Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Trečiojoje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – Garunkščių šeimos atstovų atsiminimai.
Tas kaimas brangus man,
Pakrikštytas Linskio vardu.
Gyvatvorės žalių eglaičių
Ir sodai pilni obuolių.
Čia tėveliai brangieji gyveno,
Augino mus penkis vaikus,
Mylėjo, mokino, globojo
Patarimais ir geru žodžiu.
Ona Slavinskienė
Gerų žmonių kaimas
1929 metais Linskio kaime gimusi mokytoja Ona Slavinskienė (Garunkštytė) jau daug metų gyvena Utenoje. Ji parodė savo prisiminimų sąsiuvinį, kuriame kažkada rašė: „Mūsų kaime neteko susidurti su blogais žmonėmis. Nebuvo plėšikų, šmeižikų, mušeikų ar kitokio plauko nelaimėlių. Visi buvo teisingi, darbštūs, geranoriški, bendraujantys. Iš tokių žmonių buvo galima daug ko pasimokyti.
Kaimo žmonės mėgo būti gamtoje. Miške rinkdavo grybus, uogaudavo. Visa tai ir malonumas, ir nauda. Taip prisiruošdavo nemažai atsargų žiemai. Dėvėdavo namų darbo drabužius iš milo. Daug sėdavo linų. Gerai įdirbdavo žemę, tręšdavo mėšlu. Dirbdavo visa šeimyna, kartais ir padieniai darbininkai. Nurautus linus rišdavo nedideliais pėdeliais, sustatydavo į stogelius, suveždavo į klojimą ir šukuodavo geležiniais šepečiais. Paskui klodavo ant pado ir kuldavo. Tada merkdavo į vandenį, vėliau išdžiovindavo, surišdavo pėdeliais ir – į jaują. Audimui linus šukuodavo retais mediniais šepečiais. O tada jau buvo verpiama ir audžiama.”
Vietoje kuprinės – medinė skrynutė
Anot O. Slavinskienės, pradinę mokyklą ji baigė gretimame Abromiškio kaime (Užpalių sen.). Vaikų nebuvo daug, nes ne visi lankė ugdymo įstaigą. Mažieji dėvėdavo praktišką avalynę, todėl rudens ar pavasario purvynai nebuvo baisūs, kuprinę atstojo medinė skrynutė. Pašnekovė sakė, kad žiemą nekildavo bėdų einant į mokyklą. Nesutikdavo mokiniai ir vilkų, kurių pokariu buvo apstu. Moteris atsiminė, kad kartą vilkas buvo užklydęs į jų sodybą. O. Slavinskienė pasakojo, jog po Abromiškio mokslus tęsė Svėdasuose – Užpaliuose tuo metu vidurinės mokyklos dar nebuvo. Dvyliktą klasę pašnekovė baigė jau Užpaliuose, tada ištekėjo ir išvažiavo mokytis į Vilnių.
Anot pašnekovės, jos tėvai turėjo 25 ha žemės, 5–7 karves, 4–5 arklius, daugiau nei 10 kiaulių, pulką avių, gyveno pasiturinčiai. Šalia namų jos tėvas su broliu Pranu pasodino miškelį.
„Vaikystėje nebuvo sunku, buvom apsirengę, sočiai pavalgę”, – reziumavo uteniškė.
Kapai sunyko
Anot O. Slavinskienės, Linskio kaimo kapeliai sunyko sovietmečiu. Anksčiau kapai buvo aiškiai matomi ir tikrai negalėjai praeiti pro juos lyg pro tuščią vietą. Sovietmečiu nustota kapus puošti gėlėmis. Pasak moters, jie, Garunkščiai, irgi kažką iš savo prosenelių buvo palaidoję šiose kapinėse. Buvo žinomas kapas, ant kurio padėdavo gėlių.
