Aktorius Česlovas Stonys: „Aš niekada dėl nieko nesigailėjau“
ProjektaiAktorius Česlovas Stonys: „Aš niekada dėl nieko nesigailėjau“
2016 birželio 08, Trečiadienis 17:03

Aktorius Česlovas Stonys: „Aš niekada dėl nieko nesigailėjau“

Aktorius Česlovas Stonys: „Aš niekada dėl nieko nesigailėjau“
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • 5 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Atokiame Saldutiškio seniūnijos Sarakalnio kaime vasaras leidžiantis aktorius Česlovas Stonys, garsaus kino režisieriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Audriaus Stonio ir televizijos laidų vedėjos Aistės Stonytės-Budzinauskienės tėvas, teatro duris užvėrė jau seniai. Septyniasdešimties metų slenkstį peržengęs pašnekovas kone dvi valandas trukusio pokalbio metu žurnalistams papasakojo apie tai, kodėl negrįžtamai paliko teatrą, dalijosi prisiminimais ir be paliovos kalbėjo apie širdžiai mielą veiklą, kuria užsiimdamas gali jaustis nuo nieko nepriklausomas.

Išvengė kalėjimo

Č. Stonys gimė ir augo Kelmėje. Šiame Žemaitijos mieste jis baigė ir vidurinę mokyklą. Pašnekovas prisiminė nelengvą laikotarpį, kai jam besimokant vienuoliktoje klasėje tėvas buvo priverstas išvykti į Kazachstaną. Visą mėnesį šeima gyveno nežinioje. „Tėvelis buvo „spekuliantas". Už visus turėtus pinigus prisipirko bulvių ir su samdyta mašina vežė jas parduoti į Rusiją. Tuomet daug kas taip gyveno... – pasakojimą pradėjo Č. Stonys. – Maskvoje vairuotojas sustojo pailsėti, pavalgyti. Prie mašinos priėjęs milicininkas tėvelio klausė, kieno tos bulvės. Tėvelis žinojo – jeigu pasakys, kad bulvės priklauso jam, gaus septynerius metus kalėjimo už spekuliaciją, todėl apsimetė nieko nežinąs. Milicininkas palaukė vairuotojo ir konfiskavo visas bulves. Tėvelis, likęs be pinigų, dingo." Po mėnesio, per Kalėdas, Č. Stonio tėvas nuramino šeimą atsiųsdamas laišką, kuriame paaiškino, kas nutiko. Šeimos maitintojas ištisus metus dirbo vienoje Kazachstano šachtoje, kur su lietuviais tremtiniais kasė sveikatai pavojingas medžiagas.
„Atėjus pavasariui drauge su mama ir septyneriais metais jaunesne sesute išvykome pas tėvelį. Aš buvau pats mokyčiausias – vienintelis gerai mokėjau kalbėti rusiškai. Gegužės 9-ą, Pergalės dieną, mes jau buvome Karagandoje, – kalbėjo pašnekovas. – Vėliau pakeleivinga mašina važiavome dar 400 kilometrų, kol galiausiai susiradome kaimą, kuriame gyveno tėvelis. Mama su sesute pasiliko, o aš vienas grįžau į gimtinę. Labai norėjau grįžti ir baigti mokyklą."

Dirbo oficiantu

Kol į Lietuvą grįžo tėvai su seserimi, septyniolikmetis Č. Stonys gyveno pas „babą". Pašnekovas su šypsena veide kalbėjo apie savo pirmąjį darbą. Norėdamas užsidirbti pinigų kelionei į Vilnių, kur jam reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus, jaunuolis įsidarbino oficiantu Kelmės restorane. Aktorius juokavo, kad oficiantų mokykloje išmoko ir sukčiavimo pagrindų – restorano lankytojus vaišindavo į tuščią „Staličnajos" butelį supiltu pigiausiu „šnapsu", užuot pasvėręs 200 g. „Karakumų" įsimylėjėliams pakišdavo 150 g.
„Mes, padavėjai, darbe pietaudavome. Kažkam reikėdavo nueiti į virtuvę užsakyti maisto. Jeigu, neduok Dieve, pasakydavome, kad valgysime patys, virėjos būtinai įdėdavo to, kas buvo neskaniausia, – jaunystės prisiminimais dalijosi Č. Stonys. – Kartą aš, kaip būsimas artistas, priėjęs prie langelio virėjoms sušukau, kad iš „Pobedos" išlipo žmonės su brangiais laikrodžiais ant rankų, matyt, kokie ponai. Moterys stengėsi kaip įmanydamos, ruošė pačią geriausią mėsą, kad tik niekas nesiskųstų. O mes laimingi sėdėjome ir valgėme..." Aktorystės meno norėjęs mokytis Č. Stonys stojamiesiems egzaminams ruošdavosi susiradęs tuščią restorano salę. Po metų jis įstojo į tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Sulaukė pašaipų

Paklaustas, ar tapti aktoriumi svajojo dar vaikystėje, pašnekovas papurtė galvą. „Likus šimtui dienų iki mokyklos baigimo klasės auklėtojas visų mūsų klausė, kuo norėtume tapti. Kadangi viename suole sėdėjau su draugu, kuris labai gerai mokėjo chemiją, taip pat kaip ir jis, pasakiau, kad siesiu savo ateitį su šia sritimi. Nors žinojau tik tiek, kad H2O yra vanduo, – šypsojosi Č. Stonys. – Paskutinėmis dienomis išgirdau, kad dvi klasės draugės – Danutė ir Veronika – stos į aktorinį. Pamaniau, jeigu jos gali, tai kodėl aš negaliu? Kai baigėme vidurinę mokyklą, vieni su kitais keitėmės nuotraukomis, ant kurių užrašėme linkėjimus." Bendraklasėms Danutei ir Veronikai Č. Stonys tąkart parašė vienodus žodžius: „Būsimai aktorei" nuo tikro aktoriaus Česlovo." Veikiausiai išsigandusios tokio klasės draugo pareiškimo merginos nė nebandė siekti savo svajonės.
„Utenos dienos" kalbintas aktorius sakė, kad dėl savo profesijos pasirinkimo sulaukė kelmiškių pašaipų, mat buvo pirmas, kuris išdrįso mokytis aktorystės. Užsispyrimo niekada nestokojęs pašnekovas tikino, kad į tuščias kalbas nekreipdavo dėmesio. Tiesa, Č. Stonio mama, sužinojusi, kad jis įstojo į konservatoriją, puolė verkti. Ji buvo įsitikinusi, kad sūnaus džiaugsmas greitai išblės, vieną dieną jam atsibos nerimtas aktoriaus gyvenimas, gastrolės.

Tarp devynių stipriausių

Č. Stonys prisiminė, kad jį, liesą vaikiną su kupeta plaukų ant galvos, nemenkai išgąsdino sunkios konservatorijos durys, kurias vos įstengė atidaryti. Būsimą studentą už tų žvėriškai sunkių durų pasitiko budintis darbuotojas ir šalia jo sėdėjęs aukštas, pilvotas, žilų plaukų vyriškis, kurį pašnekovas palaikė profesoriumi. „Vakare rašiau namiškiams laišką: „Brangūs tėveliai, sėkmingai atvažiavau. Vienas profesorius sakė, kad mano balsas neblogas. Žiūrėsime, kaip bus toliau, gal priims." Kai įstojau, išsiaiškinau, kad tas storas vyras, gyręs mano žemą balsą, buvo ūkvedys. Konkurso būta didžiulio. Iš 120-ies norinčiųjų priėmė tik 18, studijas baigė 9. Pusė studentų atkrito kaip nepateisinę vilčių, negabūs."
Pasak viename kurse su Regimantu Adomaičiu, Sauliumi Sipaičiu, Povilu Stankumi ir šviesios atminties Antanu Šurna besimokiusio Č. Stonio, didelius krūvius pakelti buvo sunku. Specialybės užsiėmimai kartais trukdavo net 14 valandų. Konservatorijos studentai buvo mokomi sceninės kalbos, šokio, grimo, teatro bei meno istorijos ir daugybės kitų disciplinų. „Sunkiausia buvo patikėti, kad galiu. Mums nuolat kalė į galvas, kad viskas, ką darome, yra blogai. Ėjome iš proto, bet ilgainiui užsigrūdinome, tapome drąsesni, – tikino Č. Stonys. – Ne kartą buvo nusvirusios rankos, norėjau išeiti. Vieną kurso draugą, kuris buvo pabėgęs, šiaip ne taip įtikinome, kad grįžtų. Pasitikėjimas savimi ir drąsa atsirado tada, kai suvaidinau ne viename spektaklyje, gavau aukščiausią specialybės įvertinimą." Besimokydamas ketvirtame kurse pašnekovas pusę metų dirbo radijo diktoriumi, kaip pats sakė, todėl, kad norėjo išbandyti save kitame vaidmenyje.

Nesitaikstė su neteisybe

Kai baigė studijas, Č. Stonys sulaukė tuometinio Klaipėdos dramos teatro vyr. režisieriaus Povilo Gaidžio kvietimo atvykti į uostamiestį vaidinti. Pašnekovas šio pasiūlymo atsisakė ir su saujele kurso draugų liko Vilniuje, mat anuometinės Aktoriaus meistriškumo katedros (dabar – Vaidybos ir režisūros) vedėja Irena Vaišytė jiems pažadėjo, kad įkurs Jaunimo teatrą. „Režisierius išrinko pjesę, gavę vaidmenis pradėjome repetuoti. Deja, vadovė „sudreifavo". Ji teisinosi sakydama, kad mumis nepasitiki, – pasakojo aktorius. – Buvo labai liūdna, bet mes nesusipykome. Visi kurso draugai išvažiavo kas kur. Mane ir S. Sipaitį I. Vaišytė pakvietė dėstyti konservatorijoje. Ten pradirbau pusę metų, kol supratau, kad dėstytojavimas – ne man. Tada ir prasidėjo klajonės..."
Pirmąja naujai iškepto aktoriaus stotele tapo Aurelijos Ragauskaitės įkurtas Valstybinis jaunimo teatras, neseniai minėjęs savo veiklos 50-metį. Šiame teatre Č. Stonys vaidino ketverius metus. Po to įsidarbino anuometiniame Kauno valstybiniame dramos teatre (dabar – Nacionalinis Kauno dramos teatras), kuriam vadovavo garsus režisierius Jonas Jurašas. Anot pašnekovo, minėtas režisierius niekada nepatiko valdžiai, o jo spektakliai buvo persekiojami ir uždarinėjami. Kai 1972 metais po Romo Kalantos susideginimo ir jį lydėjusių riaušių J. Jurašas buvo išvarytas iš teatro, savo noru, parašęs prašymą atleisti iš darbo, išėjo ir Č. Stonys. Sovietų valdžia davė nurodymą nepriimti aktoriaus į jokį Lietuvos teatrą. Buvo laikas, kai pašnekovo pavardę draudė minėti spaudoje, žadėjo jį pasodinti.

Nuo duobkasio iki sanitaro

Su kolega Jonu Pakuliu, kuriam irgi buvo užtrenktos teatro durys, pašnekovas nutarė leistis į darbo paieškas. Jauni vyrai buvo pasišovę tapti sargais, gaisrininkais, duobkasiais ar net psichiatrinės ligoninės sanitarais. „1973 metais „po blatu" įsidarbinau Skęstančiųjų gelbėjimo draugijos komitete vyr. instruktoriumi. Aš niekada gyvenime nesu pasiekęs tokių karjeros aukštumų – visoje Lietuvoje turėjau dvylika pavaldinių, – šypsojosi Č. Stonys. – Kartas nuo karto turėdavau nuvažiuoti į rajonus ir tikrinti dokumentus, kuriuose atsispindėjo, kaip gelbėjami žmonės. Taip dirbau metus."
Aktorius džiaugėsi ir neilgai trukusiu kūriko darbu, nes turėjo marias laiko skaitymui. Pašnekovą, kuris skaityti išmoko būdamas vos penkerių, knygos lydi visą gyvenimą. Jis sakė ir dabar negalintis ramiai praeiti pro knygyną, o namuose turįs sukaupęs didžiulę biblioteką. Č. Stonys tikino, kad nė iš vieno darbo (o jų buvo daug) nebuvo atleistas – visus paliko savo noru, nes toliau dirbti nematė prasmės.

Atrado savo kelią

Kai aktorius pajuto, kad ilgisi teatro, sukūrė publicistinę programą „Mylėk mane" ir ėmė drauge su buvusia žmona aktore Regina Kazlauskaite ir kolega J. Pakuliu scenoje skaityti mokslininkų straipsnius apie gamtą, gyvūnus. „Trise repetuodavome sulindę į nedidelį bibliotekos kambariuką. Su savo pasirodymais išmaišėme visą Lietuvą, žmonės mus fantastiškai priimdavo. Uždarbis buvo nerealus – net 10 rublių už koncertą, – su žiburiu akyse apie pirmuosius skaitymus kalbėjo Č. Stonys. – Kai supratau, kad einu tinkama linkme, sukūriau antrą programą, kuri vadinosi „Aš visus mylėsiu". Apvažiavau, ko gero, visas Lietuvos mokyklas. Vaikams pasakojau, kaip reikia mylėti viską, kas silpna. Praėjus kuriam laikui paruošiau programą „Mylėk save". Publikai kalbėjau apie tai, kaip žmogus naikina aplinką, kuri jį supa, skaičiau apie radiaciją, užterštumą. Atrodo, tai dalykai, neturintys nieko bendro su menu, tačiau žmonės manęs klausėsi su didžiuliu susidomėjimu."
Ketvirta Č. Stonio programa vadinosi „Kuo tu vardu, mama?" Aktorius visur, kur tik jį pakviesdavo, skaitė apie pragertus, kenčiančius, nemylimus vaikus. Policijos pareigūnai klausytis aktoriaus skaitymų atvesdavo stikliuką kilnojančius, vaikų neprižiūrinčius tėvus.
Ir šiandien gyva aktoriaus literatūrinė-muzikinė kompozicija, skirta poetui Pauliui Širviui, kurią jis neseniai atliko Saldutiškio dvare. „Tebūnie Dievo valia" – literatūrinė Č. Stonio kompozicija, kurią jis paskyrė šviesiam arkivyskupo Teofilio Matulionio atminimui.

Keliavo su Kaziu Saja

Dar prieš Atgimimą Č. Stonys išmaišė visą šalį kartu su bičiuliu rašytoju Kaziu Saja. Pirmoje vakaro dalyje abu šiek tiek pavaidindami skaitydavo K. Sajos parašytus kūrinius, antroje – atsakinėdavo į žiūrovų raštu užduotus klausimus. „Dažnai sulaukdavau klausimo, ar nenorėčiau grįžti į teatrą. Žinote, aš visada atsakydavau vienodai: „Jeigu norėčiau – kažin ar priimtų, jeigu priimtų – kažin ar norėčiau." Tai buvo tiesa, tai buvo nuoširdu... – kalbėjo aktorius. – Prisimenu, jog pirmus metus, kai į teatrą ateidavau kaip žiūrovas, užuodus dekoracijų kvapą man užspausdavo gerklę, būdavo graudu dėl to, kad nebekvėpuoju anuo oru. Paskui atėjo metas, kai sėdėdamas teatre dėkodavau Dievui, kad manęs čia nebėra. Aš pabėgau nuo beprasmybės..." Č. Stonys teigė atradęs prasmę savo paties režisuotuose skaitymuose, kuriuos galima vadinti mini spektakliais. Aktorius džiaugiasi galimybe jo besiklausančiai publikai sakyti tai, ką nori, jam patinka būti nepriklausomu.
Paskutinę savo programą „Ką jūs manote apie gyvenimą?" pašnekovas sukūrė dar tuomet, kai gyveno Kirdeikiuose. Ši programa ypatinga tuo, kad Č. Stonys atsakinėja į žiūrovų ištrauktus klausimus remdamasis mintinai išmokta įvairių rašytojų kūryba. Kiekvienas aktoriaus susitikimas su publika prasideda ir baigiasi skirtingai.

Nugali bandos jausmas

Kalbintas aktorius apgailestavo, kad skaito vis rečiau. „Kažkada neleido, dabar – nenori. Pasakykite, kada geriau? – klausė Č. Stonys. – Kai mane persekiojo ir grasino pasodinti, aš vis tiek skaičiau. O kai niekas nenori klausyti, kaip skaityti? Žemaičiai turi labai gerą posakį: „Per „gvoltą" bučiuojant dvasia smirdi." Deja, turiu pasakyti, kad Lietuva yra atlaidų ir festivalių tauta. Kai komerciniai kanalai nuo ryto iki vakaro kala, kad Džordana Butkutė yra menininkė, visi veržiasi į jos koncertus. Nors bilietas kainuoja 30 eurų, arenos, kuriose vietos užtenka tūkstančiams žiūrovų, lūžta. O man renginių organizatoriai sako, kad žmonės „biednai" gyvena, kalafiorai brangiai kainuoja..."
Aktorius stebėjosi ir tuo, kad šurmuliuojant „Kino pavasariui" į sales plūsta minios žiūrovų, suprask, esame labai šviesi, kultūringa tauta, o festivaliui pasibaigus tie patys filmai rodomi apytuštėse salėse. Č. Stonys įsitikinęs – žmonėms svarbiausia parodyti save ir pažiūrėti į kitus. Pašnekovo nuomone, tą patį galima pasakyti ir apie knygų muges.

