ProjektaiKalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui
2016 rugpjūčio 24, Trečiadienis 08:50

Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui
  • 6 foto

Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

Nagingas vyras

„Utenos dienos" žurnalistus pas R. Mecelicą sutiko ir jo žmona Dalia bei ką tik priglaustas kažkieno miestelyje išmestas šuniukas. „Pas mus visi augintiniai paimti iš gatvės", – teigė namų šeimininkai. Vaišinga moteris gyrė vyrą kaip puikų žmogų, negalintį atsakyti nė vienam prašančiam pagalbos, ir rodydama namus tvirtino, kad nėra kampo, kur jos žmogus nebūtų rankos pridėjęs. „Dabar jis gamina pečių. Senasis pavasarį prakiuro", – džiaugėsi nagingu vyru Dalia.
Pats R. Mecelica pasakojo, kad kalvystės amatas jam lyg prilipęs. „Mamos tėtis buvo kalvis. Kitas senelis – valsčiaus seniūnas. Limpa man metalas idealiai", – neslėpė pašnekovas ir pridūrė, kad praėjusios vasaros per darbus kaip ir nematė.

Vasara – metalui

R. Mecelica gimė ir augo Garnių kaime. Baigęs mokyklą Daugailiuose, mokslus tęsė Antalieptėje (Zarasų r.). Baigęs mokyklą, pašnekovas ėmėsi uždarbiauti. „Parūpo pinigai, pradėjau dirbti. Iš pradžių trikotaže, vėliau elektros tinkluose... Dabartinėje darbovietėje esu jau 20 metų", – sakė R. Mecelica.
Namuose R. Mecelica turi įsirengęs nediduką garažą, kuriame laisvu laiku, t. y. po darbo, gali pildyti užsakovų norus. „Dažniausiai žmonėms reikia tvorų, vartų, pečių... Bet iš metalo galiu pagaminti bet ką, kas tik yra virinama, tekinama, frezuojama..." – neslėpė daugailiškis. Jo teigimu, kiekviena vasara yra parduota – pagalbos dažnai kreipiasi ne tik Utenos, bet ir kitų rajonų ūkininkai, turintys ir po 500 ha žemės, ir mažiau. „Ne visi išgali įsigyti naują techniką, o sena, kaip žinia, genda, todėl grįžęs po darbo kieme kartais randu net tris ar keturis žmogelius", – pasakojo R. Mecelica, tikindamas, kad kai kurie iš jų jau nebeskambina, žino, kad nepavyks to padaryti, todėl važiuoja tiesiai.
Daugailiškis darbui su metalu vasarą skiria visą laiką – vakarais garaže darbuojasi iki vidurnakčio. Ir nors tai nėra pelningas pomėgis, R. Mecelicai patinka jo veikla.

Žiema – muzikai

Pasibaigus vasaros darbams, nukasus bulves, prasideda kitas metas – ilgus vakarus R. Mecelica leidžia renovuodamas, remontuodamas ir net gamindamas muzikos instrumentus.
„Muzika mano gyvenime vyrauja nuo vaikystės. Nuo pirmos klasės šokau tautinius šokius. Susipažinęs su Petru Leleika, atradau ir muziką", – pasakojo meistras. Jis prisiminė, kaip įsigijo pirmą armoniką: „Nusipirkau ją Kaune. Nežinojau, kuri „knopkė" ką daro. Iš pradžių taip drožiau, kad galvas visiems išūžiau". Prieš penkerius metus pabandęs groti R. Mecelica taip įniko į šią veiklą, kad iki šiol negaili tam savo laiko. Vėliau pašnekovas susidomėjo būgnais. Kaip pats pasakojo, užsidarydavo rūsyje ir pasileisdavo būgnuoti. „Nuo tokios muzikos tai ne tik saviems, bet ir kaimynams gali galvas iškvaršinti", – juokėsi meistras.
Daugailiškis pasakojo, kad remontuoti muzikos instrumentus jį išmokė geras draugas iš Rokiškio. „Nuo... iki... – viską galiu padaryti. Pats gaminu ir detales. Galiu perdaryti, galiu naują sulipdyti", – atviravo R. Mecelica. Anot pašnekovo, jis jau dabar laukia, kada galės skirti laiko mėgstamam užsiėmimui. „Prisirinkau senų armonikų „Krasnyj partizan". Jos – pokario laikų, visai susenusios, likusios tik „knopkės". Reikia atnaujinti korpusą, pagaminti naujas dumples. Lietuvoje nelabai kas gamina dumples", – tikino pašnekovas.
Paklaustas, ar apskritai sunku pagaminti muzikos instrumentą, R. Mecelica juokėsi: „Kai žinai, perpranti sistemą, viskas yra labai paprasta. Bet papasakoti būtų sudėtinga."

Koncertinė veikla

Be to, kad renovuoja muzikos instrumentus, R. Mecelica laiko randa ir koncertams. Kartu su Utenos kultūros centro Daugailių skyriaus kaimo kapela „Indraja" važinėja po Lietuvą ir linksmina publiką liaudies dainomis bei muzika. „Klausos idealios neturiu. Bet tai, kas duota, atėjo iš mamos pusės. Mama griežė akordeonu, jos seserys ir broliai buvo grojantys", – sakė pašnekovas. Jis prisipažino, kad koncerto su kolektyvu nėra praleidęs nė vieno. Ir nors tai savanoriška veikla, už kurią dažniausiai atlyginama nedidelėmis lauktuvėmis, ne viskas, anot daugailiškio, turi būti matuojama pinigais. Vis dėlto R. Mecelica prisipažino, kad yra pasitaikę koncertų ir už pinigus, bet tai pasitaiko labai retai.
„Kam kas skirta... Aš groju savam malonumui. Renginių būtų kiekvieną savaitgalį... Ne visada galime ir mes", – sakė pašnekovas. Koncertinėje veikloje jis įžvelgė ir kitokios naudos – plečiasi pažinčių, draugų ratas.

Įnoringi užsakovai

O ko labiausiai nori užsakovai? „Būna visokių. Vieniems svarbu, kad muzikos instrumentas gerai skambėtų, kitiems rūpi išvaizda – nori pasipuikuoti prieš draugus", – pasakojo R. Mecelica. Jis teigė, kad prašančių padėti yra ir vasarą, ir žiemą, bet tokie darbai turi savo laiką.
Derinti instrumentus daugailiškiui tenka ir iš klausos, ir naudojatis tam skirtomis priemonėmis. Tačiau ir čia netrūksta daugybės subtilybių, kurių išmanymas padeda išpildyti klientų norus.
Gebėdamas atlikti tokius darbus, R. Mecelica atsiduria tarp retos profesijos žmonių. Šiandien nė vienoje mokykloje nėra mokoma remontuoti muzikos instrumentus. Tai – profesija iš pašaukimo, nuo liaudies. Tačiau pragyventi iš jos, anot pašnekovo, vargu ar galima. „Jeigu palygintum, kiek reikia laiko restauruoti bebaigiančiam sunykti instrumentui ir pinigus, tai suprastum, kad tai darbas už nieką. Pigiai parduoti negali, o brangiai niekas nenori", – tvirtino instrumentų meistras. Bet jis pabrėžė, kad yra žmonių, kurie myli instrumentą, saugo jį, supranta jo vertę – tokiems tada ir kaina nesvarbi.
R. Mecelicos namų lentynoje – ne tik rankų prisilietimo laukiantys sulūžę instrumentai, bet ir jau restauruoti, išpuoselėti akordeonai, armonikos, dėklai. Yra ir tokių, kurie jau visam įsikūrę ir turi savo kampą meistro kabinete. Tarp gausybės darbo įrankių, detalių, medžiagų ilgus žiemos vakarus leidžiantis daugailiškis kelia naujam gyvenimui pamirštus ir jau nemielus instrumentus – jis juose pamato ir išgirsta melodiją.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį

    Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn...

  • Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

    Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena" su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

  • „...einu, kad pasodinčiau medį“

    Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

  • Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas

    Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

  • Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...

    Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

  • Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

    Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

  • Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties

    Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta" vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

  • Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras

    Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis", niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių". Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

  • Utenos mėgėjų teatro kuopa

    Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

  • Tradicijos, verslas, estetika, komunikacija – amatininkų kasdienybė

    Namų pramonė kilusi iš senovės laikų. Įvairius daiktus, reikalingus kasdieniame gyvenime, žmogus buvo priverstas pats pasidaryti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė seniausiais laikais, nes archeologija išlaikė daiktus, pagamintus tik iš patvarios medžiagos – akmens, molio. Apie XIV a. sparčiai padaugėjo amatininkų, gyvenusių iš savo verslo. Amatininkystė sustiprėjo XVIII–XIX a. Lietuvoje apie 1920–1930 m. amatai dar turėjo svarbią reikšmę, tačiau besivystanti pramonė sparčiai išstūmė amatininkų dirbtuves.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2301
Vakar apsilankė:5931
Šią savaitę apsilankė:47194
Šį mėnesį apsilankė:174595
Viso (nuo 2015-02-16):7538993
Šiuo metu naršo:
50
2018-02-25
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!