. Tad ir europinės institucijos, ir pasaulinės organizacijos turi imtis visų prieinamų teisinių priemonių, kad tų režimų nusikalstami veiksmai būtų užkardyti. Tai va tokios ir tos nuotaikos prasidėjus vasarai.

Istorinės atminties temomis prisistatote Lietuvoje? Kada paskutinį kartą lankėtės Utenoje?

Ne tik, bet per istorinę atmintį pavyksta rasti jungtis su šiandienos įvykiais, o galiausiai diskusijos neišvengiamai pakrypsta prie aktualijų. Įvairiausio amžiaus žmonės visoje Lietuvoje kaip tik vis labiau nori suprasti ir suvokti ES veikimą, teisės aktų ar direktyvų skirtumus. Ir keliaudamas po Lietuvą pastebiu, jog visuomenei labai patinka, kai informacija juos pasiekia jų natūralioje aplinkoje. Per šiuos politinio sezono metus aplankiau dešimtis miestų ir miestelių, daug įvairių gimnazijų. Vien per pastaruosius devynis mėnesius turėjau daugiau nei šimtą vizitų ir jų metu sulaukiu įvairiausių klausimų. Patogių ir ne tik. Į kuriuos, be abejo, visuomet stengiuosi atsakyti. Paskutinį kartą Utenoje lankiausi balandžio pabaigoje, bendravome apie Europos Sąjungos, Europos Parlamento veiklą, iššūkius su mokytojais, moksleiviais Utenos Dauniškio gimnazijoje. Taip pat kalbėjomės su Trečiojo amžiaus universiteto studentais Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Buvau susitikęs su valdžios, bendruomenės atstovais. O tremties atminimo parodą Utenoje pristačiau dar pernai pavasarį. Visuomet gera grįžti į šį kraštą.

Jūs dažnai savo tekstuose, Europos Parlamente minite Baltarusiją, Utenos apskritis tiesiogiai su ja ribojasi. Kaip šiuo metu vertinate situaciją joje?

Blogi dalykai dedasi su Minsko režimu. Lukašenka ir jo bendrininkai „teisia“ savo piliečius, kiša už grotų dėl menkiausių demokratinių veiksmų. O dar baisiau, kad Lukašenka savo šalį įvėlė į karą prieš Ukrainą, suteikdama Rusijai teisę naudotis savo oru, žeme, logistika. Batka tapo visiška Putino marionete. O tai kelia grėsmę visos Europos saugumui. Štai girdime Rusijos planus dislokuoti taktinį branduolinį ginklą Baltarusijoje. Dėl šios situacijos kreipiausi į Europos Komisiją. Nors kartu tiksinčią branduolinę bombą vos keliasdešimt kilometrų nuo Lietuvos sienos Kremlius pastatė jau seniai – tai Astravo atominė elektrinė. Ir tai, kas dabar ten vyksta, kelia nerimą. Baltarusija paskelbė, kad 2023 m. spalį prasidės pramoninis Astravo AE antrojo bloko eksploatavimas. Dar ankstyvųjų Astravo AE statybos etapų metu Baltarusija šiurkščiai pažeidinėjo technologinius ir aplinkosaugos standartus. Remiantis ekspertų duomenimis, 2022 m. pirmajame Astravo AE energijos bloke buvo užfiksuotos techninės problemos, susijusios su turbogeneratoriaus automatinės apsaugos sistemos atsijungimu nuo tinklo. 2022 m. vasarį buvo įvardintos problemos ir antrajame atominės elektrinės reaktoriuje, susijusios su bloko aušinimu. Apie šiuos branduolinės saugos pažeidimus kaimyninės valstybės nebuvo informuotos, kadangi Rusijos valstybinė įmonė „Rosatom“ nuslėpė incidentus ir reaktorių sistemos gedimus. Galima tikėtis, kad ir antrasis reaktoriaus blokas bus pradėtas eksploatuoti neišsprendus techninių defektų bei nesilaikant Europos branduolinės energetikos saugos standartų. Todėl kreipiausi į Tarptautinę atominės energetikos agentūrą ir į Europos Komisiją dėl branduolinės saugos pažeidimų antrajame Astravo AE reaktoriaus bloke ir raginu tarptautinę bendruomenę sustabdyti visas operacijas šioje Baltarusijos atominėje elektrinėje. EP nuolat pasisakau, kad Baltarusijos režimui turi būti taikomos tokios pat sankcijos kaip ir Rusijai. O dar prie visko Lukašenkos režimas vykdo represijas prieš Katalikų bažnyčią ir kitas konfesijas Baltarusijoje.

Jūs esate ir Delegacijos „Euronest“ parlamentinėje asamblėjoje narys, kaip manote, kaip toliau klostysis ES santykiai su šalimis partnerėmis?

