Muzikantas žygiuoja Cimbolininkų karaliaus pramintu keliu

Neseniai iškilmingame renginyje Vilniaus rotušėje pristatyti naujai į Nematerialaus kultūros paveldo ver­tybių sąvadą įrašyti reiškiniai ir įteikti sertifikatai jų saugotojams. Iš kartos į kartą perduodamų tradicijų sąvadą šiemet papildė ir muzikavimas cimbolais. Igna­linos kraštui atstovavo cimbolais grojantis muzikantas Kazimieras Blaževičius, ilgus metus Cimbolų karaliu­mi tituluoto liaudies muzikanto Jono Lechovicko moki­nys, šios tradicijos tęsėjas. „Džiaugiuosi, kad įvertintas mūsų rajonas. Sertifikatą rankoje laikiau gal penkias minutes,“ – šypsojosi cimbolininkas, Ignalinos ir Visa­gino gyventojams dar gerai žinomas ir kaip dantų tech­nikas. Ignalinietis aktyviai koncertuoja miesto, rajoni­niuose, respublikiniuose ir tarptautiniuose renginiuose.

Groti išmokė Cimbolų karalius

Savamokslis muzikantas K. Blaževičius cimbolais groja iš klausos, nes jokių muzikos moks­lų jis nebaigė. Dar groja akordeo­nu, Peterburgo armonika, bosine gitara, kanklėmis, lumzdeliais.

Groti cimbolais daugiau nei prieš tris dešimtmečius ignalinietį išmokė Gilūtų kaime (Mielagėnų sen.) gyvenęs Cimbolų karaliumi tituluotas J. Lechovickas. „Lietu­vos žiemos sporto centre prieš ko­kius 33 metus vyko kažkoks di­delis rajono renginys. Ir aš jame koncertavau su Sigito Žygaičio folkloro ansambliu – ten visuose kampuose grojo po kaimo kape­lą, – prisiminė pašnekovas. – Pa­mačiau žmogus groja, labai tech­niškai, labai įdomiai, patiko. Tada pirmą kartą pamačiau cimbolus. Prie J. Lechovicko visą laiko sto­vėjo minia žiūrovų. Pamatyti jį buvo sunku, reikėjo prasibrau­ti. Susipažinom, pašnekėjom, kai pradėjau domėtis cimbolais, pa­siūlė atvažiuoti pasimokyti.“

Tuo metu prie Aukštaitijos na­cionalinio parko sumanyta su­kurti kaimo kapelą. Pas meistrą Egidijų Virbašių buvo užsaky­ti cimbolai, kurie buvo numaty­ti K. Blaževičiui, nors jais groti muzikantas dar nemokėjo. Nusi­vežė cimbolus pas J. Lechovicką, gal dvi dienas muzikantas juos tampė, kol suderino. Tada igna­linietis pradėjo po truputėlį mo­kytis pas jį, kiekvieną sekmadie­nį važiuodavo bene du mėnesius, kol suprato, kaip reikia muzikuo­ti cimbolais. Netrukus mokytojas savo mokiniui liepė negaišti laiko ir pasiūlė mokytis savarankiškai.

„Vėliau pas J. Lechovicką nu­važiuodavau kas pusę metų. Jis buvo mano pacientas, kai jis atva­žiuoja su problema, aš jį nuvežu namo, tada išsitraukiam cimbolus, – pasakojo pašnekovas. – Jis buvo labai žingeidus žmogus, viskuo la­bai domėjosi ir visko labai norėjo. Būdamas 95 metų sakė: „Man jau griekas gyvent, bet dar norėčiau šimto sulaukti.“ Cimbolų karalius mirė būdamas 97 metų.“

Gal ir nieko groja tas Blaževičius“

Mokinys turėjo groti taip, kaip grodavo mokytojas. Jei K. Blaže­vičius bandydavo ginčytis, kad jo kaime grodavo kitaip, J. Lecho­vickas sakydavo, kad tame kai­me grodavo neteisingai. Jis pats irgi grodavo kaskart šiek tiek ki­taip, nes mokinys klausydavo­si jo įrašų. „Kodėl Lietuvoje yra gal kokie devyni milijonai dai­nų? – retoriškai klausė ignalinie­tis. – Todėl, kad kiekvienas kai­mas tą pačią dainą dainuoja taip, kaip jam gražu, todėl ir atsiran­da bent šimtas ar du šimtai vie­nos dainos versijų. Tas pats ir su muzika, muzikantas tą patį kūrinį groja taip, kaip jam įdomu ir gra­žu, improvizuoja.“

