„Pasidalinkite, kol neištrynė“: kaip plinta ir veikia dezinformacija

„Stipri emocinė reakcija turėtų tapti ženklu sustoti. Kas paskelbė žinią?“ – dr. N. Maliukevičius

Socialiniuose tinkluose tokie pranešimai dažnai baigiasi raginimu: „Pasidalinkite, kol neištrynė.“ Žinutė gali perspėti apie esą slepiamą valdžios sprendimą, neva pavojingus migrantus, tariamą NATO karių nusikaltimą ar neišvengiamą ekonomikos žlugimą. Pirmoji mūsų reakcija – pyktis arba baimė. Antroji – noras kuo greičiau perspėti artimuosius. Būtent tokios reakcijos ir tikisi dezinformacijos skleidėjas. Galutinis žinutės platintojas dažnai net nesuvokia dalyvaujantis svetimoje operacijoje. Jis dalijasi draugo, kaimyno ar giminaičio persiųsta žinia. Svetima melagiena į mūsų informacinę erdvę patenka pažįstamu balsu.

Tikslas nėra priversti pamilti Rusiją

Sovietų Sąjunga Vakarams bandė parduoti tariamai patrauklų komunistinės ateities vaizdinį. Šiuolaikinėms Kremliaus įtakos operacijoms dažniausiai nebereikia, kad mes pamiltume Rusiją ar patikėtume jos ideologija. Pakanka susilpninti mūsų pasitikėjimą savo valstybe, žiniasklaida, demokratija ir vienų kitais.

Propagandos kūrėjai nebūtinai išgalvoja naują konfliktą. Jie ieško jau esančių visuomenės įtampų ir bando jas gilinti. Tam tinka nepasitenkinimas valdžia, socialinė nelygybė, ginčai dėl migracijos, paramos Ukrainai ar išlaidų gynybai. Tikra problema paverčiama kategorišku pasakojimu: valdžia meluoja, valstybė nebevaldo padėties, Vakarai žlunga.

Tai senas principas „skaldyk ir valdyk“, pritaikytas socialinių tinklų laikams. Tikslas – apsunkinti mūsų gebėjimą susitarti ir veikti kartu.

Ką parodė lietuviškų tekstų tyrimas?

Vilniaus universiteto tyrėjų vykdytame projekte ATSPARA buvo išanalizuota 1 000 propagandinių tekstų, 2018–2024 m. paskelbtų lietuvių kalba. Juose žymėtos propagandos technikos ir pasikartojantys naratyvai – platesni pasakojimai apie Lietuvą ir pasaulį.

Dažniausias buvo pasitikėjimą Lietuvos institucijomis griaunantis naratyvas – jis aptiktas 514 tekstų. Vakarų institucijos ir sąjungos buvo puolamos 173 tekstuose, apie Vakarų civilizacijos nuosmukį kalbėta 162, Lietuvos valstybė menkinta ir jos savarankiškumas neigtas 144, o dezinformacija apie karą Ukrainoje skleista 115 tekstų.

Šie naratyvai retai pasitaiko pavieniui. Dažniausiai jie sujungiami į vieną grandinę: Lietuvos valdžia korumpuota, valstybė praradusi savarankiškumą, Vakarai tuoj žlugs, o parama Ukrainai mus įtrauks į karą. Taip parama Ukrainai pristatoma ne kaip moralinis ir saugumo pasirinkimas, o kaip artėjančios katastrofos priežastis.

Svarbi išlyga: tyrimas neparodo, kiek Lietuvos žmonių tokiais teiginiais patikėjo. Tai nėra visuomenės apklausa ar visos žiniasklaidos pjūvis. Jis atskleidžia propagandinių tekstų sandarą – siūlomą tikrovės versiją ir jos konstravimo būdus.

Propagandos gramatika

Jeigu naratyvas atsako į klausimą „ką mums nori įteigti?“, propagandos technika paaiškina, kaip tai daroma. ATSPARA tyrime dažniausia technika buvo emocinė raiška – ji aptikta 815 iš 1 000 tekstų. Sudėtingi reiškiniai supaprastinti 684 tekstuose, o abejonės sėtos ir reputacija menkinta 645 tekstuose. Dažnai taip pat buvo nukreipiamas dėmesys ir apeliuojama į autoritetą. Viename tekste galėjo būti naudojamos kelios technikos.

Stiprios emocijos slopina norą tikrinti informaciją. Jei žinutė sukelia baimę, pasipiktinimą ar panieką, norisi reaguoti nedelsiant. Todėl valdžia tampa „gauja“, o oponentai – „išdavikais“. Tokie žodžiai nepateikia įrodymų, tačiau iš anksto nurodo, ką turime jausti.

Supaprastinimas sudėtingą tikrovę padalija į dvi stovyklas: „paprasti žmonės“ prieš „elitą“, „tradicinės vertybės“ prieš „supuvusius Vakarus“. Abejonių sėjimo ir šmeižto technika nebūtinai pateikia aiškų kaltinimą. Kartais užtenka klausimo: „Ar tik valdžia nuo mūsų kažko neslepia?“ Įrodymų nėra, tačiau įtarimas jau pasėtas.

Dėmesys nukreipiamas pagal principą „o ką jie patys darė?“ Užuot kalbėjus apie Rusijos agresiją, primenama bet kokia Vakarų klaida. Žinutei tariamo svorio suteikia neaiškus „ekspertas“, iš konteksto ištrauktas politiko pasisakymas ar patikimai atrodantis grafikas. Nuolat kartojamas teiginys tampa pažįstamas, o pažįstamumas klaidingai palaikomas patikimumu.

Kaip melagiena keliauja?

Pirmiausia žinutė gali pasirodyti mažai žinomame portale, anoniminiame kanale ar suklastotoje paskyroje. Vėliau ją perkelia kiti tinklalapiai, nuomonės formuotojai ir teminės grupės. Kiekvienas perpublikavimas tolina informaciją nuo pirminio šaltinio ir kuria įspūdį, kad „apie tai jau kalba visi“.

Pyktį ar baimę keliantis turinys sulaukia daugiau reakcijų, todėl algoritmai jį rodo dažniau. Tačiau svarbiausiu sklaidos tašku dažnai tampa pažįstamas žmogus, pasidalijantis žinute šeimos ar bendruomenės grupėje. Pasitikėjimas žmogumi perkeliamas ir jo platinamai informacijai.

Regioninė žiniasklaida, savivaldybių svetainės ir bendruomenių paskyros čia ypač svarbios. Jomis pasitikima, nes jos kalba apie pažįstamas vietas ir rūpimus sprendimus. Kibernetinių atakų metu bandoma įsilaužti į jų svetaines ir įterpti suklastotas žinutes. Todėl melagiena apie mokyklą, ligoninę, migrantus ar sąjungininkų karius gali sukelti greitą ir labai konkrečią reakciją.

Dirbtinis intelektas šio principo nepakeitė. Jis tik atpigino ir pagreitino melagingų tekstų, vaizdų, balso įrašų bei vaizdo klastočių gamybą. Propagandos gramatika liko ta pati, tačiau ja dabar galima parašyti gerokai daugiau melagingų istorijų.

Poveikis, kuris kaupiasi

Įtakos operacijų poveikis nebūtinai reiškia, kad žmogus patikėjo viena melagiena ir iš karto pakeitė nuomonę. Dažniau poveikis kaupiasi. Nuolat kartojant, kad visi meluoja, viskas nupirkta, o valstybė nieko nekontroliuoja, stiprėja cinizmas ir bejėgiškumo jausmas.

Tada propaganda pasiekia kelis tikslus. Pirmiausia mažėja pasitikėjimas institucijomis ir patikima žiniasklaida. Antra, visuomenė dalijama į priešiškas stovyklas, kurios nebesvarsto sprendimų, o viena kitą laiko priešais. Trečia, informacinis triukšmas atitraukia dėmesį nuo tikrų problemų. Galiausiai žmogus gali nuspręsti, kad tiesos apskritai nėra, todėl neverta nei domėtis, nei balsuoti, nei dalyvauti valstybės gyvenime.

Čia propaganda tampa nacionalinio saugumo klausimu. Valstybės atsparumas priklauso ne tik nuo kariuomenės ar ginklų. Krizės metu būtina, kad žmonės pasitikėtų perspėjimais, suprastų grėsmę ir gebėtų veikti kartu. Jeigu visuomenei nuolat kartojama, kad valdžia visada meluoja, sąjungininkai mus išduos, o gynyba tėra beprasmis pinigų švaistymas, priešininkui tampa lengviau silpninti politinę valią net nepanaudojus karinės jėgos.

Sustokime, kol nepasidalijome

Atsparumas propagandai nereiškia visuotinio nepasitikėjimo. Būtent jo ir siekia įtakos operacijų rengėjai. Atsparumas reiškia gebėjimą atpažinti, kada mūsų emocijomis bandoma pasinaudoti.

Stipri emocinė reakcija turėtų tapti ženklu sustoti. Kas paskelbė žinią? Ar nurodytas pirminis šaltinis? Ar apie įvykį praneša kitos patikimos žiniasklaidos priemonės? Ar sena nuotrauka nepanaudota kitam įvykiui? Kelias minutes luktelėti prieš pasidalijant kartais veiksmingiau nei vėliau ilgai paneiginėti melagieną.

Institucijoms ir žiniasklaidai tenka kita užduotis – greitai, aiškiai ir atvirai kalbėti apie krizes, pripažinti ir tai, kas dar nežinoma. Pasitikėjimas nesukuriamas prasidėjus krizei. Jis kaupiamas kasdien.

Dezinformacija lengviausiai plinta tada, kai emocijos aplenkia mūsų norą tikrinti. Todėl į raginimą „pasidalinkite, kol neištrynė“ geriausia atsakyti priešingu veiksmu: sustokime, kol dar nepasidalijome.

Dezinformacija lengviausiai plinta tada, kai emocijos aplenkia mūsų norą tikrinti. Todėl į raginimą „pasidalinkite, kol neištrynė“ geriausia atsakyti priešingu veiksmu: sustokime, kol dar nepasidalijome.

Naujienos iš interneto

REKOMENDUOJAMI VIDEO