Dirba su vaikais

Paprašytas papasakoti apie savo vaikus, su kuriais drauge kuria laidą „Legendos", žiūrovams pristatančią iškiliausius Lietuvos menininkus, kalbintas aktorius juokavo, kad jo sūnus, žinomas kino režisierius, vaidino teatre dar negimęs. Laukdamasi sūnaus aktorė R. Kazlauskaitė Valstybinio jaunimo teatro naujametiniame spektaklyje kūrė jai tuomet labai tikusį pingvino vaidmenį. Tėvas prisiminė, kad sūnus dar būdamas šešerių save vadino kino, kuris šiandieniniame jo gyvenime užima itin svarbią vietą, mėgėju. Sūnus Č. Stoniui padovanojo du anūkus. Marija, taip pat kaip ir tėvas, pasirinko kino režisierės kelią, o jos brolis Paulius baigęs vidurinę mokyklą išvyko laimės ieškoti į Škotiją.
Aktoriaus dukra A. Stonytė-Budzinauskienė baigė žurnalistiką. Ne vienus metus laidą apie legendas kartu su vaikais kuriantis Č. Stonys dievagojosi, kad dirbti su artimiausiais žmonėmis nėra sunku. „Aistė renkasi pašnekovus ir kalbina juos studijoje arba namuose, o mudu su Audriumi montuojame laidą. Nors kartais ir nepavyksta išvengti ginčų, sutariame gerai, – apie šeimyninio darbo ypatumus pasakojo aktorius. – Darbe nėra tėvo ir vaikų, yra tik kolegos. Jaučiame didelį malonumą darydami tai, kas mums patinka. Jau artėjame prie dviejų šimtų legendų. Man smagu sutikti žmogų, kuris žiūri šią kultūros laidą." A. Stonytė-Budzinauskienė augina dvi dukreles – penkerių Liepą ir dvejų Vėją.

Sarakalnyje atrado ramybę

Jau penktus metus Č. Stonys drauge su trečia žmona sostinės šurmulį keičia į ramų gyvenimą atokiame Sarakalnio kaime. Aktorius juokavo, kad geriausiai pailsi į rankas paėmęs „trimerį". Pašnekovas gamtos apsuptyje ruošiasi savo skaitymams, kartais įdarbina ir žmoną – prašo, kad ji užduotų žiūrovams paruoštus klausimus. Sutuoktiniai tikino, kad jiems Sarakalnyje nėra kada nuobodžiauti. Pora kartu sportuoja, vaikštinėja po vaizdingas apylinkes, važiuoja maudytis prie ežerų, prižiūri lysves, kuriose auga pačių sodintos daržovės ar uogos, žiūri įdomias televizijos laidas. Stonių ramybės kampelį aplanko gandrai, stirnos.

Linos Narčienės nuotr.

                                                                                                                                                           

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Tomas Žaibus – Utenoje užaugęs aktorius, laisvalaikiu vilkintis kario uniformą

    Utena tikrai gali didžiuotis išauginusi būrį talentingų ir darbščių žmonių, ilgainiui tapusių savo srities profesionalais. Vienas tokių – teatro, kino ir televizijos aktorius Tomas Žaibus (36 m.), žiūrovams geriausiai pažįstamas iš serialų „Moterys meluoja geriau", „Pasmerkti" ar „Nekviesta meilė". Vaidyba – ne vienintelis šiuo metu sostinėje gyvenančio uteniškio talentas. Jis dainuoja, lietuviškai įgarsina kino teatruose rodomus animacinius filmus, televizijos reklamas, veda renginius. Apie visa tai bei aktoriaus meilę gamtai ir duoklę tėvynei – laikraščio „Utenos diena" skaitytojams.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:466
Vakar apsilankė:7022
Šią savaitę apsilankė:32114
Šį mėnesį apsilankė:187499
Viso (nuo 2015-02-16):11682194
Šiuo metu naršo:
175
2019-11-22
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!