Paklaustas, ar sulaukė savo mokytojo kokio nors įvertinimo, pašnekovas šyptelėjo, kad kartą netyčia nugirdo jo žodžius: „Ai, groja toks Blaževičius, gal ir nie­ko groja“. Jis norėjo, kad gročiau taip, kaip jis, bet aš neturėjau ir neturiu tiek laiko kasdien groti. Paimu cimbolus kartą per mėne­sį ar du, o per pandemiją dvejus metus beveik negrojau.“

Muzikanto genus paveldėjo iš prosenelio

„Mano prosenelis buvo smuiki­ninkas, grodavo vestuvėse, gal iš jo tie genai? Mano mama iš savo senelio paveldėjo labai gerą balsą. Visą gyvenimą, kol leido sveikata, giedojo bažnyčios chore, buvo ir laidotuvių giesmininkė – pagrin­dinė psalmių vedančioji, nes nau­joviškų giesmių nepripažino, – at­skleidė Girutiškės kaime (Dūkšto sen.) gimęs K. Blaževičius. – Pa­menu, vaikystėje dėdė atvežė di­delę armoniką „Belarus“ ir paliko, sako, gal gros kažkuris iš mūsų keturių brolių. Man vienam ins­trumentas prilipo. Kai jau būda­mas šešiametis sugebėjau armo­niką pakelti, ją tampydavau ir tampydavau, bandžiau bosus pri­taikyti, išeidavo kažkokia primity­vi melodija.“

Tokio žmogaus, kuris pamoky­tų mažąjį muzikantą, kaime ne­buvo. Anot pašnekovo, kartą į namus atėjo stipriai pagėręs žmo­gelis, kai jis užgrojo, K. Blaževi­čius stebėjo, kaip jis maigo bosus. Išvydus gyvą grojimą, groti jau išėjo šiek tiek geriau, tai buvo pir­ma jo patirtis. Tačiau mama pra­šyti sūnui to girtuoklio pamokyti groti neleido, nes groti jis norėda­vo tik tada, kai išgerdavo.

Būdamas jau paauglys, ignali­nietis įsigijo gitarą, ją nusipirko su draugu nuvažiavęs į Daugpilį. Pi­nigų moksleivis užsidirbo kolūky­je dalgiu šienaudamas pakeles.

Cimbolai minimi ir Biblijoje

„Cimbolai yra styginis mušama­sis instrumentas, garsas iš jo išgau­namas dviem plaktukais, – aiškino cimbolininkas. – Žmonės pasakojo apie muzikantą Rimšėje, jį vadino Kolia Molotok, o gal jo tokia pa­vardė buvo. Jis turėjo didelius cim­bolus ir grodavo net klasiką. Dabar pilnas internetas grojančių cimbo­lais klasiką. Esam Lietuvos pakraš­tyje, todėl į mūsų kraštą jie turbūt atkeliavo iš Baltarusijos, ten net konservatorijoje yra cimbolų kla­sė, jais grojama ir Ukrainoje. Cim­bolai paplitę visame pasaulyje, tik instrumentai skirtingų dydžių, skir­tingos konstrukcijos. Netgi Biblijo­je yra parašyta, kad buvo grojama cimbolais. Cimbolai paplitę ir vi­soje Lietuvoje, kai kuriose muzi­kos mokyklose mokoma jais groti. Cimbolai jau minimi XVI a. lietu­viškuose šaltiniuose.“

Pašnekovo teigimu, po kon­certo prie jo prieina žmonės, do­misi šiuo instrumentu, nes labai mažai kas žino, kas per daiktas tie cimbolai, žmonėms tai nau­jiena, egzotika. Tačiau mokytis jais groti norinčiųjų, pasak mu­zikanto, neatsiranda.

Cimbolininkas pasakojo, kad 56 stygas turinčio instrumen­to derinimas užtrunka pusantros valandos. Po kiek laiko instru­mentas vėl atsileidžia, išsiderina. Rengiantis koncertui cimbolus reikia suderinti prieš keturias die­nas, kitą dieną perderinti, po to ir vėl derinti, prieš koncertą irgi ten­ka perderinti, nes tai labai jautrus instrumentas. Paklaustas, kodėl tik retkarčiais groja solo, cimbo­lininkas atsakė: „Man iki solisto toli, tam reikia daug groti, o lai­ko vis stinga, kad ir kaip aš beno­rėčiau, tiesioginis dantų techniko darbas labai daug jo atima.“

Atrestauravo rūsyje užmirštus cimbolus

Senuosius cimbolus gal prieš 25 metus muzikantui teko grąžinti Ignalinos etninės kultūros centrui, kurių ten niekas net pirštu nepa­lietė, vėliau instrumentas atsidūrė Ignalinos krašto muziejuje. Nešda­mas grąžinti cimbolus K. Blaže­vičius sutiko pažįstamą greitosios medicinos pagalbos vairuotoją. Šiam užklausus, ką jis neša, vairuo­tojas papasakojo, kad jo rūsyje gal 10 metų guli nereikalingi cimbolai, tik kai kurios stygos nutrūkusios.

