ProjektaiLiaudies amatai – perimti, išsaugoti, pratęsti
2016 spalio 03, Pirmadienis 13:18

Liaudies amatai – perimti, išsaugoti, pratęsti

Liaudies amatai – perimti, išsaugoti, pratęsti
  • 6 foto

Utenos kraštotyros muziejaus padalinys tradicinių amatų centras „Svirnas" visą rugsėjo mėnesį įgyvendino projektą „Sėkmės pamokos". Keturi uteniškiams gerai žinomi meistrai – Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, Jolita Juneliūnienė, Vaiva Lašienė bei Vytautas Valiušis – visus norinčius mokė pasidaryti medžio raižinį, pasigaminti veltinių, austi ir žiesti.

Centro „Svirnas" direktorė Dalia Urbonienė „Utenos dienai" sakė, kad projektu buvo siekiama suburti liaudies meistrus visame Aukštaitijos regione. „Utena žymi tokiais žmonėmis kaip Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, Vytautas Valiušis. Jie laimi Liaudies kultūros centro organizuojamus konkursus. Mums buvo smalsu išgvildenti ir prisiliesti iš arčiau prie jų amato, – pasakojo D. Urbonienė. – Apie šiuos žmones skaitome spaudoje, bet mes siekėme išlukštenti sėkmės fenomeną. Jų istorijos yra skirtingos ir įdomios. Norėjome tai pamatyti iš arčiau ir pristatyti juos visam regionui." Centro direktorė teigė, kad vienas iš „Sėkmės pamokų" tikslų buvo paskatinti žmones užsiimti amatais, pristatyti savo darbus, dalyvauti konkurse „Aukso vainikui" laimėti.
Liaudies meistrų veikla – tai ne tik laisvalaikio praleidimas ar užsiėmimas, teikiantis materialinę naudą. Tai veikla, užimanti svarbią vietą liaudies kultūroje, išsaugant tautos tapatumą. Šiose „Sėkmės" pamokose dalyviams buvo atskleistas regiono savitumas, vyko kūrybiniai-praktiniai mokymai, kad meistrai galėtų rengti savo amato tęsėjus – pameistrius.
Mokymai atliko ne tik pažintinę, ugdomąją funkciją, bet ir socialinę. „Žmonėms labai trūksta bendravimo. Per daugelį centre organizuotų mokymų pastebėjau, kad čia susibūrę visiškai skirtingi žmonės, suvienyti bendros veiklos, atsiskleidžia, išsipasakoja, bendrauja ir suteikia viena kitam malonių įspūdžių", – „Utenos dienai" tikino D. Urbonienė.
„Sėkmės pamokos" iš kitų mokymų išsiskyrė savo plačia geografija. Į šiuos nemokamus užsiėmimus buvo kviečiami molėtiškiai, zarasiškiai, Biržų krašto žmonės ir kitų rajonų, kad į vieną vietą susiburtų kuo daugiau liaudies meistrų. „Smagu, kad sulaukėme norinčiųjų iš Biržų, Molėtų... Jie mokymais liko labai patenkinti, nes gavo daug informacijos – tiek praktinės, tiek teorinės", – pasakojo centro vadovė.
Mokymus vedė liaudies meistrai. Medžio raižinių subtilybių mokė O. Tumėnaitė-Bražėnienė. Jos pamokose dalyvavo žmonės iš Utenos socialinės globos namų. O. Tumėnaitė-Bražėnienė uteniškiams labiau pažįstama kaip karpinių, margučių meistrė, todėl medžio raižiniai – dar vienas talentas, kuriuo tautodailininkė pasidalijo su norinčiaisiais. „Odeta – medžio raižinių pradininkė Utenoje. Raižiniai yra kilę iš Žemaitijos. Kretingos muziejuje galima rasti senųjų tikrųjų medžio raižinių. Tai seniausia iškiliaspaudės grafikos technika", – pasakojo D. Urbonienė ir pridūrė, kad O. Tumėnaitė-Bražėnienė „Aukso vainiką" yra laimėjusi ne su karpiniais, o su medžio raižiniais. Centro „Svirnas" vadovė teigė, kad karpytojų ratas jau pakankamai išsiplėtė, yra pasekėjų, mokinių, kurie kartu su O. Tumėnaite-Bražėniene sėkmingai dalyvauja parodose, plėtoja savo pomėgį. O štai medžio raižytojų Utenoje kaip ir nėra, ji vienintelė su šiais darbais dalyvauja parodose.
Pasibaigus medžio raižinių mokymams, į centrą „Svirnas" kulniavo tie, ką domino audimas. Šio amato pamokyti sutiko tekstilininkė V. Lašienė, kuri dirba su savo vyro Audriaus gamintomis staklėmis. „Tai labai šaunus šeimyninis duetas, o mokymų dalyviams laiko rado ne tik Vaiva, bet ir Audrius", – džiaugėsi D. Urbonienė. Smalsūs kursų dalyviai susipažino su audimo teorija, staklių paruošimu, audinio projektu, drobinio pynimo užtaisymo brėžiniu, mazgų rūšimis, metimo tankumo apskaičiavimu.
Velti vilną centre „Svirnas" mokė J. Juneliūnienė. „Šių mokymų moterys labai norėjo, nes yra praktiškas užsiėmimas. Iš karto matosi darbo rezultatas. Buvo moterų, kurios pačios laiko avis, todėl turi vilnos – pagrindinės žaliavos šiam darbui, – pasakojo D. Urbonienė. – Norinčių buvo nemažai, todėl teko formuoti dvi grupes." „Svirno" vadovė tikino, kad J. Juneliūnienė suteikė išsamios informacijos, kaip pasigaminti kepurę, šlepetę ar kitą norimą gaminį. Ir nors užsiėmimuose dalyvavo moterys, kurios jau yra bandžiusios velti vilną ar tai daro jau kurį laiką, J. Juneliūnienė atskleidė ne vieną paslaptį, susijusią su kokybiško gaminio gaminimu. „Džiaugiuosi, kad turime tokius jaunus, tačiau gabius amatininkus, gebančius apginti savo nuomonę, ženklą, amatą, kokybę", – gyrė meistrus D. Urbonienė.
Paskutinę rugsėjo mėnesio savaitę į savo dirbtuves Leliūnų miestelyje pakvietė puodžių karalius V. Valiušis. Visi norintys susipažino su pačiu meistru, darbine aplinka. D. Urbonienė atskleidė, kad dalyviams šie užsiėmimai itin įstrigo. „Susidoroti su žiedimu buvo gana sunku. Atrodo, V. Valiušis molį prakalbina be didelių pastangų, gabalėlis greitai įgauna norimą pavidalą, o štai užsiėmimų dalyviams jis taškosi į šonus ir išplaukia", – teigė „Svirno" direktorė ir pridūrė, kad vis dėlto bet kurioje srityje 99 proc. sėkmės sudaro darbas ir 1 dalis yra talentas ar genialumas.
Užsiėmimuose dalyvavo įvairios grupės. „Jei medžio raižiniams mes galime priimti 10 žmonių, tai audimui – tik tris žmones. Mes turime vienas stakles, todėl būtų labai ilgu kitiems laukti galimybės pabandyti austi. O štai pas V. Valiušį yra 5 žiedimo staklės, prie kurių gali dirbti norintys", – „Utenos dienai" sakė D. Urbonienė.
Centro vadovė atskleidė, kad šiais metais užderėjo įvairių projektų. Jie suteikia galimybę žmonėms susipažinti su liaudies amatų tradicija, pabandyti patiems išmokti to, kas kažkada buvo įprasta. „Matydama, kaip sudėtinga yra austi, kiek reikia išmanyti, stebiuosi, kad mergaitės, nemokėjusios skaityti ir rašyti, mokėdavo austi. Tai yra mūsų genuose", – tvirtino D. Urbonienė ir pridūrė, kad tokių veiklų centre netrūks, o aktyvus lankymas rodo, kad uteniškiams to reikia.

„Svirno" nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

  • Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

    Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."

  • Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“

    Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

Reklama

 

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2838
Vakar apsilankė:6721
Šią savaitę apsilankė:50810
Šį mėnesį apsilankė:153600
Viso (nuo 2015-02-16):6086448
Šiuo metu naršo:
117
2017-08-20