Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Kupetinis kaimas

1944 metais Minčioje gimusi kriminologė, viktimologė (viktimologija – kriminologijos šaka, tirianti nusikaltimų aukas) profesorė Genovaitė Babachinaitė, viena koja gyvenanti Vilniuje, kita – Minčioje, vadina save bene seniausia vietine gyventoja. Dar paauglystėje tėviškę palikusi pensinio amžiaus moteris senojo kaimo niekada neužmiršo. Jausdama skolą ne tik savo tėvams, bet ir gimtajam Minčios kaimui, ji sugrįžo į tėviškę.
Pasak G. Babachinaitės, Minčia – tradicinis miškų kaimelis, kadaise turėjęs 10 gyvenamųjų namų ir pastatytas kupetinio kaimo principu. Gryčios stovėjo ratu, o pagrindinis įėjimas, vadinamosios „gonkos”, žiūrėjo į mišką. Tos „gonkos”, anot pašnekovės, atbaidydavo laukinius žvėris, kurių anksčiau buvo gausu, o vidinė erdvė, aptverta tvoromis, buvo saugesnė, skirta kaimo gyvenimui. Nuo „gonkų” pusės gerai matydavosi, kas ateina iš miško. G. Babachinaitė apgailestavo, kad dabar vidinė kaimo erdvė „išsibarsčiusi”, o per vidurį Minčios „išvanotas” asfaltuotas kelias tik bjauroja senąją gyvenvietę. Anksčiau kelias ėjo per malūno tiltą.

Klojimo teatrai

„Minčia visada buvo labai kultūringas kaimas”, – tokiais žodžiais G. Babachinaitė pradėjo savo ilgą pasakojimą apie buvusį kultūrinį Minčios gyvenimą. Ji prisiminė kaime buvus tris didžiulius kluonus, iš kurių dviejuose vykdavo gyventojų statyti vaidinimai. Tiek jaunimas, tiek vyresni žmonės labai noriai ir aktyviai imdavosi vaidybos, o pašnekovės atmintyje įstrigo jos pirmasis atliktas vaiko vaidmuo. Per metus, pasak moters, sodiečiai pastatydavo po kelis vaidinimus. Šie kultūriniai renginiai vykdavo Žirmantams ir Zinkevičiams priklausančiuose statiniuose, kuriuos etnokultūra besidominti G. Babachinaitė vadino nuostabiais pastatais. Paradoksas, tačiau iki šių dienų išliko tik tas kluonas, kuriame vaidinimai nevykdavo. Jis, pasak profesorės, dabar priklauso vietiniam Antanui Mikštui. Moteris dėkinga, kad jis šį seną autentišką pastatą prižiūri ir neketina nugriauti.

Sekminių vainikai

Anot G. Babachinaitės, kiekviena sodyba turėdavo po dvi karves – per kaimą susidarydavo 20-ies gyvulių banda. Per Sekmines (pasak profesorės, sodiečiai žinojo ir ankstesnį – Jorės – pavadinimą) kaimo žmonės sugindavo raguočius netoli dabartinių pašnekovės namų, kad apsiprastų lauke, pindavo karvėms vainikus, o patys vaišindavosi suneštiniais valgiais. G. Babachinaitė atsiminė, kad piemenukai turėjo ilgas tošines „triūbas” (dūdas), kuriomis vakare pargindami bandą dar miške pradėdavo „triūbuoti”, taip įspėdami šeimininkes apie namo grįžtančias pilnatešmenes.
Pasak pašnekovės, dabartinėje A. Mikšto sodyboje prie Švč. Mergelės Marijos altorėlio vykdavo gegužinės pamaldos, skirtos Dievo motinai. Žmonės melsdavosi ir giedodavo.

