Tiberiados broliai karantino metu: „Visuomet yra viltis“
Krašto žiniosTiberiados broliai karantino metu: „Visuomet yra viltis“
2020 gegužės 13, Trečiadienis 08:32

Tiberiados broliai karantino metu: „Visuomet yra viltis“

Tiberiados broliai karantino metu: „Visuomet yra viltis“

Brolis Ivanas Demeure – Tiberiados bendruomenės, įsikūrusios Baltriškių kaime (Zarasų r.), vyresnysis. Jis pasakojo apie vienuolyno gyvenimą karantino metu ir krikščionišką viltį šiuo sudėtingu laikotarpiu.

Kaip atrodo brolių gyvenimas šiomis dienomis? Ar labai pasikeitė dienotvarkė?

Gyvenant šešiese kaime, reikia pripažinti, karantino sąlygos tikrai geros. Nė vienas iš brolių koronavirusu neserga, tad mūsų dienotvarkė nelabai pasikeitė, gal tik būdas jos laikytis pakito. Išoriniai pasikeitimai nedideli. Vėl pradėjome po pietų kalbėti Rožinį, o prieš Gailestingumo sekmadienį (balandžio 19 d.) visą naktį budėjome ir meldėmės už visą pasaulį. Pasikeitimas pirmiausia yra vidinis. Stengiamės užjausti kenčiančius įvairiais būdais, pasidomėti ir susisiekti su jais. Pavyzdžiui, ėmėme transliuoti liturgiją internetu, dažniau paskambiname prašančiam mūsų patarimo ar pagalbos. Pasaulio nelaimė neskatina mūsų sielvartauti. Sakyčiau, pasauliui reikia ir džiaugsmo, vilties, tad verkiame su verkiančiais, bet ir paguodžiame juos šypsena, stebėdami mažus vilties ženklus. Pas mus atvyksta mažiau žmonių ir nebereikia organizuoti jų priėmimo, todėl turiu daugiau laiko dirbti lauke. Šis darbas man suteikia pakilios nuotaikos ir jėgų.

Ką Jums reiškia šis karantinas ir koronaviruso pandemija? Kaip šią situaciją gali priimti ir suprasti krikščionys?

Koronavirusas ir visos jo pasekmės, pavyzdžiui, karantinas, ekonominis smūgis ir t. t., yra tam tikras išbandymas. Itin aiškiai suvokiame savo trapumą ir silpnumą. Ne viskas kontroliuojama, ir recepto, kaip šį laiką išgyventi, nėra. Išmokstame paklusti Vyriausybės bei vyskupų įsakymams tikėdamiesi, kad šis paklusnumas reiškia solidarumą, pagarbą trapiausiems. Tikintiesiems irgi svarbu suvokti, kad tai nėra laikas kaltinti kinus, užsieniečius arba patį Dievą. Kiekvienas dabar gali prisidėti kurdamas geresnę visuomenę. Kančia dažnai reiškia smurtą, egoizmą ir pan. Prieš tokią kančią reikia kovoti. Bet kovodami galbūt neišvengsime ir kitokios kančios – meilės, atsidavimo, drąsos kančios, kurią Jėzus parodė ant kryžiaus.

Ar galima pas Jus atvykti apsistoti ir paviešėti?

Šiuo metu, deja, apsistoti pas mus negalima. Įstatymais nustatyta aiški tvarka, kurios ir mes laikomės. Kadangi buvo paskelbtas karantino sąlygų palengvinimas, mes juo pasinaudosime ir priimsime tikinčiuosius šiokiadieniais dalyvauti šv. Mišiose. Daugiau informacijos galima rasti mūsų svetainėje www.tiberiade.lt. Reikia rūpintis ilgai šv. Mišiose gyvai negalėjusiais dalyvauti krikščionimis. Šv. Mišios vyks mūsų bažnyčioje, visi norintys turės būti su kaukėmis. Truputį keista, bet priprasime. Nuolat klausomės naujos informacijos, kad esant galimybei ir Vyriausybei leidus galėtume priimti pas mus norinčius atvykti žmones.

Dabar kiekvieną vakarą, išskyrus sekmadienius, galime tiesiogiai stebėti naktinės maldos transliaciją www.tiberiade.lt ir melstis kartu. Tikrai tikiu, kad galima skaityti Tiberiados neseniai išleistą knygą „Pašaukimo žemė. Žiedeliai" („Magnificat leidiniai", 2020)! Kaip dar kuriate bendrystę su tais, kurie negali jūsų aplankyti?

