ProjektaiNuodėgulių kaimo istorija (II)
2020 birželio 17, Trečiadienis 09:53

Nuodėgulių kaimo istorija (II)

Nuodėgulių kaimo istorija (II)
  • Vanda KULIEŠIENĖ
  • 10 foto

Nuodėguliai – nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorsaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).

Broliai dvyniai
Nuodėguliai, kaip ir aplinkiniai kaimai, priklausė Jotaučių bei Degsnio dvarų ponams Poklevski-Koziell, kurie į Lietuvą, kaip patys sakydavo, atvyko „prieš penkis šimtus metų iš Rusijos". Jotaučių dvaras stovi į pietvakarius nuo Nuodėgulių kaimo, prie pat plento, vedančio iš Utenos į Zarasus. Poklevski-Koziell nuosavybė buvo ir į šiaurės rytus esantis Degsnio dvaras, kurį vėliau, nepriklausomoje Lietuvoje, nupirko Amerikoje dolerių užsidirbęs „prasčiokas" Snukiškis.
Seni žmonės pasakodavo, jog kadaise buvo du broliai Kazlai (taip vietiniai gyventojai vadino Poklevski-Koziell) – dvyniai. Jie juodais jaučiais, taip pat dyniais, pakinkytais į jungą, apvarė vagą savo valdų pakraščiais („rubežiais"), kad saugotų jų žemes nuo stichinių nelaimių. Iš tiesų šiose apylinkėse ledai neišmušdavo javų, nebūdavo smarkių viską griaunančių audrų ar baisių gaisrus sukeliančių perkūnijų.
Kur anksčiau būdavo laidojami šių dvarų ponai, nežinoma. Galima tik spėti, kad Sudeikių kapinaitėse, kurių vietoje vėliau buvo pastatyta dabartinė bažnyčia. Sudeikių bažnyčios galinėje lauko sienoje įmūryta lenta su užrašu, bylojančiu, jog statant šią bažnyčią (1825 m.), fundatoriumi buvo Poklevski-Koziell. Čia pat, šventoriuje, yra du kapai, kuriuose ilsisi Tomasz Poklevski-Koziell (1852–1899 m.) ir Stepan Poklevski-Koziell (1845–1912 m.) palaikai.

Sunki baudžiauninkų dalia
Prieš į Lietuvą ateinant bolševikinei okupacijai paskutinis Jotaučių dvaro ponas Antanas Poklevski-Koziell su šeima išvyko į Lenkiją. Kaimynystėje esančio Kastuliškio palivarko senasis ponas Adomas Poklevski-Koziell – Jotaučių pono Antano brolis. Jo sūnūs Jaroslavas ir Povilas Bogdanas taip pat išvyko į Lenkiją.
Degsnio ponas Stepanas turėjo dvi žmonas. Viena žmona jam pagimdė devynis sūnus, kita – devynias dukteris. Kiek tuose pasakojimuose tiesos, sunku pasakyti.
Baudžiava sunkia našta gulė ant baudžiauninkų pečių. Štai šeštajame dešimtmetyje miręs devyniasdešimtmetis Zamotiškio kaimo gyventojas Kučinskas pasakodavo, kad ponai Kazlai baudžiavos laikais buvo žiaurūs, nesiskaitydavo su baudžiauninkais, juos plakdavo, skriausdavo jaunas mergaites, įsakydami vienai ar kitai ateiti nakčiai į dvarą.
O Barbora Urvelytė, gimusi 1907 m., iš savo senelio taip pat girdėjo pasakojimų apie baudžiauninkų beteisiškumą – netgi šeimos sukurti be pono leidimo jie negalėjo. Ji pasakojo: „Vienas baudžiauninkas nuveja in ponų Degsnia dvaran ir pasisake, kad ketina ženytes. „Tai kakių gi jimsi až pačių?" – paklausįs ponas. Kai bernas jam pasake sava pasrinktosias pavardį, ponas ažrikįs: „Ne! Jimsi tų ir tų!" Ir nabagas baudžiaunikas turėja klausyt... Jegu šeimoj gimdava berniokas, ponas duodavįs tėvui gorčių arielkas, a jegu mergiote – nieka negaudava."
Iš aplinkinių kaimų, priklausančių Degsnio dvarui, kiekvieną vakarą reikėdavo eiti dviem moterims į dvarą dirbti ruošos darbų. Jos turėdavo iš miško atsivežti po du vežimus šakų, jas sukapoti ir surišti į pundus, „kūlaliais" vadinamus. Taip pat kiekvienai reikėdavo atnešti po dvylika nėšių vandens (nėšiai – du kibirai) ir užkurti krosnį. Paskui ponia paduodavo moterims po stiklinę, kietai prikimštą plunksnų, kurias jos turėdavo suplėšyti. Tik tada galėdavo eiti namo. Kitą vakarą ateidavo kitos moterys, taip pat po dvi iš kaimo.
Nepaisant sunkumų ir vargo, žmonės priprato prie savo beteisiškos padėties ir, kai Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava, apgailestavo. Tai matyti ir iš senutės Muckuvienės, kuriai teko gyventi dar baudžiavos laikais, pasakojimų, iki šiol išlikusių kaimo žmonių atmintyje. Ji Jotaučių dvare su kitomis merginomis ir moterimis verpdavo ir kitus darbus dirbdavo. O kai sužinota apie baudžiavos panaikinimą, tai ir ponia, ir baudžiauninkės verkė, nežinodamos, kaip dabar reikės gyventi: viena – neturėdama neapmokamos darbo jėgos, kitos – botago ant savo pečių... O ponui Kazlui, išgirdus šią žinią, net šaukštas iš rankos iškrito.