Šokiai iki paryčių

G. Babachinaitė pasakojo, kad kaime gegužinės vykdavo dirvonėlyje, berželiais apkaišytoje aikštelėje. Be šokėjų, ateidavo ir įvairiais instrumentais trypiančiuosius džiugindavusių muzikantų, kurie niekada neišsiversdavo be pačio populiariausio to krašto dumplinio muzikos instrumento – armonikos. Šokiai vykdavo iki ryto. Labai mėgstamas buvo ilgos trukmės šokis kadrilis. Po šokių ir dainų kupinos nakties žmonės, anot pašnekovės, neidavo miegoti – traukdavo dirbti pavasario darbų. Beje, į Minčią, kuri buvo lyg ir neoficialus ne tik administracinis, bet ir kultūrinis apylinkės centras, žmonės iš aplinkinių vienkiemių – Minčiakampio, Paminčios, Aukštaglynio (Tauragnų sen.), Apkartų (Ignalinos r.) ir kt. – susirinkdavo ir pasilinksminti, ir bendrų klausimų spręsti.

Joninių magija

Iš paauglystės G. Babachinaitė atsiminė, kaip minčiečiai švęsdavo Jonines. Netoli nuo kaimo, miške, yra du nedideli beveik apskritimo formos apvalūs ežeriukai: Utėlis ir Daglėjus. Kaimo jaunimas ir prie jo prisijungę aplinkinių vienkiemių gyventojai per Jonines eidavo prie tų ežeriukų ir į vandenį leisdavo visą dieną ant galvos nešiotus vainikus. „Vaikinai ir merginos stebėdavo, ar jų vainikai susitiks, – prisiminė tų laikų intrigą profesorė. – Jei taip nutikdavo, buvo manoma, kad tie jaunuoliai gali susituokti.” Stačiakrančiuose ežeriukuose, žmonių dar vadinamuose bedugniais, pasak moters, niekas nesimaudydavo. G. Babachinaitė sakė neatsimenanti, kad Utėlyje būtų kas nors nuskendęs, tačiau žmonės kalbėjo, kad prie ežeriuko vaidenasi jaunos moterys. Profesorė mano, kad tai gali būti primiršta asociacija su laumėmis. Pašnekovė prisipažino, kad ir dabar su vaikaičiais nueina prie Utėlio: „Keistai ypatingą atmosferą galima toje vietoje pajusti.”
„Utenos dienos” paklausta, kodėl žmonės leisdavo vainikus tolimesniuose ežeriukuose, o ne kaime telkšančiame Minčios tvenkinyje, G. Babachinaitė spėjo, kad ši tradicija atėjo iš labai senų laikų, kai užtvankos dar nebuvo.
Iš vaikystės G. Babachinaitė atsiminė, kad miške buvo keletas šaltinių, kuriuos žmonės laikė šventais. Vietiniai, norėdami išgyti ar ko nors paprašyti, ant šalia versmės augančių krūmų rišdavo kaspinėlius.

Dainos – nuo ryto iki vakaro

Anot G. Babachinaitės, Minčios gyventojai švęsdavo ne gimtadienius, bet vardo dienas. Išvakarėse varduvininko draugai nupindavo ilgą (dažnai iš eglišakių) vainiką ir naktį, kai jis miegodavo, apjuosdavo vainiku durų staktą. Rytojaus dieną taip pasveikintas žmogus, jau maždaug žinodamas, kas tokie buvo sveikintojai (jei nebūdavo tikras, pasiklausdavo artimo žmogaus), pakviesdavo juos pasivaišinti. Pasak pašnekovės, tokio bent penkis metrus siekiančio vainiko nupynimas buvo laikomas gana dideliu dėmesio ženklu.
G. Babachinaitė pasakojo, kad rudenį, nuėmus derlių, kaimo žmonės darydavo sudėtinį balių. Sueidavo visi: nuo vos bepajudančių senelių iki visiškų bamblių. Pašnekovė atsiminė, kad tai būdavo išties labai linksma viso kaimo šventė, lydima muzikos ir dainų. Tiesa, jos metu būdavo ir išgeriama, tačiau, anot kalbintos Minčios senbuvės, saikingai.
„Dirbdami darbus žmonės dainuodavo. Dainos pas mus sklisdavo nuo ryto iki vakaro…” – nostalgiškais prisiminimais dalijosi aštuntą dešimtį pasiekusi G. Babachinaitė. – Niekas kaime nedraudė dainuoti ne tik liaudies, bet ir partizanų, tremtinių dainų. Ypač populiarios buvo vestuvinės, pagal įvairių poetų eiles sukurtos dainos, smetoniniai romansai.” Pašnekovė prisiminė, kad ir ji pati tas dainas dainuodavo sugrįžusi aplankyti kaimą. „O dabar, kai po ilgo laiko grįžau į kaimą ir susėdam padainuoti, pijokai sako: „Tai jau geria…” Vadinasi, dabar dainuojama tik tada, kai geriama…” – guodėsi moteris.

Kaimo gyventojai – tarsi giminės

Pasak pašnekovės, tarp miškų augę minčiečių vaikai buvo auklėjami tikrai dvasingai: buvo mokomi be reikalo nelaužyti nei medžių, nei krūmų. „Duona – šventa. Jei nukrito – pakeli, pabučiuoji ir padedi ant stalo”, – prisiminė G. Babachinaitė. Vanduo, jos teigimu, irgi buvo šventas. Ypač saugoti skruzdėlynai.
Anot profesorės, vaikai buvo mokomi pasisveikinti pirmieji. Jie turėdavo sveikintis su bet kur sutiktu vyresniu žmogumi. „Nepasisveikinti – neįmanomas dalykas”, – sakė moteris. Pasak jos, žmonės dabar susvetimėję, o tada, nors pokaris buvo labai sunkus, kaime vyravo vienybė.

Akmeniniai ir mediniai kryžiai

Pasak G. Babachinaitės, akmeninį kryžių su iškalta data (1924 metai) kaime pastatė trys broliai Bagdanavičiai. Moteris atsiminė, kad žmonės prie jo melsdavosi. Anot pašnekovės, tais laikais save gerbiantis, jau kažką pasiekęs ūkininkas dėl „onaro” (garbės) pastatydavo kryžių.
Profesorė prisiminė kaime prie senojo kelio, šalia Musteikių sodybos, stovėjus labai seną medinį kryžių, kuris buvo puoštas senais baltiškais simboliais bei nukryžiuotoju. Vėliau neprižiūrimas nuvirto.
Beje, miške esančios, nuo Minčios apie du kilometrus nutolusios 1863 metų sukilėlių kapinės, anot G. Babachinaitės, – senosios Minčios kapinės.

Nepadėjo net tėvo ašaros

Kalbinta Minčios gyventoja sakė, kad tėvai namie apie partizanus ir pokarį nieko nekalbėdavo. Bijojo, kad vaikai kažko kam nors netyčia neleptelėtų arba jiems patiems nepakenktų tos žinios. Net sulaukusi nepriklausomybės pašnekovės mama jai labai šykščiai pasakojo apie sudėtingą pokarį.
Iš minčiečių G. Babachinaitė yra girdėjusi, kad kaimo vyrai buvo nuginklavę du jaunus sovietų karius. Už ginklo praradimą jie paskui buvo savų nušauti.
Vis dėlto tuo metu dar visai mažos pašnekovės atmintyje įstrigo vienas įvykis. Pas Babachinus kurį laiką „ant buto” gyveno iš kito kaimo kilęs mokytojas Araminas, kuris vėliau išėjo partizanauti. Po kurio laiko buvęs mokytojas nusprendė išsivesti į mišką ir savo jaunesnį brolį, o iš namų atjojęs tėvas su ašaromis akyse prašė savo vyresniosios atžalos palikti jam bent vieną sūnų. Tačiau gimdytojo rauda nesuminkštino vyresnėlio širdies ir abu broliai išėjo į mišką. Pasak G. Babachinaitės, tuo metu ji daug ko nesuprato ir tik vėliau motina jai apie Araminų šeimos dramą papasakojo daugiau.

