Saldutiškio dvaro istorija: apie ką byloja šaltiniai...
ProjektaiSaldutiškio dvaro istorija: apie ką byloja šaltiniai...
2015 birželio 09, Antradienis 08:30

Saldutiškio dvaro istorija: apie ką byloja šaltiniai...

Saldutiškio dvaro istorija: apie ką byloja šaltiniai...

Vienas geriausiai prižiūrimų dvarų Utenos rajone – Saldutiškio dvaras. Čia šeimininkauja vilniečio Arūno Svitojaus šeima. Į geras bei rūpestingas rankas patekęs architektūrinis paminklas saugomas, puoselėjamas ir čia kuriamos naujos tradicijos.

Saldutiškio dvaro sodyba yra Saldutiškio miestelyje, Utenos rajone. Kalbininkų nuomone, pirmasis miestelio vardas buvo Salgudiškis, kuris reiškė gudų apgyvendintą vietovę, salą. Pasakojama, jog kažkada Saldutiškio vietoj buvusi pelkė. Kad dvaro aplinkoje būta gėlo vandens, matyti ir iš šulinio skaidrumo, ir vandens skanumo.
Saldutiškio dvaras jau žinomas unijinės Lietuvos laikotarpiu, kuris minimas nuo XVIII a. pabaigos. Pagal 1811 m. surašymą Saldutiškį valdė Martyno Valiulio sūnus Antanas Valiulis. Martynas Valiulis mirė 1802 m.
Antanas Jaloveckis (1772–1852 m.) nusipirko dvarą XIX a. pradžioje, apie 1832–1833 m. Jis minimas kaip dvaro įkūrėjas, palaidotas Trinkūnų kaimo kapinaitėse.
XIX a. pab.–XX a. pr. – dvaro klestėjimo laikai. Jie sutampa su tuo metu gyvenusių Boleslovo Jaloveckio (1846–1917 m.) bei Mečislovo Jaloveckio (1876–1962 m.) veikla.
1890 m. dvaras turėjo kaimiškąjį rajoną su gana vienas nuo kito nutolusiais kaimais: Antalameste, Krivasaliu, Plaučiškėmis, Trinkūnais, Pakieveniu, Pavyžinčiu, Varniškiu, Vilkolakiu, su 59 žmonėmis.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaras priklausė karo inžinieriui Boleslovui Jaloveckiui, kuris pastatė dvaro rūmus su ūkio pastatais, užveisė didelį parką, sodą ir gėlynus, o keletą miško kvartalų užsodino maumedžiais. Saldutiškio gyvenvietė pradėjo kurtis 1899 m., nutiesus siaurąjį geležinkelį Panevėžys–Švenčionėliai, kurio tiesimui vadovavo pats generolas Boleslovas Jaloveckis, dvaro įkūrėjo Antano anūkas. Tada tarp siaurojo geležinkelio stoties ir dvaro buvo supiltas kelias, pasodinta tuopų. Boleslovas Jaloveckis buvo labai turtingas žmogus, nes valdė didelę dalį Rusijos geležinkelių ir metalurgijos pramonės akcijų, buvo carinės Rusijos Dūmos deputatas nuo Rytų Lietuvos, gausiai rėmė Lietuvos pabėgėlius Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais. Šio karo metu Saldutiškis buvo apskrities centras.
Vienintelis dvarininko sūnus Mečislovas (1876–1962 m.) gimęs Saldutiškyje gavo puikų išsilavinimą, baigė diplomatinius mokslus Peterburgo imperatoriškame licėjuje, tačiau vėliau nusprendė pakeisti specialybę – baigė Rygos politechnikos instituto žemės ūkio fakultetą, Vokietijoje įgijo agronomijos daktaro laipsnį. Tarnaudamas Vilniaus žemės banke dvarų įkainotoju, daug važinėjo po Lietuvą, ją gerai pažino ir nupiešė 1 500 akvarelinių dvarų pastatų. Jaloveckių dvarą buvo užėmusi apskrities karo komendantūra. Seni klasicizmo stiliaus rūmai buvo daug kartų perstatinėjami, kiti pastatai keitė savo paskirtį. Mečislovas Jaloveckis 1907 m. pabaigoje įsteigė Saldutiškio ūkio draugiją, kurios veikloje dalyvavo ir aplinkinių vietovių ūkininkai.
1907 m. Boleslovas Jaloveckis Vilniuje išleido knygutę lietuvių ir lenkų kalba „Lietuva ir jos reikalai", „Tautiškas Lietuvos katekizmas", nuo 1909 m. bendradarbiavo Vilniuje leistame laikraštyje „Litwa". 1917 m. Sankt Peterburge (Rusija) mirė B. Jaloveckis, susirgęs šiltine. Jo atminimui 2007 metais Lentupio geležinkelio stotyje buvo pastatytas biustas. Dvaras neteko tikrojo savo šeimininko. Po tėvo mirties sūnus Mečislovas grįžo į Lietuvą, bet Saldutiškyje nepasiliko. Išvyko į Lenkiją, o mirė 1962 m. Londone.
1938 m. dvare įsikūrė Saleziečių vienuolynas, kuris veikė iki Antrojo pasaulinio karo. 1940 m. vienuolynas uždarytas.
Karo metais čia veikė ligoninė. Po karo dvare savo būstinę įkūrė stribai. Rūsyje buvo įrengta laikinojo sulaikymo areštinė. Nuo šio pastato pietvakarių kryptimi, maždaug už 50–60 m, yra mažiausiai dviejų partizanų užkasimo vieta. Žuvusiųjų partizanų ir Saldutiškio stribų būstinėje nukankintų suimtųjų palaikus niekindavo Saldutiškio miestelio turgaus aikštėje, paskiau daugumą jų užkasdavo prie Saldutiškio kapinių. Saldutiškio dvaro rūmų dešiniojo fligelio 1-ame aukšte buvo įsikūrusi NKVD–MVD–MGB sovietų karinė įgula. Žinoma, kad šioje kapavietėje yra enkavėdistų ir stribų užkasti žuvę, nužudyti partizanai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir vykdant žemės reformą, dvaro centras atiteko savivaldybei ir Labanoro miškų urėdijai, o patys rūmai – besikuriančiai naujai parapijai. Pirmuoju klebonu buvo kunigas Stasys Švėgžda, kuris užsiėmė ir bažnyčios statyba. Šiam tikslui buvo pritaikytas akmeninis dvaro svirnas, ant kurio aukštų pamatų buvo pristatyta medinė bažnyčios dalis su dviem bokštais. 1918 m. dvaro rūmuose įsikūrė Linkmenų valsčiaus valdyba, vėliau šioje teritorijoje pastatyta mokykla, sudarkiusi dvaro ansamblį. Ją statant nugriauta keletas senų dvaro pastatų.
Boleslovas Jaloveckis šalia Saldutiškio dvaro įkūrė retų augalų dendrologinį parką. Jame auga 22 medžių ir krūmų rūšys. Yra 150 m ilgio mažalapių liepų alėja, auga drūtos vinkšnos (skersmuo 1,4 m). Iš introdukuotų vertingesni – paprastasis raudonlapis klevas, europiniai kėniai, sidabrinis kėnis, pilkasis riešutmedis ir kt. 1958 m. parkas buvo paskelbtas gamtos paminklu. Saugomas iki šiol.
Neoklasicistiniai istorizmo laikotarpio Saldutiškio dvaro pastatų kompleksą sudaro dvaro rūmai, pastatyti 1830 m. ir rekonstruoti XIX a. II pusėje, svirno liekanos (pastatytas 1843 m., jo sienos panaudotos 1928 m. statant Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią), ledainė, pastatyta XIX a. pab.–XX a. pr., tvarto ir arklidės liekanos, pastatytos 1898 m. Greta Saldutiškio miestelio kapinių išliko ir tvarkomos Jaloveckių šeimos kapinaitės.

