Nuodėguliai – tai nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai) Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorskaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).

Liaudies medicina. Gimdymas

XX a. pirmųjų dešimtmečių kaimas medicininio aptarnavimo paslaugomis ne visada galėjo, o gal ne visada jautė ir pasitikėjimą jomis naudotis.
Nuodėgulių kaimo gyventojų šeimos gausumu nepasižymėjo. Dažnoje šeimoje gimdavo 4-6 vaikai, tačiau dalis jų išmirdavo. Pasakojama, kad XX a. pradžioje Nuodėgulių kaiman įsimetusi skarlatina ir „išpjovusi” net 16 vaikų.
Moterys gimdė namuose. Joms į pagalbą būdavo kviečiama „bobutė”. Moterims „sugauti vaikelį” padėdavusios vyresnio amžiaus moterys – Magdalena Krasuckienė, Uršulė Ramanauskienė, Mieliauskienė. Ir paskui jos dažnai lankydavosi gimdyvės namuose, padėdamos nuprausti kūdikį, jį prižiūrėti. Ir krikštynų metu „bobutė” dažniausiai lydėdavo vaikelį į bažnyčią, o grįžus į namus „su kataliku”, gaudavo dovanų tai skarelę, tai saldainių. O kartais turtingesnis kūmas ir pinigais apdovanodavo.

Ir žolelėmis, ir kumelės pienu

Kaip išmanydami, remdamiesi senolių patirtimi, žmonės gydėsi patys arba šaukėsi, žolelių galią pažįstančių žmonių pagalbos.
„Jadra” (tymais) persirgdavę visi be išimties vaikai, kas jaunesnio, o kas ir paauglio amžiaus sulaukęs. Atsiradus ligoniui, trobos langus dangstė raudonomis lovatiesėmis – taip akims lengviau, esą, silpna rausva šviesa mažiau erzinanti. Kai kurie vaikai šia liga sunkiai sirgdavę. Senoji Grašvienė patardavusi dideliame puode prišutinti „raschodnikų” (tramažolių), pasigaubus ant galvos marška ir užsigulus ant puodo, kvėpuoti iš jo kylančiais garais. Ligonį patardavo girdyti kumelės pienu.
Ne naujiena anų laikų kaime buvo ir „piktasis” kosulys. Užsikosėjęs vaikas vos kvapą beatgaudavo. Moterys kabino gryčioje šlapias marškas, kad, esant drėgnam orui, būtų lengviau kvėpuoti ir ne taip „pjautų” kosulys.
Motinos, norėdamos, kad kūdikiai būtų ramūs, greičiau užmigtų, kramtė duoną su cukraus žiupsneliu, rišdavo į skepetėlę ir duodavo čiulpti. Kartais girdydavo mažus vaikus aguonų galvučių ar stiebelių nuoviru.

Varė kirminus, ginė išgąstį

Stokojant švaros ir sanitarinės kultūros, vaikai būdavo užsikrėtę kirminais, dėl to tekdavo patirti ir skausmo priepuolius. Tikėdami, kad kirminai pabijos kartumo, duodavo vaikams valgyti čyžmo (bitkrėslės) žiedų su medumi, lisnikų (paprastosios pipirinės). Radėjus skaudėti pilvelį, vaikui sugirdydavo šaukštą sūrymo iš indo, kur buvo sūdytas sviestas arba sūdyto saldaus pieno. Panosę, krūtinėlę bei kojų papadėles tepė terpentinu, ant cukraus gabalėlio lašino žibalo ar terpentino. Suskaudus pilvui ant vaiko bambos dėdavo juodų avies vilnų, pamirkytų degtinėje.
Išsigandę vaikai nakčia šokdavo iš miego, verkdavo. Nuo išgąsčio vaikus gydė šaltekšnio uogomis, nežiūrint, kad nuo jų vaiką pykindavo. Išsigandus liepdavo triskart nusispjauti per kairį petį – ir tatai padedą.
Išsigandus šuns, kryžmai pakirpdavo to šuns vilnų ir uždegus smilkydavo išsigandusįjį. Išsigandusiam, peršalusiam ar šiaip sunegalavusiam vaikui darė juodųjų serbentų šakelių vonias.

