Kalbėdami apie kultūrą, meną, mes dažnai nesusimąstome, kas tai yra iš tiesų. Kam reikia meno? Kodėl mūsų namus puošia paveikslai (įskaitant šventųjų)? Kodėl per šventes puošiame namus? Kodėl dainuojame, šokame, vaidiname? Kas yra menininkas? Į šiuos ir kitus klausimus „Utenos dienos” žurnalistai atsakymų ieškojo Vilniuje, tiksliau – Vilniaus dailės akademijoje, kur įvyko pokalbis su kraštiečiu prof. Arvydu Šalteniu.

Kas yra kultūra?

Kultūra – tai gyvenimo būdas. Mano, Jūsų, tautos… Paveldėta iš tos erdvės, kurioje gyvename, – iš tėvų, iš senelių, ir kuri kuriasi dabartyje. Tėvynė yra laikas, palinkęs viršum erdvės – kažkaip taip yra sakęs mūsų filosofas Vydūnas. Laike, istorijoje keičiasi kartos, naujos technologijos keičia pasaulį ir mūsų gyvenimo būdą, taip pat ir mūsų kultūrą. Tačiau esminiai, giluminiai jos bruožai, jungiantys mus su prigimtimi, išlieka.
Man labai svarbu, kad aš – aukštaitis nuo Utenos ir nuo Anykščių. Matau tuos savo erdvės, kurioje užaugau, ženklus ir savo kūryboje. Mano ir mano mokytojų Vytauto Petronio, Leopoldo Surgailio – irgi tikriausių aukštaičių – paveiksluose pilna aukštaitiško judesio, įstrižainių, horizontas tai kyla, tai leidžiasi, tarsi keliautum mūsų kalneliais. Kokia lyrika ežero kranto linijos judesy visų mūsų mokytojo rokiškėno Justino Vienožinskio paveiksluose!.. O turiu draugų, bičiulių menininkų, kurie iš Suvalkijos (Algis Kuras, Valentinas Antanavičius) ar Šiaurės Lietuvos lygumų (Algimantas Švėgžda)… Jų paveiksluose ta horizonto linija tiesi, rami, tik koks surūdijęs dviračio ratas numestas ar kokia figūra kėpso, ar obuoliukas, ar svogūnėlis vienišas ant to horizonto padėti… Tai čia tik mažyčiai pavyzdėliai tų įtakų, tos erdvės, kurioje užaugome ar kurioje gyvename, ir laiko, kuris formuoja mus, mūsų būdą, charakterį, mūsų raišką.

Ko reikia, norint sukurti meno kūrinį?

Kad kažką sukurtum, reikia gyventi, būti gyvam, įsiklausyti, įsižiūrėti, pajusti, įsimylėti, nekęsti, gailėti, suprasti ir turėti norą ar aistrą visa tai išsakyti, kas ir kitiems gali būti svarbu. Tik tai turi būti tavo jausmo tiesa. Nemeluojanti, neapsimetanti, nebijanti apsinuoginti, savu balsu, savu temperamentu.
Visi jaučiame tą patį pasaulį savaip. O tas „savaip“ – tavy jau vaikystėj, paauglystėj susiformavusi pasaulėjauta, gabumai, toliau tobulinami besimokant įveikti medžiagą, kuria tu kursi – ar žodį, ar garsą, ar matomas formas, spalvas, patiriant visokias įtakas iš mokytojų, iš kitų kultūrų. Tu pasiklysti, nutolsti nuo savo prigimties, klaidžioji, bet galų gale grįžti, o dažnai ir lieki pasiklydęs. Taip kaupiasi patirtis. Tu paišai ar rašai iš tikrųjų savo gyvenimo ženklus, savo biografiją. Tik ar svarbi ji kitiems? Manau – svarbi, jei tikra, nemeluojanti, raiški savo formoje. Ir savo studentams sakau: „Paišyk, kaip gyveni. Tik nemeluok, būk nuoširdus, nesimaivyk, nemėgdžiok, nenorėk greit ir lengvai susikurt savo stilių. Paišyk taip, kaip dabar išeina…“ Tai bus tikra ir kitiems bus įdomu. O kas tikra, yra ir gražu.

