Peizažų kūrėją įkvepia Aukštaitijos gamtos grožis
2019 lapkričio 29, Penktadienis 14:01

Peizažų kūrėją įkvepia Aukštaitijos gamtos grožis

Peizažų kūrėją įkvepia Aukštaitijos gamtos grožis
  • Lina NARČIENĖ
  • 8 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Daugybę tapybos technikų išbandžiusios uteniškės peizažų kūrėjos Reginos Steponavičiūtės–Skomskienės širdis labiausiai linksta prie tapymo akvarele. Šis tapymo būdas, pasak menininkės, daugeliui nepatinka dėl to, kad jį sunku suvaldyti, mat baltame popieriaus lape liejasi spalvos. O štai šiai kūrėjai iš kraštų besiliejantys dažai – privalumas. Ne vieną parodą atvėrusi, vasarą dalyvavusi prasmingame plenere Utenos rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriuje dirbanti R. Steponavičiūtė–Skomskienė, neseniai į personalinės parodos atidarymą sukvietusi kirdeikiečius, savo laisvalaikį skiria prasmingai veiklai bei visa esybe pasineria į kūrybą atskleisdama Aukštaitijos gamtos grožį.

Kuo išskirtinis tapymas akvarele – šlapiais dažais?

Kiekvienas iš mūsų dar vaikystėje, vaikų darželio laikais, susipažįsta su piešimu. Tačiau daugelis jų nelabai mėgsta piešti akvarele, nes sunku suvaldyti, spalvos liejasi. Man taip pat šis tapymas dar tuomet, kai buvau vaikas, nepaliko didelio įspūdžio. Lankydama dailės mokyklą nemažai tapyti teko guašu, bet tai nebuvo pats tobuliausias menas. Išdžiuvus guašo dažams pasikeisdavo spalvos, neišeidavo norimas vaizdas. Tačiau paskutiniais dailės mokyklos baigimo metais man didžiausias atradimas buvo akvarelė: potėpiai buvo laisvi, o išsilieję ir iš kraštų išėję dažai buvo privalumas. Juk akvarelė nenuspėjama, laisvesnė, galima gauti skirtingus kontūrus. Dar įdomu tai, kad tapant akvarele vaizdas gaunamas visad šviesus ir skaidrus, atvirkščiai nei guašu.
Kai tuomečiame Vilniaus universitete studijavau dailę, mane dėstytojas skatino tapyti akvarele ragindamas neapleisti šio meno ateityje. Turėdama laiko vis dažniau prisėsdavau prie tapybos. Tai buvo kur kas paprasčiau nei tapyti aliejiniais dažais.

Kas Jus vedė į kūrybą?

Mama išsaugojo piešinuką, kuriame pavaizduotas pririštas šuniukas prie būdos. Jį nutapiau būdama darželinukė. Tai buvo puikūs kaimo įspūdžiai. Turėjau labai gražius ryšius su savo kaimu, su tėveliais, seneliais ir gamta. Tai turėjo įtakos mano pasirinkimui. Aišku, galbūt įtakos turėjo ir genai. Mano močiutė labai gražiai audė ir siuvinėjo, tad visus šiuos darbus išmoko ir mano mama, mokėjusi ir piešti, ir įvairiausius raštus išausti. Tėtis taip pat labai gražiai piešdavo, tad su broliu mes jo nuolat prašydavome nupiešti tai arklį, tai šunį. Vaikai susirenka tuos genus iš savo tėvų ir senelių.
Džiugu, kad iš savo šeimos nuolat jutau skatinimą kurti. Utenoje buvo dailės mokykla, kurią baigiau. Buvo sudarytos visos galimybės tobulėti. Nebuvo nei tų gerų dažų, teptukų, popieriaus, tad kiekvienais metais prieš mokslo metus važiuodavome į Daugpilį (Latvija – aut. past.) pirkti kanceliarinių prekių.

Jūsų kūriniuose galima išvysti daug Utenos krašto vaizdų. Kodėl jie Jums tokie svarbūs?

Aš esu žmogus realistas. Labai mėgstu grožį ir gražius dalykus. Važiuodama visuomet pastebiu gamtovaizdžius gal todėl, kad jis nenuspėjamas ir nuolat kinta. Smagu pagautą akimirką įamžinti. Mano paveiksluose galima išvysti gamtos vaizdų ir iš Rokiškio rajono, kur gyvena mano krikštasūnis ir mes ten nuvažiuojame jo pasveikinti. Galbūt daugiau tapybos darbų su gimtojo kaimo vaizdais. Mano paveiksluose – ir senos obelys, ir klevai, ir senas svirnas, ir pirtelė... Šlepečiuose yra mano močiutės sodyba, kurioje gyvena tėveliai. Man žavi ir aplinkinių vietovių vaizdai: Antalieptės marios, Antilgės ir Gaidžių kaimai, ežeras, kuriame maudydavomės vaikystėje. Štai viename paveiksle atsispindi nuostabus vaizdas nuo Antilgės piliakalnio prie Sylio ežero.
Ypač graži mūsų miesto panorama atsiveria pro mano buto, esančio devyniaaukščiame name, langus. Gyvenu aukštai, tad Uteną matau iš paukščio skrydžio.
Tapau iš natūros – tai, ką matau. Akvarelė – tokia technika, kuriai reikia saulės, kad galėtų greit išdžiūti. O kartais vėjas ir lietus gali dovanoti puikų rezultatą.