Man asmeniškai patinka skaityti. Esu pastebėjęs, kad net mirę autoriai man yra brangūs it artimieji. Knygos man yra ir priemonė keliauti. Žinoma, galima be galo naršyti internete, bet labai dažnai kyla jausmas, kad niekur nekeliavome – tik iššvaistėme laiką. Skaitydamas gerą knygą pastebiu, kad autorius patraukia, personažai apsigyvena manyje, plečiasi pasaulio suvokimas... Pastebiu, kad kažką perskaitęs knygoje geriau atsimenu negu naršydamas internete.
Tiberiados broliai nėra rašytojai, tačiau Lietuvoje išleidome net keturias knygas. Naujausia – „Pašaukimo žemė. Žiedeliai". Knygą išleidome kartu su „Magnificat leidiniais" 40 metų bendruomenės įkūrimo proga. Joje galite susipažinti su kiekvienu broliu ir seserimi, atrasti Tiberiados bendruomenės įsikūrimo Lietuvoje, Zarasų rajone, istoriją, išgirsti Tiberiados brolių misijos vaizdus lietuvių širdyse. O dabar dar galite įsigyti knygų ir su išskirtinai jums parašytu brolių palinkėjimu. Atsakydamas į šį klausimą, šypsausi, nes mano atsakymas skamba kaip reklama. Bet suprantu, kad tokią knygą skaityti šiuo metu gali būti labai sveika.

Ko Jums labiausiai trūksta šiuo karantino laikotarpiu? Gal reikia kokios nors pagalbos ar finansinės paramos?

Tiberiada visuomet gyveno iš paramos. Jeigu žmonės nustotų aukoti, mūsų gyvenimas taptų labai sunkus. Labiausiai reikia paramos mūsų veikloms ir, žinoma, statyboms. Kitaip broliai kukliai gyventų tik iš rankų darbo. Šiuo metu nepriimame žmonių, nerengiame stovyklų, tad išlaidų laikinai sumažėjo. Prieš dvejus metus mums labai reikėjo pagalbos. Parašiau skirtingiems žmonėms ir mus labai paguodė tai, kad daugelis jų atsiliepė ir skyrė pinigų. Jeigu ir vėl mums ko nors trūktų, nuolankiai prašyčiau pagalbos. Bet gal šiuo metu organizacijoms, kurios padeda sergantiems, vargšams, alkaniems, reikia būtent mūsų aukų.
Kokią svarbiausią pamoką turėtume išmokti iš šių suvaržymų? Ar mes kaip visuomenė mokame gyventi izoliacijoje? Ar po jos galime tapti geresniais žmonėmis ir krikščionimis?

Jau minėjau, kad nelabai mėgstu pamokslauti, tačiau man patinka antra klausimo dalis. Turiu omeny, kad nelabai mokame gyventi izoliacijoje. Aišku, pirmiausia kalbu apie save. Gal buvau suplanavęs skaityti daug knygų, tvarkyti daug reikalų, tikrai skirti daugiau laiko artimiesiems bei Dievui, bet, kai žvelgiu atgal, neatrodo, kad pasiekiau didžiulių rezultatų. Gal esu buvęs išsiblaškęs, tinginys ir pan. Gal net kilo kitų pagundų, sugrįžo senos priklausomybės. Gal namie yra skaudžių įtampų. Visa tai rodo, kad karantinas nėra visuomenės idealas, kad žmogus nesukurtas vienatvei, užsidarymui. Bet gal šis laikotarpis ir mane moko būti kantriu bei gailestingu sau. Jeigu šiandien žengiau bent mažą žingsnį į priekį, gal neverta savęs kaltinti dėl visokių trūkumų – reikia nuolankiai džiaugtis tuo žingsniu, pastiprinimu, kad kitą dieną žengčiau toliau. Aš tikiu, kad turime daug galimybių žengti pirmyn. Jeigu žmogus tik norėtų atsikelti, tobulėti, tikrai būtų vilties, nes pradžia jau yra. Bet kantriai, žingsnis po žingsnio, kaip man mokantis lietuvių kalbos. Visos pastangos nebus veltui. Jos paslapčia suteikia vidinės jėgos, idant po karantino gyventume kitaip, dėmesingiau, atidžiau.

Tiberiados bendruomenės nuotr.

Karolina BAGDONĖ

Magnificat leidiniai"

 

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1621
Vakar apsilankė:10585
Šią savaitę apsilankė:1621
Šį mėnesį apsilankė:1621
Viso (nuo 2015-02-16):13803183
Šiuo metu naršo:
76
2020-06-01
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!