Puldavo parazitai

Utėlė – ne naujiena. Prausdami galvą, į vandenį įlašindavo keletą lašų žibalo. O drabužius – ir vilkimus, ir patalynę – nešdavo į karštai prikūrentą pirtį, ištiesdavo ant palubėje esančių karčių ir užpildavo gerai garo.
Labai dažna liga, nuvariusi be laiko ne vieną nuodėguliškį į kapus, buvo „zapalenija” (plaučių uždegimas). Susirgus kuriam šeimos nariui, virė liepžiedžių, avižų ir apynių arbatą, dar pridėdami ir kambaryje auginamos gėlės – „jeronimo” (kvapiosios pelargonijos) – šakelę.
Prie voties, tvinkinio dėdavo juodalksnio arba močiakalapio (šalpusnio) lapų kompresus arba minkštindavo mirkytų lašinių skiautele. Gydydavo ir giros tirščiais ar rūgusiu pienu su duonos trupiniais.
Nuo galvos skaudėjimo – kmynų arbata. Sugaravus nuo galvos skausmo bei pykinimo į ausis dėjo po spalgeną (spanguolę).

Liaudiški receptai

Moterys pačios gaminosi skanias, gaivinančias arbatas iš vaismedžių lapų ar pievose, miškuose augančių žolelių. Rūgščiavaisių obelų lapus dėdavo į puodą, gerai uždengę, šutino karštai prikūrentoje duonkepėje krosnyje, paskui džiovino.
Kaimiečių manymu, sveikatą labai stiprindavo žemuogių arbata, gaminama iš žydinčių žemuogių lapų ir žiedų, juos taip pat puode kaitinant karštoje krosnyje.
Kosulį gydydavosi aviečių stiebelių arbata. Nuo gerklės skaudėjimo ir kosulio gėrė šalavijėlių arbatą su medumi, kuris labai tiko ir kitoms arbatoms paskaninti bei jų gydomajai galiai sustiprinti. Ne veltui žmonės sakydavo, kad „medus – ir vaistas, ir maistas”. Nuo kosulio virė ir dilgėlių, ir bulvių žiedų arbatą.
Sergant sloga, į nosį kišdavo smulkaus tabako.

Nuo pagirių – šlapimas

Širdžiai stiprinti naudojo konvalijų (pakalnučių) ir centurijų (skėtinės širdažolės) žiedų arbatą.
Užsidegusį persigėrus samagonu nelaimingąjį „gesino” šlapimu į gerklę (būtinai moters).
Pelynų, trilapių (pupalaiškių) nuoviras – nuo skrandžio negalavimų.
Saparyliu (paprastuoju gargždeniu) buvo gydomasi nuo škrupulo (skrofuliozės) ir kitų ligų, atsiradusių dėl peršalimų (kai gaunasi sutinimai, atkiūra oda ir pan.).
Kaulų lūžimus gydė „skočikų” (perkūnropių) ar kaulažolių kompresais. Minėtus augalus sugrūsdavo su kiauliniais taukais.
Bitės įgeltą vietą trynė svogūno laišku.

Gyvačių atakos

Tikėjo žmonės ir burtų galia, atkalbėjimais nuo gyvatės kirtimo ar kitų negalių. Petras Šiožinys iš Nuodėgulių atkalbėdavęs ir nuo gyvatės įkandimo, ir nuo rožės. Bet ypač pagarsėjęs atkalbėtojas buvęs sudeikėnas Šyvis. Atkalbėdavęs ir eigulys Žalalis.
O gyvatės kirtimai būdavęs dažnas reiškinys – ir gyvuliui, ir žmogui. Gyvačių būdavę Šėšelių miške ir jo palaukėse. Kartą Nuodėgulių vyrai pjovė šieną Karačkėje. Vienas pjovėjų – Juozapas Šapoka – po vakarėlio neišsimiegojęs, atgulęs panuovolyje (pakilesnis pievos kraštas prie pelkės, dirvos), prie žirnių, truputį nusnūsti. Netikėtai jam į galvą įkirtusi gyvatė. Vaikinui pasidarė bloga, nebegali nė kitų vyrų pašaukti, o tie galvoja, kad Juozapas miega ir nekreipia į jį dėmesio. Tik paskui kažkuris pastebėjo, kad jam nebegerai. Kreipėsi į atkalbėtoją.