Tikriausiai nesuklysiu, kad Jums tinkamiausias ir geriausias laikas tapybai – vasara?

Mėgstu šilumą ir saulę. Ir sąlygos tapybai irgi ir pačios geriausios tik vasarą. Taigi meteorologinės sąlygos turi įtakos mano kūrybai. Taip pat labai svarbu, kad mano galva būtų pailsėjusi nuo įvairių darbų ir minčių. Vasarą puikus būdas dalyvauti pleneruose, kur susirenka dailininkai ir visa galva galima pasinerti į kūrybą ir pabėgti nuo kasdienybės. Štai praėjusią vasarą dalyvavau dailininkų akvarelininkų plenere Kirdeikiuose. Plenerą „Žolinė 2019" organizavo dailininkas Gintaras Gesevičius, gyvenantis Kirdeikiuose. Gavusi kvietimą dalyvauti labai apsidžiaugiau. Dalyvavo per 10 kūrėjų – žinomų akvarelininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių. Tai įvairaus amžiaus ir įvairiomis technikomis dirbantys žmonės. Šio krašto žmonės mus priėmė labai šiltai, o G. Gesevičius aprodė nuostabius kraštovaizdžius.

Kodėl savo personalinę parodą nusprendėte atidaryti Kirdeikiuose?

Kai su gyventojais bendrauji, su jais išsikalbi, supranti, kad žmonėms reikia kultūros, meno. Buvo numatyta, kad Kirdeikiuose vyks bendruomenės renginys, tad mano darbai buvo atvežti būtent čia. Labai džiaugiuosi, kad daug žmonių pamatė ir žiūrėdami į paveikslus atpažino nutapytas vietoves.

Nuo vaikystės vasaras praleisdavote Šlepečiuose, tad Jūsų kūryboje galima atrasti tikrai ne vieną vaizdą būtent iš šio krašto. Kuo ypatinga ši vieta Jums, kaip kūrėjai?

Sodyba, kurioje dabar gyvena mano tėvai, yra mistiška ir įdomi. Mes turėjome dvi močiutes. Viena iš jų – senelio sesuo, kurią taip pat vadinau savo močiute. Šios dvi moteriškės ne tik kartu gyveno, bet ir dirbo, augino savo vaikus ir gražiai sugyveno. Mums, vaikams, tai buvo puikus nuostabaus bendravimo ir išminties pavyzdys. Su mumis močiutės labai daug bendraudavo, kalbėdavo apie senus laikus, apie sodybą, kuri buvo perkelta į vienkiemį iš Šlepečių ulyčios, o aplink ją senelis su savo broliu pasodino gražų sodą ir skiepijo obelis. Ir dabar tos senos obelys pavasariais tebežydi ir rudenį brandina obuolius. Mokėjau daugybę istorijų, dainų, mano močiutės jas dainuodavo. Gerai prisimenu, kaip būdama mokinė, aš laukdavau atostogų, kuomet galėsiu išvažiuoti į savo kaimą. Išliko patys gražiausiai prisiminimai, pažintis su gamta, kuri ir įkvėpė kurti.

Jūs dirbate sunkų darbą ir esate atsakinga už socialines paslaugas Utenos rajone. Ar šis kasdienis susidūrimas su žmonių problemomis turi įtakos kūrybai?

Man kūryba – pabėgimas nuo problemų, rūpesčių. Galbūt tie neigiami dalykai darbe verčia gyvenime matyti tik gerus bei gražius dalykus. Užtat randu laiko aplankyti parodas, nueiti į koncertus. Juk darbas į gyvenimą įneša tam tikros rutinos, kuri romantikos tikrai nesuteikia. Kiekvienas turime turėti ir laisvalaikį, ir pomėgį. Žinoma, kūrybai trūksta laisvo laiko.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Talentinga tapytoja kaimynus įtraukė į įdomią veiklą

    Netapanti peizažų, tačiau dievinanti gėles. Šie žodžiai labiausiai tiktų apibūdinti Sirutėnuose gyvenančią talentingą menininkę Ramunę Ulevičienę, kuri, anot jos, labiausiai mėgsta maudytis ankstų rytą ežere, kurį gaubia rūkas, o po romantiškų maudynių puikiai nusiteikusios tapytojos dvasinę ramybę atspindi jos kūriniai – plastiški, daugiaprasmiai, profesionaliai suderintomis spalvomis. Metams bėgant kūriniai tampa vis gilesni, verčiantys susimąstyti, atrasti kažką nekasdieniška. Tačiau neretai paveikslai pražysta gėlėmis, kurios skleidžiasi vis nauja gyvastimi ir ragina dar kartą įkvėpti aromato ir pajusti spalvų žaismą.

  • Žaismingoje dailininkės kūryboje – pavasariški žydėjimai

    Daugiausia gamtos detales savo kūryboje mėgstanti atspindėti ignaliniškė menininkė, pedagogė, šiemet pelniusi garbingą Metų mokytojos titulą, Nijolė Trinkūnienė yra atvira ir šiltai bendraujanti moteris. Ignalinoje gyvenantys ir ją pažįstantys žmonės kūrėją apibūdina kaip asmenybę be kaukių ir vaidybos – tokia, kaip ir jos paveikslai. Žvelgiant į juos galima pajusti gerumą ir meilę, besiliejantį džiaugsmą ir šviesą. Ir ne pro miglas, ne pro rūką, o ryškiomis ir aiškiomis spalvomis, dideliais žiedais, šiltais peizažais. „Menas turi pakylėti nuo žemės. Norisi tapyti ir dovanoti žmonėms grožį, nes blogis ir taip iš visų pakampių lenda“, – prisipažino dailininkė. Nijolės paveikslai – žydintys, o mėgstamiausia gėlė – aguona. Kad ir sausoje nederlingoje laukų dirvoje, kad ir vėjų lenkiama, aguona vis kelia galvą Ignalinos krašto dukros kūryboje... O oranžinės spalvos tiek daug šios motes kūryboje... ir gyvenime.

  • Į menininkės piešinius sugula ir praeities simboliai

    Tapyba ant stiklo ir šilko – užsiėmimas, užvaldęs molėtiškę Dalią Stalauskienę, teikia ne tik kasdienio džiaugsmo, bet ir kaskart leidžia prisiliesti prie mūsų tautos šaknų. Ne viena senovinė skrynia paliesta, ne vienas augalėlis prakalbintas, ne vienas liaudiškas motyvas perkeltas į kūrinius. Molėtų centre savo dirbtuvėlėse įsikūrusi menininkė pedagogės duoną iškeitė į laisvos menininkės darbą ir šiuo metu meistriškai kuria spalvingus paveikslus, dekoruoja vazas, butelius ar prisilietus joms rankoms permatomas šilkas tampa prabangiu šalikėliu.

  • Uteniškės tapytojos darbai ugnelę įžiebia kiekvienam

    Utenos kolegijos dėstytoja dailininkė Laima Tubelytė-Kriukelienė pastarąjį dešimtmetį didžiausią kūrybinio laiko dalį skiria didelio formato drobių tapybai Lietuvos istorijos tema. L. Tubelytės-Kriukelienės darbai – tai prasmingos meno ir istorijos pamokos tiek jaunimui, tiek vyresnio amžiaus žmonėms, istorinėje atmintyje ieškantiems savosios tapatybės. Su dailininke apie jos kūrybą kalbėjomės Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, tad neatsitiktinai pagrindine pokalbio tema tapo Lietuvos istorijos, menininko pareigos savo šaliai klausimai.

  • Nijolės paveiksluose – meilė Ignalinai

    Birželio 7 dieną Utenos kraštotyros muziejuje atidaryta ignalinietės Nijolės Trinkūnienės tapybos darbų paroda „Ignalinos krašto spalvos“. Pavasarį uteniškiams pristačiusi įspūdingą margučių kolekciją, dailininkė buvo pakviesta atvežti ir savo paveikslus. Kaip sakė muziejininkė Rolanda Gudynienė, kūrybinės ir gamtos galios juose pasireiškia ryškiai ir su aukštaitišką prigimtį atskleidžiančia stebinančia grožio jėga. Paveiksluose jautriai perteikti gimtojo krašto peizažai, pavasario ir vasaros žydėjimo spalvos, šiltas žvilgsnis į ežerų vandenyje atsispindinčius tolius.

  • Bus atidaryta Gintaro Gesevičiaus tapybos darbų paroda

    Utenos kultūros centro dailės galerijoje nuo spalio 23-os iki lapkričio 23 dienos bus eksponuojama dailininko Gintaro Gesevičiaus tapybos darbų paroda.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1756
Vakar apsilankė:9489
Šią savaitę apsilankė:29296
Šį mėnesį apsilankė:117422
Viso (nuo 2015-02-16):11879614
Šiuo metu naršo:
102
2019-12-12
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!