„Aš parsinešiau tuos cimbolus – suktukai tragiški, stygos surū­dijusios, nes jie gulėjo drėgname rūsyje. Nuėjau pas draugą stalių pasiteirauti, ar galima juos restau­ruoti. Jis atsakė, kad pabandyti ga­lima, – prisiminė muzikantas. – Cimbolų deka (styginių muzikos instrumentų korpuso viršutinė da­lis – aut. pastaba) ir dugnas daromi tik iš eglės, o galai – iš bet kokio medžio. Geriausia tinka pelkėje augusi, vargo mačiusi eglė, kuo smulkesnės jos rievės, tuo geriau cimbolai atiduoda garsą, be to, eglė turi būti pjauta stačiai, kam­pu jos negalima pjauti. Pagrindi­nis meistras, kuris restauravo cim­bolus, Juozas Kavaliauskas, ir dar visas būrys žmonių prie šio dar­bo prisidėjo. Vis dėl to pagrindi­nis mano instrumentas ne cimbo­lai, o armonika, ji labiau man prie dūšios…“.

Margas muzikanto gyvenimas

K. Blaževičiui teko groti ne viename kolektyve. Kai jis grį­žo iš sovietinės armijos į Igna­liną, Atgimimo pradžioje prasi­dėjo folkloro judėjimas. Tuomet jis pradėjo muzikuoti S. Žygai­čio įkurtame folkloro ansambly­je. Grojo armonika, kanklėmis, lumzdeliais. Vienose draugo ves­tuvėse jis paprašė muzikantų pa­bandyti pagroti bosine gitara, iš­kart jam viskas pasisekė puikiai, todėl buvo pakviestas į stilizuotą Grybėnų kaimo kapelą. Grodavo vakaronėse, dažniausia kolūkio ataskaitiniuose susirinkimuose. Ir vestuvėse grodavo, bet ten nebu­vo jokios romantikos, tik juodas darbas, reikėjo atidirbti, todėl ant nugaros net mazuoliai nuo bosi­nės gitaros atsirasdavo.

Prieš 20 metų pamuzikuo­ti jį pasivadino į Linkmenis at­važiuojantis mokslininkas Ge­diminas Giriūnas. Jis grodavo „Peterburgska“ armonika, o K. Blaževičius cimbolais, vėliau ir jis išmoko virkdyti „Peterburgs­ką“ armoniką. Prie judviejų dar prisijungė akordeonistas Vincas Kliukas iš Mozūriškės kaimo.

„Kiek mes apvažiavom su ka­pela, kur tik nebuvom. Dažniau­sia grodavom kaimo turizmo sodybose, baliuose, buvo toks laikas, kai visi norėjo kaimiškos muzikos, pasirodydavom įvai­riose miesto šventėse. Tapom Linkmenų kaimo kapela, mat kultūros darbuotojas mus prikal­bino, – į prisiminimus paniro K. Blaževičius. – Kultūros darbuo­tojas mums pristatė du girtuo­klius – vienas mušė būgną, ki­tam davė barškaliuką. Du metus atvargau, nes tų dviejų blaivių nė karto ir nemačiau, būgnais kape­los narys idealiai ir girtas mušda­vo, o tas kitas vis lenda prie mi­krofono ir pradeda nusišnekėt, kokia gėda… Mes jį už pakarpos laikom, tempiam nuo mikrofo­no, o jis vis tiek veržiasi, žmo­nės galvoja – girtuoklių kompa­nija atvažiavo. Nebeištvėriau ir pats išėjau iš kapelos.“

Dabar muzikantas groja kaimo kapeloje „Lanksva“, kuri yra sa­varankiška ir niekam nepriklau­so. Muzikantai repetuoja K. Bla­ževičiaus sode esančio namo terasoje, tad visi kaimynai klau­sosi nemokamų koncertų.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas