ProjektaiDanius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“
2017 balandžio 10, Pirmadienis 08:58

Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 8 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

Meniškos sielos mechanikas

D. Galiausko vaikystė prabėgo Molėtų rajone, iš pradžių vienkiemyje prie Videniškių, po to persikėlė su tėvais prie Balninkų. Kaip sakė pašnekovas, matyt, jis jau gimė dailininku, nors iš pradžių buvo sunku pačiam tuo patikėti. Tik, deja, mokytis nebuvo iš ko, todėl mėgstamo užsiėmimo žinių sėmėsi iš visų įmanomų šaltinių – geriau piešti mokančių draugų ar atvažiuojančių dailininkų. Kaip prisiminė pašnekovas, tuo metu į dailę, kaip mokomąjį dalyką, nebuvo žiūrima rimtai, jos mokydavo net ir chemijos mokytoja, o ką jau kalbėti apie galimybes, kurios prieinamos šiandienos vaikams.
Kai aštuntoje klasėje kartu su tėvais D. Galiauskas atsikėlė į Uteną, svajonė apie dailę taip ir liko tik svajone, nes tuo metu jis manė, kad yra jau netinkamo amžiaus dailės mokyklai, be to, rasi, ir geresnių bei vertesnių atsiras. Todėl, baigęs mokyklą, įstojo į profesinę mokyklą Panevėžyje, įgijo metalo tekintojo specialybę ir įsidarbino Utenos remonto mechaninėje gamykloje. Tik tas monotoniškas darbas prie staklių širdžiai nelipo... Visgi likimas viską pasuko savaip, kai buvo pašauktas į sovietinę armiją. Iš pradžių tarnavo Ukrainoje, po to laikinai buvo perkeltas į Čekiją, iš kur traukiantis armijai galiausiai nukreiptas į dalinį Daugpilyje, Latvijoje. Grįžus po tarnybos namo viskas vertėsi aukštyn kojomis, nes Lietuvai atgavus nepriklausomybę nebeliko nei senosios tvarkos, nei darbo vietos. „Ta neaiški, nestabili padėtis išėjo į naudą, nes pagalvojau, kad tai – proga mokytis“, – sakė pašnekovas. Taip įstojo į Kauno aukštesniąją meno mokyklą (dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas), kur gilinosi į dailiojo stiklo profesijos paslaptis.
Vėliau, 1999–2002 metais, dar baigė Vilniaus dailės akademijos perkvalifikavimo studijas, tapo dailės pedagogu, o 2002–2007 metais Vytauto Didžiojo universitete, Menų institute, įgijo menotyros bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

Mokytojo kelias

Būtų galbūt ir dirbęs pagal įgytą profesiją, bet tam reikėjo likti Kaune. „Stiklui gaminti reikalingos tam tikros sąlygos, nemažos investicijos, o ir poreikis šiems gaminiams nėra didelis, nes jie gana brangūs“, – aiškino vyras. Užtat reikiamu momentu ir reikiamoje vietoje jis pasibeldė į Utenos dailės mokyklos duris, kur kaip tik reikėjo dailės mokytojo Leliūnų skyriuje. Vėliau dar dirbo Sudeikiuose, Užpaliuose. Tiesa, kaimiškųjų skyrių jau su žiburiu neberasi – nebėra tokio poreikio, nes, žiūrėk, net ir mokyklos čia vienur, čia kitur kaimuose, miesteliuose ir net miestuose uždaromos, todėl dabar D. Galiauskas moko dailės paslapčių mažuosius uteniškius.
Savo darbu patenkintas besijaučiąs pašnekovas sakė, kad vaikai yra natūralūs, todėl jam įdomus bendravimas su jais. Ypač smagu mokytojui stebėti, kaip skleidžiasi gabūs, darbštūs vaikai. „Šiuolaikinis gyvenimas yra toks, kad niekas nenori ilgai ir sunkiai dirbti, daugumai iškart reikia rezultato. Bet norint kažką pasiekti, reikia įdėti daug pastangų. Gera dirbti su tokiais vaikais, kurie stengiasi, ieško ir nenuleidžia rankų ištikus pirmai nesėkmei, – tvirtino dailininkas ir džiaugėsi, kad vaikai jį būtent taip ir vadina – dailininku. – Mokytojo vardas kažkiek stato į klišę, nuo kurios negali nukrypti, o aš stengiuosi surasti priėjimą prie kiekvieno vaiko, kartais būtent nesilaikydamas šios klišės tam, kad vaikas jaustųsi laisvas ir galėtų atrasti save.“
Pats tris sūnus auginantis vyras apgailestavo, kad dailės mokykloje berniukų, deja, drastiškai mažėja, nes jiems įdomesni kompiuteriai, sportas ar kiti užsiėmimai.