Liaudies „gydytojai”

Senas žmogus prieš mirdamas atkalbėjimo paslaptį perduodavęs kitam, vyriausiam arba jauniausiam šeimos nariui. Ir ne bet kada: arba prieš saulėtekį, arba saulei nusileidus. Jei tą atkalbėjimo formulę kam pasakysi, ji nebeteks galios. Bet ne visada atkalbėtojai į savo darbą žiūrėjo rimtai. Pasakojama, kad netolimo kaimo gyventojas Pelakauskas pats iš savo atkalbėjimų ir pasijuodavęs. Pavyzdžiui, nuo danties skausmo jis naudodavęs tokią formulę: „Vieną suka, kitą suka, visus išsuks, nė vieno nebeliks – ir nebesopės.”
Bet buvo ir tokių, kurie iš patiklių žmonelių pelnydavosi, pasityčiodami iš jų. Vienas toks šarlatanas „gydydavęs” nesveikas akis, duodamas ligoniui susuktą popierėlį, kurį reikią nešioti, pasikabinus ant kaklo. Kartą moteriai parūpę sužinoti, kas to popierėlio viduje. Išvyniojusi rado smulkiai sutrintų plytos miltelių ir popierėlį su užrašu. Pati būdama beraštė, susirado žmogų, mokantį skaityti. Šis ir perskaitęs: „Tu, boba, žabala, kad ir visiškai apžabaltum…”

Kaip išgąsdinti miežį

Karpas gydė, tepdami bevardžiu pirštu, vilgydami jį rasa nuo lango stiklo. Tinkamas laikas – senagalys (delčia). Taip pat patardavo ant karpos uždėti voratinklį ir jį uždegti.
Ant akies voko išdygusį „miežį” (spuogą) stengdavosi „išgąsdinti” – netikėtai spjaudavo į akį.
Buvo tikima, kad gali būti „geros” ir „blogos” akys, kurios „nužiūrinčios” ir vaiką, ir gyvulį. Nuodėguliškiai tikėjo Petrienę Šiožinienę turint „blogas” akis. Nenorėjo žmonės, kad ji eitų į svetimą tvartą, kad „nenužiūrėtų” teliuko ar paršelio, karvės ar ėriukų. Saugojo nuo jos ir vaikus, ypač naujagimius. O moteris, kaip tyčia, norėdavo viską apžiūrėti, viską pamatyti. Netgi nesidrovėdavo pasirausti kaimynės, einančios į turgų, krepšyje.

Kad būtų geresnis derlius

Žemdirbiai stebėjo gamtą – jos atbudimą ir kitus reiškinius, naudojosi ilgaamže savo protėvių patirtimi. Juk labai svarbu pasėti javus ar daržoves pačiu tinkamiausiu laiku, kad išaugtų juo geresnis derlius. Štai, pavyzdžiui, kada nuodėguliškių žemdirbių manymu geriausia sėti:
• Žirnius sėk, kai pučia žiemys – nekirmys;
• Jaunam mėnesy žirnių nesėk – augs tik į virkščias;
• Miežius sėk, kai dangus nubertas smulkiais debesėliais;
• Sėmenis sėk šermukšniui pražydus;
• Rugius sėk, kai auštant Sietynas ateina vasarių (pietų) pusėn;
• Avižas sėk ievoms žydint;
• Nesėk avižų pučiant rytų vėjui – grūdai bus smulkūs;
• Dobilus sėk, kai giedras dangus;
• Javus sėk, kai rytą žemė sliekų išvarpyta;
• Bulves sodink, kai danguje dideli kamuoliniai debesys;
• Svogūnus sodink, kai pučia žiemys (šiaurys) vėjas – nepuls kirmėlės;
• Nesodink svogūnų prie dviejų šviesų, sodink, kai danguje nėra nei saulės, nei mėnulio;
• Jaunam mėnuliui esant nesodink agurkų – bus pūstažiedžiai;
• Ridikus sėk delčioje – nebus žyduolių.
Tikėjo žmonės ir prietarais, tikėjo, kad kažkokios jėgos gali nulemti derlių. Pavyzdžiui:
• Kviečiai bus kūlėti, jei sėjos metu kūrensis krosnys;
• Nesėk žirnių valgydamas – suės kirminai;
• Agurkai gerai megsis, jei permesi per ežią sumazgytą pantį ar naginę, senąbatą;
• Nežargstyk per ežią – agurkai bus kartūs.

Nuodėguliškių meteorologija

Ūkininkui labai svarbu nuspėti, koks oras bus rytojaus ir sekančiomis dienomis, koks ateis pavasaris, vasara, ruduo. Iš ilgalaikių gamtos reiškinių, gyvūnų elgesio, žmogaus nuotaikų stebėjimo ir gimė liaudies meteorologija.
Štai žiupsnelis orų spėjimų, kurie ilgą laiką buvo sutinkami Nuodėgulių kaimo žmonių tarpe:
• Kovo pirmąja diena seka pavasaris, antrąja – vasara, trečiąja – ruduo;
• Jei dangus mėlynas ir gilus – ilgai bus giedra;
• Jei, saulei leidžiantis, vakaruose debesys gelsvi, bus geras oras;
• Jei kregždės skraido aukštai – bus giedra;
• Dūmai iš kamino kyla aukštyn prieš giedrą;
• Vakare iš pievų kyla rūkas – rytoj bus graži diena;
• Žarijos krosnyje ilgai dega – lauk giedros;
• Vakare žiogai groja – bus giedra;
• Žuvys šokinėja vandens paviršiuje – lauk lietaus;
• Nors diena giedra, bet palšas dangus pranašauja lietų;
• Prieš lietų ima miegas;
• Prieš lietų medžiai švokščia;
• Musės piktos prieš lietų;
• Lyjant ant balelių darosi burbulai – dar ilgai lis;
• Karvę melžiant pienas labai putoja prieš lietų;
• Prieš lietų bitės skuba į avilį;
• Jei saulė vakare į debesį „sėda” – bus lietaus;
• Vištos anksti eina tūpti – bus lietaus;
• Katė ėda žolę prieš lietų;
• Varlės ant takų šokuoja – lauk lietaus;
• Žvirbliai maudosi smėlyje ar balutėse – bus lietaus;
• Sąnarius gelia prieš oro atmainą;
• Gyvuliai zylioja prieš lietų;
• Jei pasirodo drėgnis (vaivorykštė) – dar lis;
• Mėnulį ratilai juosia prieš šalnas ar šaltį;
• Varnos, medžių viršūnėse tupėdamos, žiūri į šiaurę – ateina šaltis;
• Voratinkliai draikosi laukuose prieš šalnas;
• Jei varnos žiemą pėsčios po žemę vaikšto – bus blogo oro;
• Katė „galanda” nagus į medį – bus vėjo ir blogo oro;
• Saulosėdžiai raudoni – lauk vėjo;
• Ilgi ledo varvekliai nuo stogų – bus ilgas pavasaris;
• Daug sulos iš beržo teka – bus lietinga vasara;
• Jei pirmąkart perkūnija sugriaudžia dar ežeruose esant ledui – vasara bus šalta;
• Jei gervės į pietus skrenda žemai – ruduo bus trumpas;
• Jei rudenį skruzdėlynai dideli – bus šalta žiema;
• Jei aplink medžių kamienus tuščia, nepripustyta – bus gili ir ilga žiema;
• Jei ąžuolo lapai ilgai laikosi ant šakų – žiema bus šalta;
• Jei laukinės bitės aukštose vietose lizdus suka – bus lietinga vasara ir ruduo;
• Daug šermukšnio uogų – lietingas ruduo.

Kaimo žmonių maistas

Kasdienė duona – kaimiečio gyvenimo pagrindas, o jos stygius – didžiausia nelaimė. Todėl duonai visais laikais buvo rodoma didelė pagarba. Duonos kepimas nuo seno laikomas šventa apeiga.
Duonai maišyti kiekviena šeimininkė turėjo specialų indą, vadinamą duonakepe. Tai medinė nelabai aukštais kraštais rėčkutė. Senesniais laikais duonai maišyti buvo naudojamos ir geldos. Duonakepėje raugiama tik duonos tešla, o pyragui, ragaišiui naudojo kitus indus. Duonakepės niekada neplaudavo, o tik gražiai mediniu šaukštu išgramdydavo ir laikydavo sausai, kad nepriplėktų, apdengę specialiu dangčiu, dažnai nupintu iš šiaudų, kaip ir kubilai miltams.
Įmaišytą duoną laikydavo dvi-tris dienas šiltoje vietoje, kad įrūgtų. Duonai įmaišyti naudojo ruginius miltus, o atminkydavo, jei neturėjo ruginių, ir miežiniais. Bet tokia duona greitai pasenėdavo, darydavosi kieta ir trupėdavo. Kad duona būtų minkštesnė, dėdavo su lupenomis virtų bulvių, kurias nulupę kočėlu sugrūsdavo. Kai kurios šeimininkės miltus plikydavo verdančiu vandeniu. Tokia duona buvo tamsesnė, bet skanesnė, ne taip greitai pasenėdavo ar imdavo pelyti.
Labai svarbus darbas – duonos minkymas. Minkydavo dažniausiai pati šeimininkė. Jeigu tas darbas buvo pavestas dukteriai ar tarnaitei, jas pamokydavo: „Minkyk, kolai sienas bus šlapias…” (suprask: kol visa išprakaituosi). Jaunoms mergaitėms duonos minkyti neleisdavo, bijoma, kad gerai neišminkys. Duonos skonis priklauso ne tik nuo įrūgimo bei išminkymo, bet ir nuo duonakepės – dažniausiai ją darė ne iš pušies ar alksnio, bet iš ąžuolo ar uosio kamieno.