Garunkščių sodyboje stovi geležinis kryžius su akmeniniu postamentu. Pašnekovė nežino, kas jį pastatė, bet atsimena, kad anksčiau toje vietoje buvo medinis kryžius. Ji taip pat žino, kad ten, kur stovi kryžius, yra palaidota kažkas iš Garunkščių giminės.
Kaime vykdavo gegužinės pamaldos. Dažniausiai pas kažką „ulyčioje”, pavyzdžiui, pas Repšius.
Žmonės šokdavo ir per karą
Pasak O. Slavinskienės, jos šeima vykdavo į „kermošius” Užpaliuose (Švč. Trejybės), Vyžuonose (Šv. Magdalenos) ir Svėdasuose (Šv. Petro ir Povilo). Ta proga tėvas kinkydavo „išeiginį” kumelį. Vyžuonose Garunkščiai užvažiuodavo pas gimines Slapšius, iš kurių keli buvo muzikantai. Jie atvykdavo groti į linskiečių rengiamas „vakaruškas”.
„Gerai prisimenu, kai šeštadieniais ar sekmadieniais ruošdavome kaime vakarėlius. Ypač atlaidų dienomis. Aptverdavome berželiais tam tikrą vietą, sunešdavome suolus. Pagrindinė figūra buvo muzikantas. Šokdavome įvairius šokius: polką, valsą, svingą, suktinį, padispaną”, – rašė O. Slavinskienė savo užrašuose. Moteris sakė, kad buvo altas, o sesuo Anelė – sopranas. Abidvi eidavo giedoti į šermenis, sesuo giedodavo ir bažnyčios chore. Pašnekovė sakė, kad nuo mažumės šoko, dainavo, grojo akordeonu, pianinu. O. Slavinskienė teigė visą gyvenimą dalyvaujanti saviveikloje. Dar ir dabar garbaus amžiaus moteris kartą per savaitę eina dainuoti į pagyvenusių žmonių ansamblį „Utenos radasta”. Moteris sakė, kad nuo penkerių metukų dėvi tautinius rūbus. Turi juos ir dabar. Ir palaidota nori būti jais aprengta.
„Kad ir karas buvo, šokt vis tiek norėjos. Ilgais žiemos ar rudens vakarais rinkdavosi kaimynai į kurią nors pirkią ir ten vakarodavo: dainuodavo, ratelius eidavo, eilėraščius deklamuodavo, pasakas sekdavo, mįsles mindavo, juokaudavo. Ir bernai ateidavo. Linksma būdavo, visi gražiai sutardavo. Girtų ir pamatyt neteko”, – rašoma pašnekovės atsiminimuose.
Partizanus vadindavo vardais
O. Slavinskienė atsiminė, kad karo metais virš kaimo skrendant lėktuvams ne tik Garunkščiai, bet ir kiti Linskio gyventojai slėpdavosi javuose. Vokiečių tankai Linskį aplenkė, bet pravažiavo per netolimus Aulelius.
Karinis aerodromas, anot pašnekovės, buvo įrengtas po jų trobos langais. Klojime gyveno keli vokiečių lakūnai, kurie ją dvisparniu lėktuvu buvo nuskraidinę iki Užpalių.
Anot O. Slavinskienės, prasidėjus trėmimams Garunkščiai, bijodami Sibiro, dviem savaitėms buvo pasitraukę į Toleikius (Sudeikių sen.) pas jos tėvo brolį. Beje, vėliau moters tėvas kolūkyje užėmė vadovaujamas pareigas.
„Būdavo, kieme su partizanais kieme sėdime, o gretimame kieme vaikšto kiti (priešai – aut. past.), – apie įtemptus pokario metus pasakojo moteris. – Būdavo baisu, kad kareiviai nesusitiktų su partizanais.”
Partizanus, pasak O. Slavinskienės, linskiečiai vadindavo vardais (vienas iš jų – Stasys Gimbutis), nes visus pažinojo – jie buvo iš gretimų Liepagirių, Aulelių kaimų. Iš Linskio vyrų, anot pašnekovės, niekas į mišką neišėjo. Nors kaime lankėsi ir partizanai, ir stribai, jokių susišaudymų kaime nebūta.