Nuo peizažų ir abstrakcionizmo iki fotografijos

Laisvalaikiu, kurio lieka ne tiek ir daug, D. Galiauskas užsiima aliejine tapyba ir, kaip prisipažino, žavisi peizažais bei nenori jų atsisakyti. „Žinoma, peizažas neturi būti nukopijuotas vaizdas, jame turi atsispindėti kūrybiškumas, asmeninis perteikimas, savitas menininko žvilgsnis, braižas, kad menininkas būtų atpažįstamas. Juk ir geras fotografas turi savitą braižą, ką jau kalbėti apie tapybą, – peizažo tapybos subtilybes aiškino pašnekovas. – O tas realus vaizdas yra kaip motyvas, iš kurio palengva pereinama į abstrakciją.“ Vienuose dailininko darbuose atsispindi daugiau natūralumo, o kituose jo visai nebelieka. Tiesą sakant, abstrakcionizmas – dar viena tapytojo aistra. Kaip sakė jis pats, abstraktus vaizdas – tai tas pats peizažas, tik kita plotme – stipriai priartinus arba suskaidžius kitokiomis plokštumomis, kai paliekama vietos žiūrovo vaizduotei, pamąstymui, jausmui. Tačiau pagrindinis įkvėpimo šaltinis D. Galiauskui išlieka tas pats – gamta, ypač pavasarį.
O štai jausmai, atsispindintys dailininko paveiksluose, yra visa tai, ką jis pats tuo metu išgyvena ir ką pastebėjęs, užfiksavęs nori perteikti drobėje. „Turi atsirasti kažkoks ryšys tarp vaizdo, kurį tapau, ir manęs, kuriančiojo, tai ir norisi perduoti savo darbuose... – kalbėjo pašnekovas, nuoširdžiai vildamasis, kad jam tai pavyksta padaryti. – Nes paveikslas nėra vien spalvų potėpių vaizdas, tai yra kur kas daugiau.“
Kartais, išdavė paslaptį vyras, jis ima į rankas ir fotoaparatą, bet šis pomėgis, nors patrauklus, daugiau skirtas sau, o ne kitiems. Anot menininko, įdomu užfiksuoti, sugauti vaizdą, šviesos žaismą, per kurį taip pat galima išreikšti, atrasti save. „Gamtoje taip greitai viskas keičiasi, metų laikai veja vieni kitus, kad norisi pagauti ir įamžinti tuos stebuklingus vaizdus“, – nostalgiškai atsiduso D. Galiauskas.

Tarp mokytojo kepurės ir dailininko teptuko

Tam, kad pavyktų kurti, anot tapytojo, pirmiausia reikia vidinės ramybės ir harmonijos. Taip pat reikalingas laikas, kai niekas netrukdys ir neblaškys, nes dirbti trumpam prišokus, dailininko teigimu, jam neišeina. Todėl rasti laiko kūrybai nėra taip paprasta, tuo labiau kad mintys ties darbu nesibaigia. Tačiau kūrėjas prisipažino, kad tapybai norėtųsi skirti kur kas daugiau laiko, jei viskas nesiremtų į finansines galimybes ir jei pavyktų atsiriboti nuo buitinių rūpesčių bei darbų.
Vasara, anot pašnekovo, yra tas metas, kai dažniausiai pavyksta atitrūkti nuo visko ir atsidėti savo pomėgiui, kadangi tuo metų laiku mokykloje atostogos ir nėra tokio griežto kasdienio ritmo. Tapyti skambant muzikai, kuri padeda atsiriboti nuo aplinkos ir susikaupti, ar visiškoje tyloje, ar retkarčiais natūralioje gamtoje – tai, pasak menininko, priklauso nuo nuotaikos. Užtat gamtoje, prisipažino, pašalinių garsų tikrai nereikia, užtenka paukščių čiulbėjimo, medžių ošimo, vandens šnarėjimo.

Tylusis menas

„Pragyventi iš piešimo tikrai įmanoma, – teigė D. Galiauskas. – Bet tam reikia būti ne tik talentingu menininku, bet ir geru vadybininku. Jei atsiduočiau vien tapybai ir iš to pragyvenčiau, tai jau būtų nebe kūryba, o kažkoks štampavimas.“ Nors dailininkas prisiminė, kad ankstesniais laikais senieji tapytojai buvo savotiški amatininkai, dirbę pagal tam tikrus kanonus ir taisykles. Tik dabar, anot pašnekovo, dailė, kaip amatas, nebėra toks reikalingas ir svarbus, nes paveikslai nėra pirmo būtinumo pirkinys. Ir užsakymų nutapyti paveikslą, kaip prisipažino, sulaukiantis nedaug. „Nors aš ir nesistengiu, kad jų sulaukčiau, įdėjus pastangų gal viskas būtų kitaip“, – tvirtino pašnekovas.

D. Galiausko nuomone, dailė yra tyli. „Mes dirbame dirbame, pakabiname kur nors parodą. Kas nors praeina, pamato, kažkas galbūt ne, – dėstė vyras. – Štai neseniai kūrybinių industrijų centro „Taurapilis“ languose eksponavome dailės mokyklos mokinių darbus, bet jie tiesiog išnyksta urbanistiniame peizaže. Norint juos pastebėti, kažką juose atrasti, reikia sustoti ir įsižiūrėti.“
Daugybėje parodų, plenerų, renginių dalyvavęs dailininkas išliko kuklus ir sakė, kad nesijaučiąs esantis išskirtinis ar kažkuo gabesnis už kitus, todėl nesiveržiąs į pripažinimo, pasiekimų ar apdovanojimų aukštumas. „Bet man to ir nereikia, – pridūrė. – Kuriu ne dėl pripažinimo, o dėl savęs ir dėl tų, kuriems mano menas patinka.“

Paveikslėlių galerija

  • Click to enlarge image 1.JPG
  • Click to enlarge image Diena prie rytoj I.JPG
  • Click to enlarge image Diena prie rytoj II.JPG
  • Click to enlarge image Diena prie rytoj III.JPG
  • Click to enlarge image Krintantis.jpg
  • Click to enlarge image Pasaulio pakraty.JPG
  • Click to enlarge image Prabgusios mintys.jpg
  • Click to enlarge image Smlis ir akmenys.jpg
  •  

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

    Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."

  • Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“

    Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

  • Albinas Šileika – vienoje vietoje nenustygstantis prieverpsčių virtuozas

    Albinas Šileika – tautodailininkas, visą save skiriantis darbui, šeimai ir kūrybai, be kurios, sako, neįsivaizduojantis savo gyvenimo. Kūrėjo darbai keliauja iš vienos parodos į kitą, kartais išsiskirsto ir demonstruojami net keliose vienu metu, o štai pats jis savo kūrybinę patirtį bei žinias noriai dalija kitiems.

  • Rankų darbo gaminiai – Birutės Valiukienės šeimos (giminės) bruožas

    Paklausta, kokios srities talentą gludina, tobulina ir jo vaisiais džiugina aplinkinius, uteniškė Birutė Valiukienė neslėpė: „Ko tik nesu dariusi..." Namų sienas puošiantys paveikslai išduoda, kad daugiausia laiko moteris skiria tapybai, o iš spintos traukiami drabužiai, papuošalai, stalus puošiantys nėriniai patvirtina, kad valandų nepagailėta ir kitoms veikloms. Apie save ir savo pomėgius menininkė papasakojo „Utenos dienos" skaitytojams.

  • Laura Leišienė – vagišius tramdanti kūrėja

    Trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“ (Nr. 13) žurnalistė Jurgita Pavilonienė pristatė Molėtų rajone, Kanapelkos kaime, gyvenančią dailininkę mėgėją Stasę Leišienę. Šįsyk Jūsų dėmesiui – pasakojimas apie jos marčią Laurą (Lunytę) Leišienę, kurios rankoms paklūsta medis. Vieno iš Molėtuose veikiančių prekybos centrų saugumu besirūpinančios ir su ilgapirščiais nuolat kovojančios jaunos (26 metų) moters vizitinė kortelė – medinės medžioklės trofėjų lentelės. Ir nėra ko stebėtis – vaikystėje pašnekovė drauge su šviesaus atminimo tėčiu leisdavosi į nuotykių kupiną medžioklę, kur atlikdavo varovo vaidmenį.

Reklama

 

Reklama

Reklama

DPC_250x250

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:483
Vakar apsilankė:8602
Šią savaitę apsilankė:9085
Šį mėnesį apsilankė:246405
Viso (nuo 2015-02-16):5578464
Šiuo metu naršo:
89
2017-06-27