ProjektaiLiną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė
2017 birželio 21, Trečiadienis 12:52

Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 15 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

Linas – dengia, linas – rengia, linas – perša ir vestuves rengia

Lietuvių protėviai linus pluoštui, kaip manoma, sėjo jau gilioje senovėje. Kadaise linas lietuvį rengė, maitino ir gydė. Tai bene vienintelis augalas, kurį žmogus sunaudodavo visą visutėlį, nuo viršūnės iki šaknelių. Paprasta liaunutė žolelė ūkininko dėka virsdavo šventinėmis ar kasdienėmis drapanomis, į baltą liną suposi nuotakos, plonytėliu lininiu nuometu žymėta moterystė, į minkščiausią lininę atraižą vystė krikštyti nešamus naujagimius, o ir įkapes, paskutinės kelionės drabužį, siuvo iš juodai dienai laikytos drobės.
Lino apdirbimo metu nubyrėjusiais spaliais lietuviai šiltino trobas, po šukavimo likusios pakulos tiko virvėms vyti, o iš lino galvelių išbyrėjusios sėklos papildydavo valgių racioną. Sugrūdus sėmenis išeidavo puikiausias linų aliejus. Medikai tvirtina, kad jame mūsų organizmui vertingų medžiagų septynis kartus daugiau nei farmacininkų siūlomuose aliejuose su sveikatinančiomis omega-3 rūgštimis. Iš grūstų linų sėklų šeimininkės gamino dažinius, apibarstydavo kepinius, virė kisielių.
Linai minimi pačiose seniausiose lietuvių liaudies dainose – darbo dainos susijusios su auginimu, rovimu, verpimu. Tautosakoje linai vadinami šventu augalu, saulės žolynu, moters javu.
XIX a. Lietuvoje buvo sėjami trijų rūšių linai: ilgūnėliai, šilkūnėliai, rečiau – galviniai (grūdiniai). Galviniai linai netiko nei audiniams, nei pardavimui. Šis linų pluoštas labai trumpas, plonas, nors ir švelnus, tačiau audiniams nebuvo naudojamas. Galviniai linai būdavo sėjami tik sėmenims, iš kurių buvo spaudžiamas aliejus. Ilgūnėliai linai išauga aukšti. Jų pluoštas būna ilgas ir storas, todėl verpėjos negali jų plonai suverpti. Iš tokių linų išaustas audeklas nelygus ir nestiprus, todėl ilgūnėliai linai dažniau būdavo auginami parduoti. Šilkūnėliai linai yra senoviniai trumpučiai linai. Jų pluoštas švelnus ir lengvas verpti. Iš šilkūnėlių linų išausti audeklai yra ne tik lygūs, bet ir švelnūs, todėl iš šių linų verpdavo ir ausdavo plonas drobes.

Apie liną – tik gerai

Linu Edita teigė susižavėjusi dar studijų laikais, kai Utenos kolegijoje gilinosi į drabužių dizaino ir technologijos paslaptis. Moteris atskleidė, kad iš pradžių turėjo nuostatą, jog linas – tai kažkokia seniena, skirta nešioti tik diedukams ir bobutėms, kad tai visiškai nemodernu ir nešiuolaikiška. Šis požiūris pamažu keitėsi ir kūrėja liną tiesiog įsimylėjo.
Lino audinys – labai patvarus ir ilgaamžis, jis pralaidus orui, greitai džiūsta ir negelsta, vienintelė jo neigiama savybė – dėl savo netamprumo jis glamžosi. „Visi šiais laikais bijo lamdymosi, bet tada nors matyti, kad žmogus dėvi natūralios medžiagos drabužį, – užstojo liną pašnekovė. – Bet ir lino dabar yra taip apdirbto, kad jis būna plonytis, švelnus, malonus kūnui ir gerai dėvisi. Netgi vestuvinės suknelės dabar siuvamos iš lino. Be to, neretai linas maišomas ir su kitais pluoštais – medvilne, šilku, vilna, todėl įgyja visai kitokių teigiamų savybių.“ Pasak menininkės, lininio audinio drabužiai vasarą vėsina, o vėsią dieną – šildo.
Edita siuva, neria lininius drabužius, aksesuarus (batus, rankines, kepuraites ir pan.), namų interjero ir apyvokos detales (rankšluosčius, staltieses, užuolaidas ir t. t.), taip pat sakė esanti įsimylėjusi liną ne tik dėl jo gerųjų savybių, bet ir dėl universalumo, autentiškumo, lietuviškumo bei natūralumo. Anot moters, lininis nėriniams skirtas siūlas būna šiek tiek šiurkštokas, bet išskalbus jis suminkštėja ir sušvelnėja, deja, nėriniai gana greitai dėvisi, apsitrina ir ištįsta.

Kūrybai reikia saulės

Edita atskleidė, kad rankdarbiais pradėjo užsiiminėti augindama sūnų, kuriam dabar vienuolika metų. „Jaunystėje man nerūpėjo rankdarbiai, tik retkarčiais tapydavau, o gimus sūnui prisiminiau, kad moku megzti, nerti ir siūti“, – juokėsi moteris, iš to dabar valganti duoną. Tiesa, užsakymų dabar, kaip patikslino, nebepriima. Parduoda tai, ką padaro. „Vienu metu, kai dar priimdavau užsakymus, turėjau eilę metams į priekį. Buvo net pradėjęs važiuoti stogas – negali nei susirgti, nei pailsėti, nei išvažiuoti atostogų, nes žinai, kad laukia žmonės, todėl dabar dirbu tik savo malonumui, o kas nori, tas mano darbus nusiperka. Nors, žinoma, būna, kad kokie nors draugai ar nuolatiniai klientai prisiprašo ką nors padaryti“, – aiškino menininkė.
Motyvų ir įkvėpimo lino rankdarbiams kūrėja tikino pasisemianti iš gamtos ir iš lietuvių liaudies meno. Drabužiams idėjų ir minčių randa tautiniuose kostiumuose, o raštų ir motyvų nėriniams ieško knygose, internete, kur informacijos dabar tikrai netrūksta. Lietuvių liaudies raštuose taip pat gausu gamtos simbolių – žalčių, žvaigždučių, saulių, paukščiukų. „Raštai iš tiesų labai kartojasi, netgi kaimyninių šalių nėriniuose naudojami daugmaž panašūs“, – dėstė pašnekovė.
Kaip anksčiau senovės lietuviai turėjo glaudų ryšį su gamta, taip Edita ir dabar prisipažįsta, kad be gamtos, be kaimo nebeįsivaizduoja gyvenimo, o miesto šurmulys tiesiog vargina. „Gamtoje aš pasikraunu, gal todėl mieste gyventi turbūt nebegalėčiau, – svarstė kūrėja. – Teko anksčiau gyventi, bet nuo savęs nepabėgsi...“ Gal todėl ir tam, kad būtų noras ir įkvėpimas kurti, jai tiesiog gyvybiškai reikia saulės. „Jeigu lauke saulėta – mano nuotaika gera, aš skraidau, jei paniurę – tai ir aš paniurusi“, – šnekėjo moteris. O netrukus susimąstė ir netikėtai ištarė, kad tikriausiai gimė ne savo laiku – taip ją traukia senovė, lietuvių liaudies menas, papročiai. 

Lininiai rankšluosčiai – į kraičio skrynią

Kūrėja prisipažino, kad kažkada buvo šarka – mėgdavo ryškiai rengtis, dažytis, o dabar pamilo natūralias lino, žemės spalvas, kurios šiuo metu jai gražiausios. Prasitarė svajojanti kada nors išbandyti natūralų dažymą augalais. Dažant šiuo būdu įvairios žolelės suvyniojamos į lininį audeklą, šis rietinys pamerkiamas į raugą ir paliekamas tam tikrą laiką fermentuotis, o ištraukus ant lino lieka atsispaudę žolynų kontūrai, raštai. „Neišpasakytas grožis“, – atsiduso.
Lino rankdarbius Edita sakė daranti tik sau – juokavo, kad apnertus rankšluosčius kraunanti į kraičio skrynią marčiai, nertus ar siūtus drabužius nešiojanti pati, o staltiesėmis, užuolaidomis ir kitokiomis smulkmenomis namus dabinanti. Yra net lininiais drabužiais aprengtų lėlių interjerui papuošti sukūrusi ir dar labai svajoja pasisiūdinti lininę patalynę, puoštą lino nėriniais, bet to laiko vis pritrūksta. Nerti sėdasi ilgais rudens ir žiemos vakarais, kai pasibaigia darbai lauke. Nors prieš tai dar šimtai darbų būna nudirbta, bet prisipažino, kad nerdama pailsi ir atsipalaiduoja. O štai kūrybai reikia ne tik muzikos, bet ir vaizdų, todėl dažniausiai dirbdama retkarčiais užmesdama akį žiūri įdomų filmą. Nors, prasitarė, galvojanti įsigyti garsinių knygų ir dirbdama klausyti jas, nes dabar labai save skriaudžianti ir leidžianti sau perskaityti tik dvi knygas per metus – per Velykas ir Kalėdas, nors anksčiau knygas ryte rydavo.
Iš kūrėjos pavyko išpešti ir viešą paslaptį, kad ji kuria ir lininių drabužių kolekcijas. Neseniai kartu su buvusia bendramoksle Daiva Čebyliene vieną kolekciją pavadinimu „Lino dėlionės“ pristatė Utenos kolegijos projekto „Tavo ir mano tapatybė“ renginiuose. Idėjos kurti kolekciją iniciatorė buvo pati Edita, o kolegė džiugiai ir noriai prisijungė. Daiva drabužius siuvo, o Edita – nėrė batelius ir aprangos detales. Kolekcijos tikslas – parodyti, kad liną galima dėvėti ir šiuolaikiškai bei patogiai, netgi einant į darbą. Kolekcijos drabužiai išsiskyrė originaliomis detalėmis, įdomiais siluetais, o komplektus atskiromis dalimis galima mainyti tarpusavyje ir sudėlioti kaskart vis kitokius derinius.

Apie svajones

Viso pokalbio metu energija ir entuziazmu trykšte trykštanti moteris vis vardijo, ką svajoja dar padaryti ar įgyvendinti, bet dėl laiko trūkumo nespėja. Iš tiesų įstabu vien jau tai, kaip išvis ji tiek daug visko spėja. Tačiau grįžkime prie svajonių...
Didžiausia dabartinė kūrėjos svajonė – namuose įsirengti dirbtuves, kuriose viskas būtų autentiška – iš lino ir medžio. Iš smulkesnių, bet ne ką mažiau svarbių troškimų – jau minėta lininė patalynė ir baltiška lėlė, galbūt kuri nors lietuvių mitologijos deivė. Taip pat prisipažino, kad galvoje kirba mintis išmokti pačiai austi staklėmis, nes dabar lininius rankšluosčius perka arba yra gavusi dovanų iš vyro močiutės. Dar viena idėja kilo po naujausios drabužių kolekcijos, kuri sulaukė daug susidomėjimo ir atsiliepimų, pristatymo. Su kartu kolekciją kūrusia drauge Daiva pusiau juokais pusiau rimtai svarsto įkurti savo prekės ženklą ir pardavinėti kolekcijos modelius.
Daug idėjų ir užmanymų laukia savo eilės, belieka tikėti, kad svajonės išsipildys.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

  • Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

    Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."

  • Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“

    Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

  • Albinas Šileika – vienoje vietoje nenustygstantis prieverpsčių virtuozas

    Albinas Šileika – tautodailininkas, visą save skiriantis darbui, šeimai ir kūrybai, be kurios, sako, neįsivaizduojantis savo gyvenimo. Kūrėjo darbai keliauja iš vienos parodos į kitą, kartais išsiskirsto ir demonstruojami net keliose vienu metu, o štai pats jis savo kūrybinę patirtį bei žinias noriai dalija kitiems.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:7477
Vakar apsilankė:6820
Šią savaitę apsilankė:43577
Šį mėnesį apsilankė:168800
Viso (nuo 2015-02-16):6580752
Šiuo metu naršo:
110
2017-10-20