Vienas geriausiai prižiūrimų dvarų Utenos rajone – Saldutiškio dvaras. Čia šeimininkauja vilniečio Arūno Svitojaus šeima. Į geras bei rūpestingas rankas patekęs architektūrinis paminklas saugomas, puoselėjamas ir čia kuriamos naujos tradicijos.

Saldutiškio dvaro sodyba yra Saldutiškio miestelyje, Utenos rajone. Kalbininkų nuomone, pirmasis miestelio vardas buvo Salgudiškis, kuris reiškė gudų apgyvendintą vietovę, salą. Pasakojama, jog kažkada Saldutiškio vietoj buvusi pelkė. Kad dvaro aplinkoje būta gėlo vandens, matyti ir iš šulinio skaidrumo, ir vandens skanumo.
Saldutiškio dvaras jau žinomas unijinės Lietuvos laikotarpiu, kuris minimas nuo XVIII a. pabaigos. Pagal 1811 m. surašymą Saldutiškį valdė Martyno Valiulio sūnus Antanas Valiulis. Martynas Valiulis mirė 1802 m.
Antanas Jaloveckis (1772–1852 m.) nusipirko dvarą XIX a. pradžioje, apie 1832–1833 m. Jis minimas kaip dvaro įkūrėjas, palaidotas Trinkūnų kaimo kapinaitėse.
XIX a. pab.–XX a. pr. – dvaro klestėjimo laikai. Jie sutampa su tuo metu gyvenusių Boleslovo Jaloveckio (1846–1917 m.) bei Mečislovo Jaloveckio (1876–1962 m.) veikla.
1890 m. dvaras turėjo kaimiškąjį rajoną su gana vienas nuo kito nutolusiais kaimais: Antalameste, Krivasaliu, Plaučiškėmis, Trinkūnais, Pakieveniu, Pavyžinčiu, Varniškiu, Vilkolakiu, su 59 žmonėmis.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaras priklausė karo inžinieriui Boleslovui Jaloveckiui, kuris pastatė dvaro rūmus su ūkio pastatais, užveisė didelį parką, sodą ir gėlynus, o keletą miško kvartalų užsodino maumedžiais. Saldutiškio gyvenvietė pradėjo kurtis 1899 m., nutiesus siaurąjį geležinkelį Panevėžys–Švenčionėliai, kurio tiesimui vadovavo pats generolas Boleslovas Jaloveckis, dvaro įkūrėjo Antano anūkas. Tada tarp siaurojo geležinkelio stoties ir dvaro buvo supiltas kelias, pasodinta tuopų. Boleslovas Jaloveckis buvo labai turtingas žmogus, nes valdė didelę dalį Rusijos geležinkelių ir metalurgijos pramonės akcijų, buvo carinės Rusijos Dūmos deputatas nuo Rytų Lietuvos, gausiai rėmė Lietuvos pabėgėlius Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais. Šio karo metu Saldutiškis buvo apskrities centras.
Vienintelis dvarininko sūnus Mečislovas (1876–1962 m.) gimęs Saldutiškyje gavo puikų išsilavinimą, baigė diplomatinius mokslus Peterburgo imperatoriškame licėjuje, tačiau vėliau nusprendė pakeisti specialybę – baigė Rygos politechnikos instituto žemės ūkio fakultetą, Vokietijoje įgijo agronomijos daktaro laipsnį. Tarnaudamas Vilniaus žemės banke dvarų įkainotoju, daug važinėjo po Lietuvą, ją gerai pažino ir nupiešė 1 500 akvarelinių dvarų pastatų. Jaloveckių dvarą buvo užėmusi apskrities karo komendantūra. Seni klasicizmo stiliaus rūmai buvo daug kartų perstatinėjami, kiti pastatai keitė savo paskirtį. Mečislovas Jaloveckis 1907 m. pabaigoje įsteigė Saldutiškio ūkio draugiją, kurios veikloje dalyvavo ir aplinkinių vietovių ūkininkai.
1907 m. Boleslovas Jaloveckis Vilniuje išleido knygutę lietuvių ir lenkų kalba „Lietuva ir jos reikalai”, „Tautiškas Lietuvos katekizmas”, nuo 1909 m. bendradarbiavo Vilniuje leistame laikraštyje „Litwa”. 1917 m. Sankt Peterburge (Rusija) mirė B. Jaloveckis, susirgęs šiltine. Jo atminimui 2007 metais Lentupio geležinkelio stotyje buvo pastatytas biustas. Dvaras neteko tikrojo savo šeimininko. Po tėvo mirties sūnus Mečislovas grįžo į Lietuvą, bet Saldutiškyje nepasiliko. Išvyko į Lenkiją, o mirė 1962 m. Londone.
1938 m. dvare įsikūrė Saleziečių vienuolynas, kuris veikė iki Antrojo pasaulinio karo. 1940 m. vienuolynas uždarytas.
Karo metais čia veikė ligoninė. Po karo dvare savo būstinę įkūrė stribai. Rūsyje buvo įrengta laikinojo sulaikymo areštinė. Nuo šio pastato pietvakarių kryptimi, maždaug už 50–60 m, yra mažiausiai dviejų partizanų užkasimo vieta. Žuvusiųjų partizanų ir Saldutiškio stribų būstinėje nukankintų suimtųjų palaikus niekindavo Saldutiškio miestelio turgaus aikštėje, paskiau daugumą jų užkasdavo prie Saldutiškio kapinių. Saldutiškio dvaro rūmų dešiniojo fligelio 1-ame aukšte buvo įsikūrusi NKVD–MVD–MGB sovietų karinė įgula. Žinoma, kad šioje kapavietėje yra enkavėdistų ir stribų užkasti žuvę, nužudyti partizanai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir vykdant žemės reformą, dvaro centras atiteko savivaldybei ir Labanoro miškų urėdijai, o patys rūmai – besikuriančiai naujai parapijai. Pirmuoju klebonu buvo kunigas Stasys Švėgžda, kuris užsiėmė ir bažnyčios statyba. Šiam tikslui buvo pritaikytas akmeninis dvaro svirnas, ant kurio aukštų pamatų buvo pristatyta medinė bažnyčios dalis su dviem bokštais. 1918 m. dvaro rūmuose įsikūrė Linkmenų valsčiaus valdyba, vėliau šioje teritorijoje pastatyta mokykla, sudarkiusi dvaro ansamblį. Ją statant nugriauta keletas senų dvaro pastatų.
Boleslovas Jaloveckis šalia Saldutiškio dvaro įkūrė retų augalų dendrologinį parką. Jame auga 22 medžių ir krūmų rūšys. Yra 150 m ilgio mažalapių liepų alėja, auga drūtos vinkšnos (skersmuo 1,4 m). Iš introdukuotų vertingesni – paprastasis raudonlapis klevas, europiniai kėniai, sidabrinis kėnis, pilkasis riešutmedis ir kt. 1958 m. parkas buvo paskelbtas gamtos paminklu. Saugomas iki šiol.
Neoklasicistiniai istorizmo laikotarpio Saldutiškio dvaro pastatų kompleksą sudaro dvaro rūmai, pastatyti 1830 m. ir rekonstruoti XIX a. II pusėje, svirno liekanos (pastatytas 1843 m., jo sienos panaudotos 1928 m. statant Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią), ledainė, pastatyta XIX a. pab.–XX a. pr., tvarto ir arklidės liekanos, pastatytos 1898 m. Greta Saldutiškio miestelio kapinių išliko ir tvarkomos Jaloveckių šeimos kapinaitės.

Neringos Jonavičienės nuotr.