Ypatingos kepimo tradicijos

Kūrendama krosnį šeimininkė žiūrėdavo, kad visas vidaus viršus būtų baltas, gerai įkaitęs. Tada pušine iššluostydavo žarijas ir pelenus. Kepėja, apsirengusi švariu drabužiu, balta skarele susirišusi galvą, duonos bakanus formavo ant ližės, paklodama apačioje klevo, kopūstų ar ajerų lapų arba ližę pabarstydavo miltais. Suformuotą ir šlapiomis rankomis apdailintą bei apglaistytą pirmąjį kepalą, šonuose pirštais išspausdama keletą įdubimų ir ant viršaus pažymėdama kryžiaus ženklą, šovė į krosnį. Kai visi kepalai buvo jau pašauti, tuoj pat uždengdavo pečiadingte, uždarydavo „jušką” (krosniakaištį). Po kokio pusvalandžio šeimininkė, pradengusi krosnį, žiūrėjo, ar gražiai duona „apimta”, t. y. ar bakanų paviršius gražiai apkepęs. Krosnyje duoną laikė trejetą valandų. Jau apkepusius bakanus kokį kartą atsargiai pastumdydavo kačerga (žarstekliu).
Norėdama įsitikinti, ar duona jau iškepusi, ištrauktą kepalą šeimininkė dundeno kumščiu į apatinę jo dalį. Jei gražiai dunda – duonelė iškepusi. Ištrauktus kepalus dėjo ant suolo ar stalo, o kai kas ir ant pagalvių, ilgė paviršių šaltu vandeniu, kad būtų minkšta ir gražiai blizgėtų pluta. Aptiesdavo švariu rankšluosčiu ar staltiese.
Iš duonkepėje sugramdytos tešlos kepė mažą bandelę, kuri gerokai anksčiau iškepdavo ir kurios, skaniai kvepiančio, labai laukdavo vaikai.

Pagarba duonai

Rudenį vaikai turėdavo rinkti krintančius klevo lapus, gražius, švarius, didesnius ir verti juos ant siūlo ar vytelės, paslėgti, kad gražiai, lygiai susigulėtų. Tą patį darė ir su kopūstlapiais – juos irgi ištiesę, išlyginę džiovino. Ypač kvapni duonelė būdavo kepama ant ajerų, todėl, kas jų netoli savo sodybų turėjo, būtinai pasiruošdavo ir žiemai.
Nuodėgulių žmonės gerai žinojo, ,kaip sunkiai duonelė uždirbama, kaip sunku, patyrus jos stygių. Todėl ji buvo lydima didelės pagarbos. Deja, šiandien gerokai primiršti senųjų žmonių papročiai, susiję su meile ir pagarba duonai.
Mūsų seneliai ir proseneliai nukritusį žemėn duonos gabalėlį pagarbiai pakeldavo ir bučiuodavo. Duoną raikė šeimos galva, nusiėmęs kepurę, stovėdamas. Buvo riekiamos dvi riekės – viršutinės ir apatinės kepalo dalies. Kartais riekiama ir abišalė – per visą kepalą. Taip darė, kai reikėjo dėtis į kelionę ar dosnus šeimininkas duodavo elgetai išmaldos. Niekada nebuvo sakoma „duoną pjauti”, o tik „duoną riekti”, nes duona – riekiamas daiktas.