ProjektaiKeramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“
2017 balandžio 26, Trečiadienis 10:13

Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • 8 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena" su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

Į Uteną – iš Ignalinos

Į darbą tuometėje Utenos jaunimo mokykloje, kuri neseniai tapo vaikų ir jaunimo užimtumo centru, J. Paukštytė ne vienus metus važinėjo iš Ignalinos, kol galiausiai, pavargusi nuo rutina virtusių kelionių, priėmė sprendimą drauge su sūnumi apsigyventi Utenoje. Keramikė šypsodamasi atskleidė, kad tol, kol gyveno kurortinėje vietovėje, ši jai atrodė pati mieliausia, tačiau, atsikrausčiusi į, daugelio įsitikinimu, tiesiog akyse gražėjančią Uteną, uždavė sau klausimą: „Kur aš buvau anksčiau?"
„Utenoje pamačiau tai, ko iki tol nebuvau mačiusi. Šiame mieste, turinčiame daug stiprių menininkų, verda kultūrinis gyvenimas, akį džiugina tvarkingi parkai, ypač gražūs upių slėniai", – miestą, į kurį mėgstamas darbas ją atvedė prieš kiek daugiau nei 10 metų, gyrė J. Paukštytė.
Pašnekovė sakė, kad nuo pat mažų dienų žavisi gamta ir gyvūnais. Meniškos prigimties mokytoja pirmą augintinį – taksų veislės šunį – įsigijusi tik studijų metais (vaikystėje auginti gyvūno neleido tėvai), šiandien mėgaujasi Vakarų Sibiro laikos patino Vėjo bei muziką primenančius garsus skleidžiančių katino Bliuzo ir anksčiau gyvūnų globos namuose gyvenusio šuns Džiazo draugija.

Svajojo dirbti su gyvūnais

„Dar viena mano silpnybė – augalai. Vaikystėje kurdavau iš jų įvairias kompozicijas, kuriomis puošdavau namus. Man labai patikdavo tyrinėti gėlių žiedus – įžvelgusi skirtingas formas, pritaikydavau jas savo tapybos darbuose“, – tikino ryškias spalvas dievinanti kūrėja.
Keramikė prisiminė, kad pirmoji jos pažintis su moliu įvyko dar vaikystėje, kurios nerūpestingas dienas leisdavo pas senelius, gyvenusius Ignalinos rajonui priklausančiame Antalksnės kaime. Tiesa, tai veikiau priminė smagų žaidimą, o ne kūrybą, mat vaikiški šedevrai, nulipdyti iš, kaip pati sakė, niekam tikusio molio, sutrupėdavo nė nespėjus jais pasidžiaugti. „Niekada negalvojau, kad būsiu keramikė. Vaikystėje svajojau dirbti su gyvūnais, paauglystėje, kaip ir dabar, domėjausi mada“, – teigė menininkė, laisvalaikiu modeliuojanti ir siuvanti drabužius, dekoruojanti savo ar draugų namų interjerą. Nestovi vienoje vietoje
Baigusi mokyklą J. Paukštytė jau tvirtai žinojo, kad rinksis dailės krypties studijas. Nepavykus įstoti į anuometį Lietuvos TSR valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija) mergina peržengė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos slenkstį. Mokslus minėtoje ugdymo institucijoje ji derino su braižytojos darbu kuro aparatūros gamykloje. Vėliau Vilniaus statybos technikume (dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija) gilinosi į architektūrą, Šiaulių universiteto Menų fakultete įgijo dailės bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir mokytojo specialybę. Neformaliojo švietimo mokytoja ir šiandien nestovi vienoje vietoje – savo žinias gilina įvairiuose mokymuose bei seminaruose. „Kai nuvykstu į didmiesčius, mėgstu aplankyti ten įsikūrusias specializuotas parduotuves, salonus. Viešėdama Panevėžyje nepraleidžiu progos užsukti į parduotuvę, kurioje galima įsigyti itališkos produkcijos“, – kalbėjo J. Paukštytė.

Sukūrė drabužių kolekciją

Vaikystėje močiutės megzti išmokytai pašnekovei šiandien paklūsta ne tik virbalai, bet ir siuvimo mašina, kurios ji šypsodamasi prisipažino anksčiau labai nemėgusi. Paklausta, kas laikais, kai parduotuvių lentynos lūžta nuo drabužių, skatina ją siūtis šiuos namuose, moteris sakė visada mėgusi individualumą, savitumą ir kitokį matymą. „Prisiminimai apie vaikystės metais palėpėje rastą močiutės skrynią, kuri buvo pilna papilkėjusių, sudūlėjusių audinių, paskatino mane sukurti drabužių kolekciją „Sielų tyla“, – apie Šiaulių universiteto Menų fakultete kadaise pristatytą ir puikiai įvertintą savo baigiamąjį darbą pasakojo menininkė.
Į vaikų ir jaunimo užimtumo centre įsikūrusią keramikos studiją, kurioje šeimininkauja J. Paukštytė, jaunieji keramikai susirenka tris kartus per savaitę. Žvelgiant į ant palangių išrikiuotus ar albumuose saugomus padėkos raštus tampa aišku, kad vaikai čia ne tik smagiai leidžia laiką, bet ir tobulėja. Kaip vieną svarbiausių apdovanojimų pedagogė įvardijo savo buvusios mokinės Adelės Bražėnaitės iškovotą medalį bei pilies vadovo asmeninį prizą tarptautinėje parodoje-konkurse „Kalėdinė Trakų pilies pasaka“. Laukia atsisveikinimas
„Darbeliais, kuriuos sukuria keramikos studijoje, vaikai puošia savo namus, įteikia juos brangiausiems žmonėms švenčių proga. Labai smagu stebėti kūrybinį procesą, į kurį kartais sąmoningai stengiuosi nesikišti, nes noriu, kad mokiniai patys atrastų tinkamiausią sprendimą“, – kalbėjo mokytoja, molio kelią dėl jo sudėtingumo prilyginusi duonos keliui.
Pedagogė prisipažino, kad apima liūdesys pagalvojus apie jos akyse užaugusius mokinius, kurie neilgai trukus užvers keramikos studijos duris ir pakels sparnus skrydžiui į suaugusiųjų pasaulį. „Tikiuosi, kad tai, ko savo mokinius išmokiau, pravers jiems ateityje. Visada sakau, jog meniškos sielos žmonės yra geresni“, – teigė pašnekovė.

Kuria vienatvėje

Ne vieną garsų mūsų krašto tautodailininką keramikos subtilybių mokiusi J. Paukštytė sakė, kad niekada nebuvo nutolusi nuo kūrybos. Jos kraityje – kelios dešimtys autorinių ir bendrų kūrybos darbų parodų, kurios buvo surengtos Utenoje bei kituose Lietuvos miestuose. Naujausia mokytojos ir jos mokinės Karolinos Puodžiukaitės taikomosios dekoratyvinės keramikos darbų paroda „Šviesos spalvos“ iki gegužės 11 d. veiks Utenos švietimo centre (Maironio g. 12).
„Nesilaikau standartų – mėgstu lipdyti nematytus, keistų formų daiktus. Kad galėčiau kurti, man reikia tylos ir ramybės. Kartais mintys, rodos, nukrenta iš dangaus“, – tikino keramikė, kurios spalvingi darbai puošia vaikų ir jaunimo užimtumo centro erdves, keliauja į užsienį.

Sūnaus silpnybė – muzika ir fotografija

J. Paukštytei nesvetima ir vaizduojamosios dailės šaka – tapyba. Teptuko mostais ji ant drobės perkelia patikusius gamtos, gėlių vaizdus. Tiesa, šis užsiėmimas, kaip juokavo pašnekovė, neapsieina be neigiamų pasekmių – prisikvėpavus terpentino ima skaudėti galvą.
„Utenos dienos“ kalbinta kūrėja atskleidė, kad nuo vaikystės žavisi senovės Graikijos menu, mėgsta lankytis šiuolaikinių menininkų parodose.
Kai kalba pasisuko apie meniškos prigimties giminaičius, J. Paukštytė sakė, kad neseniai studijas baigusio jos vienturčio sūnaus Dariaus (22 m.) silpnybė yra muzika ir fotografija. „Anksčiau buvau įsitikinusi, kad norint pagauti gražų kadrą pakanka turėti gerą fotoaparatą. Sūnus, kuriam tenka fotografuoti ir visiškoje tamsoje, ir stipriai lyjant, išmokė mane suprasti, kad fotografija irgi yra menas“, – teigė keramikė ir pridūrė, jog muzikalumą sūnus veikiausiai paveldėjo iš jos tėčio, akordeonu galėdavusio sugroti bet kokią melodiją. 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį

    Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn...

  • „...einu, kad pasodinčiau medį“

    Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

  • Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas

    Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

  • Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...

    Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

  • Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

    Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

  • Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

    Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

  • Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties

    Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta" vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

  • Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras

    Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis", niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių". Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

  • Utenos mėgėjų teatro kuopa

    Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

  • Tradicijos, verslas, estetika, komunikacija – amatininkų kasdienybė

    Namų pramonė kilusi iš senovės laikų. Įvairius daiktus, reikalingus kasdieniame gyvenime, žmogus buvo priverstas pats pasidaryti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė seniausiais laikais, nes archeologija išlaikė daiktus, pagamintus tik iš patvarios medžiagos – akmens, molio. Apie XIV a. sparčiai padaugėjo amatininkų, gyvenusių iš savo verslo. Amatininkystė sustiprėjo XVIII–XIX a. Lietuvoje apie 1920–1930 m. amatai dar turėjo svarbią reikšmę, tačiau besivystanti pramonė sparčiai išstūmė amatininkų dirbtuves.

Reklama

Reklama

Ar pritariate, kad ateinančiais metais bus rekonstruota Aušros gatvė, kurioje bus nutiesti dviračių takai?

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2185
Vakar apsilankė:9062
Šią savaitę apsilankė:28261
Šį mėnesį apsilankė:110426
Viso (nuo 2015-02-16):7014411
Šiuo metu naršo:
81
2017-12-14