Miškai – akylai saugomi
Šėšelių miškas, Vinkšnynių raistai, Degsnelės, Tabokinis, Mičiuniškis nuo seno buvo Jotaučių ir Degsnio ponų nuosavybė. Kad mužikai negrybautų, nerinktų uogų ar riešutų, neganytų gyvulių ir, Dieve gink, nenusikirstų medelio malkoms ar kokiam nors namų ūkio padargui pasidaryti, pono miškus uoliai saugodavo eiguliai. Vinkšnynių raisto pakraštyje, nedidelėje miško laukymėje, gyveno pono eigulys Oželis. Vėliau Nuodėgulių kaimo palaukėje, ant aukšto kalno, buvo pastatytos trobelės eiguliui gyventi. Čia, jau ir nepriklausomybę paskelbus, eiguliavo Kozmenas, kurį 1928 m. pakeitė nuo Suginčių krašto atvykęs Jonas Žalalis.
Kaip Nuodėgulių, Aukštuolių, Ruklių ir kitų kaimų žmonės baudžiavą ėjo, taip nepriklausomoje Lietuvoje dirbo padieniais darbininkais tuose pačiuose dvaruose. Tiesa, jų niekas nebeplakdavo rykštėmis, nesikišdavo į asmeninį gyvenimą, bet, ponui pašaukus, turėdavo skubėti į dvarą rugių pjauti, nors tavo paties grūdai į žemę byrą, ar kito darbo dirbti. Reikėdavo užsidirbti litą savo ūkio reikmėms. Ir ponai jau buvo žmoniškesni.
„Buva anas kalnų ir vandenų inžinerius, – pasakojo apie Antaną Kazlą Ignasius Tamošiūnas. – Ūkį nelabai makėja vest. Ale jeg anas katrų sava bernų insmylėja, katras jam patika, tai algų didelį makėdava. Jeg pamata, kad bernas neužsikelia in pečių maiša bulbų, tai prieina ir padeda... Nu, šnekėt letuviškai tai nemakėja. Sakydava: biela žyda, balta chlieba..."

Darbininkus „pamylėdavo“
Jotaučių dvaro ponai bandė laikytis kai kurių vietinių tradicijų, nors savo darbininkus bei padienininkus maitindavo labai prastai, šykštėdami geresnio kąsnio. Tačiau ponas Kazlas nesidrovėdavo paklausti šeimynos, pamaitintos viralu, baltintu tik liesu pienu: „Užu, kaip šindei pietūs?"
Rugiapjūtės pabaigtuvių dieną, kai pjovėjai ir ėmėjos parnešdavo iš lauko bei gražiai įteikdavo poniai rugių varpų vainiką, o ponui – dailiai nupintą šiaudinę juostą, šeimininkai darbininkus gerai „pamylėdavo". Ant stalo atsirasdavo ir dubenys šaltienos, ir lėkštelės medaus. Ir išgerti duodavo po stiklelį kitą.
Degsnio dvaro paskutinis šeimininkas Snukiškis su padieniais darbininkais elgdavosi visiškai kitaip. Jie patys valgydavo drauge su šeimyna, žmogų atjausdavo. Jei Nuodėgulių moterys, bijodamos sutemus grįžti namo per mišką, skubėdavo be vakarienės, tai ponia Snukiškienė liepdavo joms sode prisirinkti prijuostes obuolių ar ką nors užvalgyti į rankas išeinančioms paduodavo.

