2017 kovo 24, Penktadienis 11:19

Iš Utenos rajono kilusi audėja vienatvei nepasiduoda: jos rankose gimsta vienetiniai darbai

Iš Utenos rajono kilusi audėja vienatvei nepasiduoda: jos rankose gimsta vienetiniai darbai
  • Lina NARČIENĖ
  • 19 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Anykščiuose gyvenanti tautodailininkė Veronika Limbienė visą savo gyvenimą skyrė kūrybai: ilgus dešimtmečius audė, tačiau šiandien audimo staklės, stovinčios jos namuose, dulka nebenaudojamos, mat šiam sunkiam darbui paprasčiausiai nebėra sveikatos. Garbų 80-mečio jubiliejų atšventusiai anykštėnei, šiandien besirūpinančiai tik būreliu vištų, laiko užtenka ir verbų bei sodų rišimui, ir servetėlių mezgimui.

Utenos rajone, Užpalių krašte, gimusi ir augusi V. Limbienė lankė Kišūnų pradinę mokyklą, o vėliau – Duokiškio septynmetę mokyklą. Iš pradžių išmoko austi rankšluosčius, o vėliau išvykusi į Kamajus, taip susidraugavo su staklėmis, kad su jomis nesiskyrė visą gyvenimą.
Meilė šiek tiek pakoregavo ponios Veronikos gyvenimą – ji kartu su savo vyru gyventi išvažiavo į Anykščius, šiek tiek vėliau ėmė statytis namą, tačiau su sutuoktiniu gyvenimas nesusiklostė ir jų keliai išsiskyrė. Su antruoju vyru Romučiu Jonu kartu savo laimę kūrė 36 metus, tačiau prieš daugiau nei šešerius metus antrasis jos vyras iškeliavo į Amžinybę.
Šiandien Anykščių mieste, dideliame ir erdviame name, tautodailininkė gyvena viena ir visą laisvalaikį skiria savo pomėgiui – kūrybai.

Prisiminkite savo vaikystę, kuri prabėgo Utenos rajone?

Kai gyvenau Kišūnuose, mėgau spanguoliauti. 12 kilometrų uogas nešdavau į turgelį Užpaliuose, bet jų niekas nenorėdavo pirkti (juokiasi). Pirkėjai sakydavo, kad pirmiausia reikia cukraus atnešti, o tada siūlyti uogas. Tais laikais nieko nebuvo, o mes irgi sunkiai gyvenome. Tėveliai dirbo žemę, vėliau, įsikūrus kolūkiams, savo jėgas atidavė ten.
Būdama 18 metų išmokau austi. Šiek tiek pamokė mano mamytė, o vėliau pati ėmiausi darbo. Būdavo, vieną raštą kuriu, o mintyse jau ir kitas gimsta. Tuomet ant kartono turėjau pasidariusi daugiau nei 60 raštų. Mano pirmasis darbas – 30 rankšluosčių, kuriuos pardaviau ir už gautus pinigėlius nusipirkau dviratį ir laikrodį.

Ar Anykščiuose yra daugiau audėjų?

Anksčiau būdavo, tačiau dabar nieko nebėra. Turėjau tris mokines, bet šiais laikais su jaunąja karta ypač sudėtinga. Jaunimas nori greito rezultato, o audžiant reikia kruopštumo, atidumo ir kantrybės.

Kiekvienas žmogus turi savo norų ir troškimų? Ar jūs jų turite?

Žinoma, kad turiu. Per savo gyvenimą esu išaudusi daugybę tautinių drabužių. Spintoje esu pasidėjusi tautinius drabužius, skirtus smerčiai. Labai norėčiau, kad šis mano troškimas būtų išpildytas. Savo vaikų neturiu, ne visi svetimi žmonės apie tai žino, tad ant rūbų užklijavau lapelį, ant kurio užrašiau „Rūbai smerčiai". Juos tvarkingai sulanksčiau ir įdėjau į spintą.

Kodėl pradėjote austi?

Tais laikais nebuvo darbo, o kolūkiuose reikėjo vargti už grašius. Daugelis prekių buvo deficitas, o žmonėms juk reikėjo rankšluosčių, staltiesių, lovatiesių ar tautinių drabužių. Pamažu pradėjau austi, audinius nuveždavau į Vilnių, ten juos nupirkdavo. Kai įsigijau naują „Žigulį", prisimenu, mane automobiliu vijosi keturi vyrai, kurie tąkart, mano manymu, galėjo atimti „Žiguliuką". Laimei, aš nuo jų pasprukau ir sėkmingai grįžau namo.
Savo gyvenime nepasirinkau jokios profesijos, nors iš pradžių svajojau apie pardavėjos specialybę. Tačiau tais laikais iš audimo buvo galima išgyventi. Ir labai gerai gyventi. Ano meto žmonės labai pasitikėdavo: pinigus už prekę sumokėdavo iš anksto, nors audinio kartais jiems tekdavo laukti ilgai dėl daugybės užsakymų.

Kokią vietą jūsų gyvenime užima audimas ir pynimas?

Anksčiau užėmė labai svarbią, tačiau dabar neprisėdu prie staklių. Šiandien man audimą primena namuose ant lovų ištiestos lovatiesės, kurių per savo gyvenimą esu išaudusi per 6 tūkstančius.
Pinti labai sudėtinga, mat šis darbas reikalauja labai daug kantrybės ir laiko.
Audimas ir pynimas – skirtingi dalykai. Audėjai reikia staklių, o pynėjai – tvirtų rankų.

Ar spalvos ir raštai turi reikšmę?

Taip. Juk viską reikia kruopščiai derinti. Dar nepradėjus kurti audinio, raštus ir spalvas derinu iš anksto. Tačiau daugiausia darbo reikalauja ne spalvų, o raštų derinimas.
Kiekvienas raštas – mano pačios fantazija. Žinių nesisemiu nei iš jokių knygų, nei iš žurnalų. Nieko nekopijuoju. Tikriausiai iš kitų išsiskiriu savo originalumu (šypsosi).

Ar nemanote, kad namuose austas lovatieses, rankšluosčius paprasčiausiai išstūmė atvežtiniai audiniai?

Lietuvaičių nebevilioja naminiai audiniai, jie mieliau renkasi vakarietiškus audinius. Tačiau užsieniečiai labai vertina mūsų staltieses, kurių norvegai Kūčioms užsiprašo raudonų it kraujas.

Esate nuaudusi rankšluosčių, kuriuose – Anykščių miesto simboliai?

Taip, vieną tokį turiu savo namuose. Sulaukdavau ekskursijų, tad atvykėliams norėjosi parodyti kažką išskirtinio. Esu nuaudusi rankšluosčių, kuriuose įamžinau Puntuko akmenį, J. Biliūno kapą ir kitas Anykščiams svarbias vietas. Tokie rankšluosčiai iškart rasdavo naujus namučius.

Ką veikiate savo laisvalaikiu?

Turiu nedidelį ūkį, laikau vištas, reikia ir namuose apsitvarkyti, prisinešti malkų, krosnelę pasikurti... Laiko mažai lieka, o ir sveikata senka. Tačiau kartais prisėdu rišti sodų, kuriu verbas, įvairius dirbinius iš šiaudų, esu pripynusi daugybę krepšelių. Prisisėju rugių, pati juos ir nupjaunu, sudžiovinu, o šiaudus naudoju kūrybai.
Anksčiau savo rankdarbiais prekiaudavau prie Puntuko, o dabar pardavinėti uždraudė, tad kai kuriuos darbus vežu į muges.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Anykštėną pakerėjo „kietasis“ menas

    Pačioje gražiausioje Anykščių vietoje, šalia pušyno, gyvenantis ir save vadinantis metalo plastiku Rimantas Tuskenis – kuklus menininkas, kaip jis pats sako, nemėgstantis nei girtis, nei daug pasakoti apie savo kūrybą. Tačiau jo darbai daug iškalbesni už patį Rimantą: jo kieme jau puikuojasi užsakytas angelas, nuo lietaus prisidengęs metaliniu skėčiu. Kiti darbai iškeliavo į draugo sodybą prie Rubikių ežero, mat ten esą daugiau erdvės ir jie puikiai dera žavingoje aplinkoje.

  • Utenos krašto kūrėjas Rimantas Tuskenis

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su metalo plastiku Rimantu Tuskeniu. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki rugpjūčio 25 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Ilgametį pedagogą kurti paskatino buvęs mokinys

    Bemaž 40 metų Saldutiškyje gyvenantis Lionis Gaižauskas dar būdamas visai mažas prisijaukino medį, tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad ilgus metus dirbo su gerokai šaltesne medžiaga – metalu. Beveik ketvirtį amžiaus mokyklos duris varstęs pedagogas atskleidė, kad imtis kūrybinės veiklos – iš medžio gaminti kibirus, kubilus, skrynias, stalus, taburetes ir kt. – jį paskatino buvęs mokinys.

  • A. Araminienė puošiasi pačios austais tautiniais drabužiais

    Savitos kūrybos menininkė, audėja, medžio drožėja, tapytoja, muzikantė, audėja – daugybės amatų meistre tituluojama tautodailininkė Anelė Araminienė sakė visko išmokusi todėl, kad visą gyvenimą norėjusi užsiimti įdomia veikla. Ir dabar jai netrūksta energijos, todėl neseniai iš kieme stovėjusios didžiulės medžio kaladės išdrožė Trolį, o laisvalaikiu prisėda prie audimo staklių.

  • Utenos krašto kūrėja Anelė Araminienė

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su audėja Anele Araminiene. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiai kūrėjai iki gegužės 26 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Moters talentas kurti šiaudinius sodus slypi genuose

    Šiaudų sodai – tai iš suvertų ant siūlo šiaudelių surištas papuošalas, kuris kabinamas virš vestuvinio stalo. Sugrįžę iš jungtuvių vestuvininkai rasdavo stalą apsėstą persirengėliais, todėl pabroliai turėdavo vietas „išpirkti" sodu. Šis paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai išsilaikė Aukštaitijoje.
    Tokie sodai buvo kabinami virš stalo, o stalas yra sakralinė vieta, kur susirenka visa šeima. Senovėje į javo šiaudą žiūrėjo kaip į žmogaus kūną, šiaudas „išnešioja" varpą, grūdą, o javai simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybę: jie vėl bus pasėti, vėl tęs rugio gyvenimą. Anksčiau taip pat tikėta, kad šiaudų sodai saugo namus nuo nelaimių ir atneša sėkmę.
    Daugiau nei 10 metų sodų rišimu užsiimanti ir Zarasų mieste gyvenanti Zofija Maculevičienė, kurianti šedevrus iš šiaudų, yra pakerėta jų grožio ir tikina, kad šis užsiėmimas jai teikia malonumą ir neapsakomą džiaugsmą.

  • Inkilų meistras mėgaujasi sparnuočių kaimynyste

    Antalieptėje gyvenančio medžio drožėjo Zenono Striškos kieme – tikras paukščių rojus. Čia savais balsais pavasarį pasitinka nuo mažens gamtą mylinčio antalieptiškio meile ir rūpesčiu globiami žvirbliai, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai, zylės, margasparnės musinukės, pilkosios musinukės, kielės, dagiliai, dūminė raudonuodegė ir kregždės. Kiekvienas paukštis turi savo buveinę – Zenono rankomis skobti ir įmantriai papuošti inkilai puošia kiemą, o sparnuočių melodijos teikia nepakartojamo džiaugsmo.

    Portalo udiena.lt žurnalistai pravėrė medžio drožėjo dirbtuvėlių duris...

  • Utenos krašto kūrėja Zofija Maculevičienė

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su Zarasuose gyvenančia šiaudinių sodų rišėja Zofija Maculevičiene. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiai kūrėjai iki gegužės 13 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Utenos krašto kūrėjas Zenonas Striška

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su Antalieptėje (Zarasų r.) gyvenančiu medžio drožėju Zenonu Striška. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki gegužės 8 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Oreivystės meistro kalvėje žaizdras neužgęsta

    Gražiose Antalksnės (Ignalinos r.) apylinkėse, apsuptose mėlynakių ežerų, gyvenantis Raimondas Žievys jau daugelį metų kuria savo pasaulį: kieme įkūręs kalvę mūsų krašto kūrėjas ne vienerius metus jame kursto žaizdrą, o jo rankomis pagaminti stebuklai puošia ne tik individualius namus, bet ir sakralias vietas.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5219
Vakar apsilankė:6820
Šią savaitę apsilankė:41319
Šį mėnesį apsilankė:166542
Viso (nuo 2015-02-16):6578494
Šiuo metu naršo:
122
2017-10-20