Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena“ su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

Į Uteną – iš Ignalinos

Į darbą tuometėje Utenos jaunimo mokykloje, kuri neseniai tapo vaikų ir jaunimo užimtumo centru, J. Paukštytė ne vienus metus važinėjo iš Ignalinos, kol galiausiai, pavargusi nuo rutina virtusių kelionių, priėmė sprendimą drauge su sūnumi apsigyventi Utenoje. Keramikė šypsodamasi atskleidė, kad tol, kol gyveno kurortinėje vietovėje, ši jai atrodė pati mieliausia, tačiau, atsikrausčiusi į, daugelio įsitikinimu, tiesiog akyse gražėjančią Uteną, uždavė sau klausimą: „Kur aš buvau anksčiau?“
„Utenoje pamačiau tai, ko iki tol nebuvau mačiusi. Šiame mieste, turinčiame daug stiprių menininkų, verda kultūrinis gyvenimas, akį džiugina tvarkingi parkai, ypač gražūs upių slėniai“, – miestą, į kurį mėgstamas darbas ją atvedė prieš kiek daugiau nei 10 metų, gyrė J. Paukštytė.
Pašnekovė sakė, kad nuo pat mažų dienų žavisi gamta ir gyvūnais. Meniškos prigimties mokytoja pirmą augintinį – taksų veislės šunį – įsigijusi tik studijų metais (vaikystėje auginti gyvūno neleido tėvai), šiandien mėgaujasi Vakarų Sibiro laikos patino Vėjo bei muziką primenančius garsus skleidžiančių katino Bliuzo ir anksčiau gyvūnų globos namuose gyvenusio šuns Džiazo draugija.

Svajojo dirbti su gyvūnais

„Dar viena mano silpnybė – augalai. Vaikystėje kurdavau iš jų įvairias kompozicijas, kuriomis puošdavau namus. Man labai patikdavo tyrinėti gėlių žiedus – įžvelgusi skirtingas formas, pritaikydavau jas savo tapybos darbuose“, – tikino ryškias spalvas dievinanti kūrėja.
Keramikė prisiminė, kad pirmoji jos pažintis su moliu įvyko dar vaikystėje, kurios nerūpestingas dienas leisdavo pas senelius, gyvenusius Ignalinos rajonui priklausančiame Antalksnės kaime. Tiesa, tai veikiau priminė smagų žaidimą, o ne kūrybą, mat vaikiški šedevrai, nulipdyti iš, kaip pati sakė, niekam tikusio molio, sutrupėdavo nė nespėjus jais pasidžiaugti. „Niekada negalvojau, kad būsiu keramikė. Vaikystėje svajojau dirbti su gyvūnais, paauglystėje, kaip ir dabar, domėjausi mada“, – teigė menininkė, laisvalaikiu modeliuojanti ir siuvanti drabužius, dekoruojanti savo ar draugų namų interjerą. Nestovi vienoje vietoje
Baigusi mokyklą J. Paukštytė jau tvirtai žinojo, kad rinksis dailės krypties studijas. Nepavykus įstoti į anuometį Lietuvos TSR valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija) mergina peržengė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos slenkstį. Mokslus minėtoje ugdymo institucijoje ji derino su braižytojos darbu kuro aparatūros gamykloje. Vėliau Vilniaus statybos technikume (dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija) gilinosi į architektūrą, Šiaulių universiteto Menų fakultete įgijo dailės bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir mokytojo specialybę. Neformaliojo švietimo mokytoja ir šiandien nestovi vienoje vietoje – savo žinias gilina įvairiuose mokymuose bei seminaruose. „Kai nuvykstu į didmiesčius, mėgstu aplankyti ten įsikūrusias specializuotas parduotuves, salonus. Viešėdama Panevėžyje nepraleidžiu progos užsukti į parduotuvę, kurioje galima įsigyti itališkos produkcijos“, – kalbėjo J. Paukštytė.