Kam žmogui reikalingas menas?

Per meną matau, kaip kitas jaučia, supranta pasaulį. Juose tikrinu savąją pasaulėjautą, savo patirtis, savo gyvenimą, galiu mokytis, tobulinti save. Randame paslaptingus ryšius vieni su kitais. Patiriame išgyvenimą – katarsį, jei mus paveikia menininko išgyventa tiesa. Mes daromės jautresni, geresni, kartais gal ir protingesni.
O dizainas, funkcionalioji keramika, tekstilė, architektūra tiesiogiai tenkina mūsų utilitarinius, buitinius poreikius hormonizuodami mūsų gyvenimą, jo kokybę. O kur dar dailės, muzikos ar kitų menų terapinės galios…

Bet žmogus ir taip prisižiūri realybės… Namuose juk norisi turėti gražų meno kūrinį, kuris žadina teigiamas emocijas…

Tai normalu. Kūrinyje kiekvienas ieško sau priimtino vaizdinio, kuris žadina ne vien tik geras emocijas, prisiminimus ar svajones. Viskas priklauso nuo žiūrovo, skaitytojo ar klausytojo pasaulėjautos, išsilavinimo, amžiaus ir t. t.
Kas yra gražus meno kūrinys? Aš jau kartojuosi. Jisai gražus, jeigu teisingas. Jeigu jame yra menininko išgyventa meninė tiesa. Kodėl žavimės vaikų piešiniais? Nes jie nemeluoja, su vaikiška aistra nemeluodami paišo, kaip jaučia, kaip supranta juos supantį pasaulį, kad ir, mūsų supratimu, nemokėdami piešti. Paskui mes sugriauname jų vaizduotės pasaulį liepdami kopijuoti aplinką. Jie mato mūsų netikrus paveikslus, nevykusias skulptūras ar architektūrą, visokį „gražų“ šlamštą kompiuteriuose, televizoriaus ekrane, serialų melą… Tačiau daugelis jų išplaukia, nes prigimtis, tikėjimas, galimybė rinktis, tikri mokytojai nukreipia link tiesos mene pojūčio.
Josefas Boisas, garsus vokiečių menininkas, yra pasakęs, kad kiekvienas žmogus – menininkas, bet tik menininkai tai žino. Kuriame kiekvieną dieną rengdamiesi, padengdami stalą, iš liūdesio ar džiaugsmo dainuodami duše.
Praėjusį šeštadienį per Utenos kraštiečių klubo „Indraja“ metinį suvažiavimą skaitėme savo eilėraščius, prozą ar kitus parašymus, minėdami Kalbos metus ir Kazio Bradūno 100-metį, prisiminėme Alfonsą Nyką-Niliūną. Visi, kas norėjo.

Jeigu kiekvienas žmogus yra menininkas, kodėl reikia išskirti liaudies ir profesionalų meną?

Nėra griežtų ribų tarp profesionalaus ir vadinamojo liaudies meno. Vieni mokėsi, kiti nesimokė būti menininkais. Yra gerų, vidutinių ir blogų tiek tarp profesionalų, tiek tarp neprofesionalų. Yra, kurie tikrai kuria norėdami pasakyti kažką tikra, nauja, kaip jie gyvena, jaučia. Ir yra, kurie išmoksta ir tiražuoja tą patį, kad užsidirbtų. Tai ne menininkai, tai – amatininkai. Dar yra tautodailininkai, kurie tęsia geriausias mūsų valstietiškos kultūros tradicijas, ją praturtindami savo gebėjimais, savo pasaulėjauta. Mažai beliko tokių savamokslių genijų, kaip Lionginas Šepka, Antanas Deveikis, Monika Bičiūnienė.

Kokių savybių reikia turėti, norint būti menininku?

Menininkas turi būti labai jautrus žmogus. Kokio bebūtų charakterio ar temperamento, jis turi jausti, matyti ir suprasti daugiau nei žmogus, kuris nekuria ir nelaisvina savo kūrybinių galių.

Dėkoju už pokalbį.

Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. UAB „Utenos diena“ 2017 metų projektui „Liaudies menas: tradicijų ir individualumo derinys“ skirta 6 000 eurų.