Malūnas malė ir dieną, ir naktį

Pasak G. Babachinaitės, malūną po karo valdė Juodvalkis su vėliau ištremtu Nasavičiumi. Juodvalkio dukra Genovaitė buvo G. Babachinaitės krikšto mama, todėl mergaitė ten dažnai lankydavosi. Ji atsiminė nuolat veikdavusį malūną, kuris sutraukdavo daug žmonių. Profesorės tėvas Povilas Babachinas palaikė labai šiltus santykius su tuomečiu Spitrėnų (Utenos sen.) klebonu Julijonu Kupriu. „Man, vaikui, atrodė labai neįprasta, kad kunigas nešioja tamsius akinius. Paaiškėjo, kad jis buvo pusaklis”, – sakė pašnekovė. Kiekvieną kartą atvažiavęs susimalti grūdų J. Kuprys atveždavo Babachinams virtų pupų. Anot G. Juodvalkytės krikštadukros, pokariu malūne ir dieną, ir naktį virė gyvenimas. „Utenos dienos” paklausta, ar malūne nesivaidendavo, moteris nusijuokė: „Ne, nesivaidendavo. Buvo realių girios vaiduoklių…”
G. Babachinaitės teigimu, anksčiau aplink Minčią buvo labai gūdūs miškai. „Namelio nuo namelio per miškus nebuvo matyti”, – prisiminė pašnekovė. Anot jos, tai ir lėmė gana didelės lentpjūvės, stovėjusios kiek tolėliau už buvusios girininkijos pastato, atsiradimą. Šalia lentpjūvės buvo ir kankorėžių džiovykla, kurioje miškui sodinti augindavo pušaites. Senajame parduotuvės pastate buvo įsikūrusi kontora, kurioje buvo vedama lentpjūvės, miškų darbų apskaita.

Gabi keturmetė

G. Babachinaitė sakė, kad į mokyklą pradėjo eiti būdama ketverių metų. Ji gyveno visai netoli ugdymo įstaigos, todėl nubėgdavo su vaikais per pertraukas pažaisti. Kartą vaikai būsimą profesorę nusivedė į klasę, o atvažiavusi nauja mokytoja Tumėnienė ne iškart susigaudė, kad jos pamokose sėdi tokia jauna mokinė. Tai tęsėsi kelias savaites. Anot G. Babachinaitės, paaiškėjus tiesai, mokytoja, matydama, kad mergaitė yra gabi, pasiūlė tėvams leisti dukrą į mokyklą nedelsiant. Jie sutiko.
Baigę keturias klases Minčioje, vaikai eidavo į Šeimaties septynmetę mokyklą. Tais laikais, anot G. Babachinaitės, kelias buvo kiek trumpesnis nei dabar – vaikai eidavo arkliniu keliuku. „Tėvai man samdydavo butą (žiemą G. Babachinaitė likdavo jame – aut. past.) Šeimatyje, kadangi visi vaikai eidavo namo, tai ir aš norėdavau eiti”, – sakė pašnekovė. Mokiniams tekdavo įveikti penkių kilometrų kelią mišku. Pašnekovė du kartus matė tupinčias medžiuose lūšis: „Va tada tai bijojau!”

Poliglotas tėvas

G. Babachinaitė pasakojo, kad jos tėvas P. Babachinas buvo kilęs iš netolimo Rūgšteliškio vienkiemio (Tauragnų sen.). Trylikos metų likęs našlaičiu, labai troško mokytis, todėl baigė žemės ūkio mokyklą, kuri tarpukariu buvo laikoma gana rimta mokslo įstaiga. Iš Žirmantų nusipirkęs žemės, pasistatė namą prie Minčios tvenkinio, dirbo pas urėdą Strazdą ūkvedžiu – abu skiepydavo medžius ir atlikdavo įvairius bandymus. Pašnekovei jos tėvas yra minėjęs, kad užsienyje mokslus baigęs Strazdas buvo vienas iš keturių aukščiausio lygio miškininkų tarpukario Lietuvoje. Iš jo tėvas išmoko daug įdomių dalykų. P. Babachinas bendravo ir su aplinkiniais to meto šviesuoliais: Tauragnų vaistininku Pranu Šimkūnu (profesorės Eugenijos Šimkūnaitės tėvu), jau minėtu Spitrėnų klebonu J. Kupriu.
G. Babachinaitė sakė, kad jos tėvas, tarnaudamas nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje Kaune, tapo gimnastikos čempionu. Profesorė juokėsi, kad žemės ūkio mokyklą baigęs tėvas mokėjo daugiau kalbų nei moka ji – net penkias: jidiš, lietuvių, rusų, lenkų ir vokiečių. Anot pašnekovės, kai kalėdojantis kunigas įkalbinėdavo labai tikintį tėvą priimti katalikų tikėjimą (jis buvo sentikis), šis atsakydavo: „Jūsų tikėjimui atidaviau tai, kas man brangiausia, – savo vaikus.”

Autoriaus nuotr.