Sukūrė drabužių kolekciją

Vaikystėje močiutės megzti išmokytai pašnekovei šiandien paklūsta ne tik virbalai, bet ir siuvimo mašina, kurios ji šypsodamasi prisipažino anksčiau labai nemėgusi. Paklausta, kas laikais, kai parduotuvių lentynos lūžta nuo drabužių, skatina ją siūtis šiuos namuose, moteris sakė visada mėgusi individualumą, savitumą ir kitokį matymą. „Prisiminimai apie vaikystės metais palėpėje rastą močiutės skrynią, kuri buvo pilna papilkėjusių, sudūlėjusių audinių, paskatino mane sukurti drabužių kolekciją „Sielų tyla“, – apie Šiaulių universiteto Menų fakultete kadaise pristatytą ir puikiai įvertintą savo baigiamąjį darbą pasakojo menininkė.
Į vaikų ir jaunimo užimtumo centre įsikūrusią keramikos studiją, kurioje šeimininkauja J. Paukštytė, jaunieji keramikai susirenka tris kartus per savaitę. Žvelgiant į ant palangių išrikiuotus ar albumuose saugomus padėkos raštus tampa aišku, kad vaikai čia ne tik smagiai leidžia laiką, bet ir tobulėja. Kaip vieną svarbiausių apdovanojimų pedagogė įvardijo savo buvusios mokinės Adelės Bražėnaitės iškovotą medalį bei pilies vadovo asmeninį prizą tarptautinėje parodoje-konkurse „Kalėdinė Trakų pilies pasaka“. Laukia atsisveikinimas
„Darbeliais, kuriuos sukuria keramikos studijoje, vaikai puošia savo namus, įteikia juos brangiausiems žmonėms švenčių proga. Labai smagu stebėti kūrybinį procesą, į kurį kartais sąmoningai stengiuosi nesikišti, nes noriu, kad mokiniai patys atrastų tinkamiausią sprendimą“, – kalbėjo mokytoja, molio kelią dėl jo sudėtingumo prilyginusi duonos keliui.
Pedagogė prisipažino, kad apima liūdesys pagalvojus apie jos akyse užaugusius mokinius, kurie neilgai trukus užvers keramikos studijos duris ir pakels sparnus skrydžiui į suaugusiųjų pasaulį. „Tikiuosi, kad tai, ko savo mokinius išmokiau, pravers jiems ateityje. Visada sakau, jog meniškos sielos žmonės yra geresni“, – teigė pašnekovė.

Kuria vienatvėje

Ne vieną garsų mūsų krašto tautodailininką keramikos subtilybių mokiusi J. Paukštytė sakė, kad niekada nebuvo nutolusi nuo kūrybos. Jos kraityje – kelios dešimtys autorinių ir bendrų kūrybos darbų parodų, kurios buvo surengtos Utenoje bei kituose Lietuvos miestuose. Naujausia mokytojos ir jos mokinės Karolinos Puodžiukaitės taikomosios dekoratyvinės keramikos darbų paroda „Šviesos spalvos“ iki gegužės 11 d. veiks Utenos švietimo centre (Maironio g. 12).
„Nesilaikau standartų – mėgstu lipdyti nematytus, keistų formų daiktus. Kad galėčiau kurti, man reikia tylos ir ramybės. Kartais mintys, rodos, nukrenta iš dangaus“, – tikino keramikė, kurios spalvingi darbai puošia vaikų ir jaunimo užimtumo centro erdves, keliauja į užsienį.

Sūnaus silpnybė – muzika ir fotografija

J. Paukštytei nesvetima ir vaizduojamosios dailės šaka – tapyba. Teptuko mostais ji ant drobės perkelia patikusius gamtos, gėlių vaizdus. Tiesa, šis užsiėmimas, kaip juokavo pašnekovė, neapsieina be neigiamų pasekmių – prisikvėpavus terpentino ima skaudėti galvą.
„Utenos dienos“ kalbinta kūrėja atskleidė, kad nuo vaikystės žavisi senovės Graikijos menu, mėgsta lankytis šiuolaikinių menininkų parodose.
Kai kalba pasisuko apie meniškos prigimties giminaičius, J. Paukštytė sakė, kad neseniai studijas baigusio jos vienturčio sūnaus Dariaus (22 m.) silpnybė yra muzika ir fotografija. „Anksčiau buvau įsitikinusi, kad norint pagauti gražų kadrą pakanka turėti gerą fotoaparatą. Sūnus, kuriam tenka fotografuoti ir visiškoje tamsoje, ir stipriai lyjant, išmokė mane suprasti, kad fotografija irgi yra menas“, – teigė keramikė ir pridūrė, jog muzikalumą sūnus veikiausiai paveldėjo iš jos tėčio, akordeonu galėdavusio sugroti bet kokią melodiją. 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios