Susiję įrašai (pagal žymę)

• Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno (II)

  Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

• „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

  Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

• Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

  Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

• Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

  Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

• Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

  Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

• Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

  Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

• „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

  Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

• Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

  Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

• Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

  Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

• Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

  Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."