Na ES plėtra yra būtina. Jau metus kaip Moldovai ir Ukrainai esame suteikę kandidačių į ES statusą. Ukrainai parama turi nesustoti, juolab negalime jos palikti ilgai kandidatės vaidmenyje. Taip pat ir su Moldova. Pats lankiausi Kišiniove šiemet, šalis vykdo daug svarbių vidinių reformų demokratijos srityje. Parlamente skatiname paramą Moldovai, nes šalis dėl Rusijos karo prieš Ukrainą patiria daug iššūkių. Sakartvelo taip pat negalime palikti nuošalyje ir privalome jį remti, kad valstybė judėtų link perspektyvos ES. Kartu pasisakau ir už tai, kad ES didintų savo įtaką Centrinėje Azijoje, reikia galvoti apie strateginę partnerystę. Balandžio pabaigoje Tarptautinės prekybos posėdyje atstovavau Europos liaudies partijos frakcijai kaip šešėlinis pranešėjas dėl Uzbekistano. Uzbekistanas turi nemažą potencialą vystyti sėkmingą bendradarbiavimą su ES, šalis įgyvendina tam tikras reformas žmogaus teisių srityje. Pernai liepą ES ir Uzbekistanas susitarė dėl naujos tvirtesnės partnerystės ir bendradarbiavimo. Tik reikėtų įsitikinti, kad Uzbekistanas nepadeda Rusijai apeiti sankcijų, kurias Vakarų šalys, taip pat ir ES, taiko Rusijai. Apie kitas Centrinės Azijos valstybes tokių duomenų esama. Yra įrodymų, kad tam tikros regiono šalys padeda Rusijai išvengti sankcijų už draudžiamų prekių įsigijimą ar pardavimą. Ir tą problemą reikia spręsti, dėl to kreipiausi į už vykdomąją ES politiką atsakingą Europos Komisiją.

Pakalbėkime ir apie džiugesnius dalykus. Dirbate su sveikatos klausimais, yra tam tikrų ir pasiekimų…

Sveikatos sritis yra tai, kur tikrai tiek aš, tiek ir Europos liaudies partijos frakcija regi svarbų darbų tęstinumą. Neseniai tapau Specialiojo COVID-19 pandemijos metu įgytos patirties ir rekomendacijų ateičiai komiteto pagrindiniu nariu. Iki tol dirbau jame kaip pakaitinis. Nors COVID jau atrodo yra viena mažiausių problemų ES, bet iš tos patirties tikrai yra ką pasiimti. Pandemiją įveikėme veikdami kartu, tad, manau, verta siekti, kad vis daugiau sveikatos klausimų būtų vis veiksmingiau sprendžiami Europos lygmeniu. Jau kelis metus turime sėkmingai veikiančią finansinę programą sveikatos srityje – „ES – sveikatos labui“. Bet tai tik pirmieji žingsniai, o sveikatos apsauga ir toliau išlieka valstybių narių atsakomybėje. O bendrų problemų yra tikrai nemažai. Kad ir dabar, pavyzdžiui, patiriame vaistų trūkumą. Čia atsiveria takoskyra tarp Rytų ir Vakarų Europos. Vaistų įsigijimo prieinamumas Lietuvoje, Vokietijoje, Ispanijoje ar Švedijoje turi būti vienodas. Taip pat dirbau ir kovos su vėžiu komitete, čia pateikėme bendrą strategiją, bet tai tik viena iš svarbių sveikatos sričių. Neseniai bendrame sveikatos komitete gavome informaciją, kad Lietuva yra tarp valstybių, kurios gauna ir savo piliečiams gali pasiūlyti mažiausiai inovatyvių vaistų. Ir taip kiekvienu klausimu reikia suvienodinti paslaugas, kainas, pasiūlą sveikatos sektoriuje visoje ES. O svarbiausia – aktyviai veikti kartu sveikatos mokslų srityje, dalintis tyrimais, gydymo praktikomis. Taip pat būtina mažinti priklausomybę nuo trečiųjų šalių, ES vidaus rinkoje didinti vaistų gamybą. Puikiai žinome, kad tai galime daryti ir Lietuvoje. Mūsų mokslas kai kur net pirmauja pasaulyje. Štai Lietuva yra viena iš lyderių pagal pastangas eliminuoti hepatito C viruso infekciją. Man ir pačiam teko prisidėti prie Lietuvos medikų iniciatyvos šalyje įgyvendinti ir pradėti taikyti prevencinę hepatito C patikros programą. Ji prieinama Lietuvos piliečiams, reikia kreiptis per šeimos gydytoją. Šiuo metu jau yra patikrinta apie milijoną piliečių ir, specialistų teigimu, tai yra viena sėkmingiausių patikros programų Lietuvoje. Savo poliklinikoje palikus kraujo mėginį, galima apsisaugoti ir nuo kepenų vėžio. Bendraudamas su medikų bendruomene pastebiu, kad Lietuva tikrai savo specialistais neatsilieka niekuo nuo Vakarų valstybių, bet mums reikia daugiau finansavimo. Bendrai vertinant Lietuvos žmonių sveikatą, dar daugelyje sričių atsiliekame nuo ES vidurkio. Tad ir prevencinės, švietimo ir sąmoningumo, kad sveikata – didžiausias mūsų turtas, programų reikia. O kiekvienam skaitytojui linkiu šią vasarą atrasti laiko poilsiui, skirti laiko savo asmeninei ir artimųjų sveikatai.