Pono liga
Degsnio dvaro ponas Stepan Poklevski-Koziell buvo išvažiavęs kažkur toli gydytis, bet niekas nebegalėjo jam pagelbėti. Būdamas dar nelabai senas, 1912 m. ponas mirė. Buvo tada pats pavasario žydėjimas, kai jo palaikus nuo Jotaučių dvaro pro Nuodėgulių ir Ruklių kaimus pora gražiai pakinkytų arklių vežė į Degsnį. Vežime, šalia karsto, buvo pastatyta ne berželiai ar eglutės, kaip kaime būdavo įprasta, o jau išplaukėjusių rugių dailiai surišti pėdeliai ir žydinčių šermukšnių puokštės. Lydėjo nemažas giminaičių ir draugų būrys.
Nuodėgulių žmonės šio pono garbei kaimo pradžioje pastatė gražų „bromą": ant rėmų pakabino tamsias užuolaidas, uždegė žvakių, atnešė kryžių. Moterys, kurioms vadovavo Emilija Šapokienė, pagiedojo „Aniuolas Dievo". Lydintieji ponai išlipo iš vežimų, giedotojas apdovanojo pinigais ir prašė, kad jos palydėtų ligi Degsnio dvaro bei ten pagiedotų.
Ir Ruklių kaimo žmonės pasitiko šią gedulingą procesiją, tačiau tokio įspūdžio kaip Nuodėguliuose nepadarė.

Ponų savivaliavimas
Laiko ūkanose ir vingiuose dingsta Nuodėgulių kaimo tolimesnė praeitis. Neįmanoma šiandien tiksliai pasakyti, kas ir kokie buvo senieji šių vietų gyventojai. Neabejotina tik tai, kad feodalizmo epochoje jie buvo ponų Poklevski-Koziell, Jotaučių ir Degsnio dvarų šeimininkų, baudžiauninkai. Gal ponų pavardės kažkada buvo kitokios, bet tai esmės nekeičia. Feodalai buvo visagaliai šeimininkai, darė su baudžiauninkais ką tik norėjo: mainė, dovanojo, kilnojo iš vienos vietos į kitą, paimdavo iš jų patikusią žemę ir pan. Remiantis seniausių kaimo gyventojų atmintyje išlikusiais tėvų ir senelių pasakojimais galima suprasti, kad baudžiauninkų perkėlinėjimas iš vienos vietos į kitą vyko ir čia, kad tik nedidelė gyventojų dalis Nuodėgulių kaime gyveno nuo seno. Kiti atkeldinti. Pavyzdžiui, Šiožinių šeimos atvežtos į šį kaimą nuo Ukmergės. Ar tam reikėjo didelio nusižengimo? Ne! Kažkuris iš Šiožinių padavė pono nubaustam žmogui duonos riekę. To užteko, kad užsitrauktų pono nemalonę ir būtų žiauriai nubausti. Atvežtos Šiožinių šeimos buvo paleistos ant pliko lauko su gyvuliais ir kitu atsigabentu turteliu. Reikėjo statytis trobesius, vėl kabintis į gyvenimą. Ir, žinoma, dirbti dvare. Jono Mieliausko šeima ponui, matyt, taip pat neįtiko, todėl buvo iš Vidiškių atblokšta į Nuodėgulius. O senojoje vietoje neblogai gyvenę. Ir Šiožiniai, ir Mieliauskai kalbėjo lenkiškai, tik laikui bėgant išmoko lietuviškai.
Garšvos šeima taip pat baudžiavos laikais atkelta iš Taurokšnio vienkiemio. Jų sodybėlė buvo gražioje ir patogioje vietoje – Paščio ežero ir į jį įtekančio Taurokšnio upelio apsupta, netoli miško. Ir žemė nebloga, gerai įdirbta. Todėl ir panoro ponas atimti šią sodybą, Garšvos šeimą iškeldinti į kitą vietą – Nuodėgulius. Umbražiaus Garšvos sūnus Tapylius, ardydamas seną kaimovietėje tėvo statytą klojimą, stogo šiauduose rado paslėptus senus Taurokšnio vienkiemio žemės dokumentus.
Šapokų ir Tamošiūnų šeimos į Nuodėgulius atitremtos iš Ruklių kaimo, matyt, irgi už kažkokį „nusikaltimą" ponui. Senukas Jurgis Tamošiūnas dar XX a. pradžioje pasakodavo, kad mena, kaip jį, mažą našlaitį, atgabeno iš Ruklių į Nuodėgulius.

Tęsinys kituose numeriuose.

Jurgitos Ulkienės ir Utenos kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.

Paveikslėlių galerija

  • Click to enlarge image 1.JPG
  • Click to enlarge image 2.JPG
  • Click to enlarge image 4.JPG
  • Click to enlarge image 5.JPG
  • Click to enlarge image F-5734.jpg
  • Click to enlarge image F-5735.jpg
  • Click to enlarge image F-5736.jpg
  • Click to enlarge image F-5737.jpg
  • Click to enlarge image F-5738.jpg
  •  

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Surinktos paraiškos kaimo vietovėms atnaujinti

    Iki birželio 30 d. Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (NMA) buvo renkamos paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ veiklos sritis „Parama investicijoms į visų rūšių mažos apimties infrastruktūrą" ir „Parama investicijoms į kaimo kultūros ir gamtos paveldą, kraštovaizdį“. 

  • Nuodėgulių kaimo istorija (VI)

    Nuodėguliai – nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorsaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).

  • Nuodėgulių kaimo istorija (V)

    Nuodėguliai – nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorsaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).

  • Nuodėgulių kaimo istorija (IV)

    Nuodėguliai – nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorsaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).

  • Nuodėgulių kaimo istorija (III)

    Nuodėguliai – nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorsaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).

  • Nuodėgulių kaimo istorija (I)

    Nuodėguliai – nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorsaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).

  • Biliakiemio šventėje – dėmesys Baltijos keliui

    Praėjusį šeštadienį Utenos seniūnijos gyventojai traukė į Biliakiemyje vykusią tradicinę Žolinės-kaimynų šventę. Renginyje veiklos netrūko – buvo galima dalyvauti klumpdirbystės bei puokščių rišimo kūrybinėse dirbtuvėse, aplankyti Dalios Puodžiukienės ir jos sūnaus Astijaus kūrybos darbų parodą „Erdvėse", pasivažinėti karieta, paragauti garuojančios košės, žuvienės, naminės giros. Mažieji šventės dalyviai laiką leido jodinėdami, žaisdami įvairius žaidimus, smaližiaudami. Susirinkusiems koncertavo tradicinė kaimo kapela „Smalvos" (vadovė Danutė Stunžienė), moterų vokalinis ansamblis „Vėtrungė" (vadovė Valentina Sinkevič) ir uteniškė muzikinių televizijos projektų dalyvė Gerda Zaptoriūtė.

  • Galeliai – iš visų galų suvarytų žmonių kaimas (I)

    Prie Lukno ežero įsikūręs „iš visų galų“ suvarytas kaimas – Galeliai (Vyžuonų sen.). Čia trobų skaičius jau senokai nekinta, o gyventojų nedaugėja, atvirkščiai – jų vis mažiau. Vis dėlto Galeliuose dar yra žmonių, prisimenančių dūmines kaimo pirkias ir ankstesnį jo pavadinimą. Kaime gyveno garsus medžio drožėjas Stanislovas Karanauskas, vasaromis lankydavosi legendinis Lietuvos televizijos diktorius Vytautas Kybartas.

  • Žiezdrių kaime gyvena laumės ir velniai (II)

    Už Tauragnų plyti Žiezdrių kaimas, kuriame gyvena ne tik žmonės, bet ir bebrai, dvasios, laumės bei velniai. Tiesa, žmonių nebe marios – vieną sodybą nusipirkę užsieniečiai, kitose taip pat dažniausiai tik šiltuoju metų laiku lankosi vasarotojai. Keli likę vietiniai gyventojai išsibarstė vienišose sodybose, menančiose kažkada gyvenusias gausias šeimynas.

  • Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno (II)

    Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:6463
Vakar apsilankė:11826
Šią savaitę apsilankė:30467
Šį mėnesį apsilankė:118878
Viso (nuo 2015-02-16):14142870
Šiuo metu naršo:
127
2020-07-15
MENŲ KALVĖ – Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!