Neringos Jonavičienės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno (II)

    Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

  • Lietuvoje pradėtas įgyvendinti projektas „Naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtra“

    Europos ekonomikos pažangos strategijoje „Europa 2020“ ir pavyzdinėje iniciatyvoje „Europos skaitmeninė darbotvarkė“ įtvirtintas tikslas 2020 m. visiems europiečiams turėti galimybę naudotis didesnės kaip 30 Mb/s spartos interneto ryšiu. Siekdama šio tikslo viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“ 2018 m. pabaigoje pradėjo įgyvendinti projektą „Naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtra“. Projektu siekiama sudaryti prielaidas gyventojams prisijungti prie naujos kartos prieigos tinklo teritorijose, kurių šiuo metu nedengia naujos kartos prieigos infrastruktūra ir minėtos infrastruktūros plėtra privačiomis investicijomis nėra numatyta.

  • Spitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas

    Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių ėjęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios statybas. Vyras ne tik papasakojo ne vieną juokingą su bažnyčios statybomis, kaimu ir jo žmonėmis susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

  • Utenos dvaras dar turi slėpinių

    Apie Mariją Bilevičiūtę, tapusią maršalo motina

    Utenoje, K. Ladygos gatvėje, ten, kur prasideda Kuktiškių kelias, atokiau nuo gatvės stūkso buvęs raudonplytis dvaro rūmas, jame nuo 1926 m. įsikūrusi Utenos „Saulės" gimnazija. Pastačius naujus gimnazijos pastatus, senasis dvaro rūmas, kuriame mokėmės, liko dabar apleistame parke šiek tiek nuošaliau, pasenęs, bet orus ir išdidus su 150 metų praeitimi.

  • Mamontovo koncerto Ilzenbergo dvaro ūkyje klausėsi ir karvės

    Pirmąjį rugsėjo savaitgalį Rokiškio rajone esančiame Ilzenbergo dvare praūžė kultūrinis renginys, pritraukęs daugiau nei 2 tūkst. lankytojų iš visos šalies. Šventiškai nusiteikusių svečių rudeniškas oras neatgrasė: po gamtos supamas erdves lakstė vaikai, skambėjo juokas ir muzika, kvepėjo kepamas valgis. Iškilmingas rudens sutiktuves vainikavo Andriaus Mamontovo koncertas.

  • 500 m. menančiame dvare – išskirtinis A. Mamontovo koncertas

    Rugsėjo 3 d. Rokiškio rajone, prie sienos su Latvija įsikūrusiame Ilzenbergo dvare, išskirtinį koncertą surengs vienas žinomiausių šalies atlikėjų – Andrius Mamontovas. A. Mamontovo koncertas bus pirmasis tokio masto kultūrinis renginys regione: planuojama, kad šventėje dalyvaus apie 2 tūkst. žmonių iš aplinkinių miestelių, miestų ir visos Lietuvos.

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:4108
Vakar apsilankė:8891
Šią savaitę apsilankė:19294
Šį mėnesį apsilankė:202376
Viso (nuo 2015-02-16):10490039
Šiuo metu naršo:
106
2019-06-26
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!