Sovietinis rojus
„1949 metų pavasarį buvo įkurti smulkūs, dažnai vos vieną kaimą apimantys kolūkėliai. Linskio „Aušra” ir Abromiškio. Žmonės nerimavo, kad reikės išarti ežias, atsisakyti savo pievų, laukų, kad į bendrą tvartą reikės vesti karvę, arklį, į bendrą krūvą nugabenti savus žemės ūkio padargus.
Naujai susikūrusių kolūkių pirmininkais iš pradžių buvo skiriami to paties kaimo vyrai, gerai pažįstami visų valstiečių. Nors buvo skelbiama, kad kolūkinė santvarka pasiekė didelių laimėjimų, gyvenimo tikrovė sakė ką kita: eilės prie šlapios forminės duonos ar puskilogramio cukraus buvo pamaloninamos tik rinkimų dieną”, – rašė O. Slavinskienė savo atsiminimuose.
„Skrebokai” skaičiavo apatinius
Utenoje gyvenanti Nida Garunkštienė (Mierkytė) gimė Stadalių kaime (Užpalių sen.), o į Linskį atitekėjo 1963 metais. Linskyje moteris praleido 22-us savo gyvenimo metus ir iš savo uošvių Juozapo ir Julijonos Garunkščių daug girdėjo apie „senybinius” laikus, tik, deja, daug ką pamiršo.
N. Garunkštienė pasakojo, kad pusiau betoninį, pusiau geležinį kryžių prie jos vyro gimtųjų namų Garunkščiai pastatė patys. Anksčiau jis stovėjo Linskio kapinėse, tačiau sovietmečiu jis kiek nukentėjo nuo vandalų, todėl Garunkščiai, bijodami dar didesnio kryžiaus suniokojimo, persivežė prie sodybos.
Anot pašnekovės, Linskio kapinaitėse yra palaidoti jos uošvio tėvų tėvai, taip pat uošvio brolis, kuris mirė kūdikystėje.
„Senelis (uošvis – aut. past.) pasakojo, kad kai Užpaliuose statė bažnyčios varpinę, liepė akmenis jos statybai vežti”, – sakė moteris.
Pašnekovės teigimu, per Pirmąjį pasaulinį karą jos uošvis tarnavo gaisrininku Sankt Peterburge. Jis pasakojo, kad mieste siautė didelis badas. Gaisrininkai vandens pompas vežiodavo arkliais. Jie ir avižų keturkojams turėdavo. Gaisrininkai prapjaudavo maišą, grūdai byrėdavo, o išbadėjusios moterys ir vaikai puldavo juos rinkti. Gatvėse gulėdavo iš bado mirę žmonės. Beje, uošvio brolis Kazys išėjo į Pirmajį pasaulinį karą ir negrįžo.
Pasak N. Garunkštienės, Antrojo pasaulinio karo metais Garunkščių trobą buvo užėmę kareiviai (rusai ar vokiečiai), J. Garunkštis visą šeimą privalėjo išgabenti (juos priglaudė J. Garunkščio brolis Antanas iš Toleikių), tik pats pasiliko prižiūrėti gyvulių.
Anot pašnekovės, pokaris Linskio kaime buvo neramus – ateidavo tai vieni, tai kiti. Dėl kažkokios priežasties miškiniai prie sienos buvo sustatę namiškius. „Močiutė (anyta – aut. past.) pasakodavo, kad miškiniai atnešdavo maišą apatinių rūbų ir liepdavo skalbti. Ir bijok, kad skrebokai neužeitų. Džiovindavo slaptai”, – pasakojo N. Garunkštienė.
Moteris prisiminė, kad vaikai aerodromo vietoje rasdavo daug „bombioškų”, o išdykaujantiems anūkams pašnekovės uošvis sakydavo: „Nedūkit, vaikai, nes Dievulis kaip mes suolalį iš dungaus!”
