Vyžuonų šnekta priklauso rytų aukštaičių uteniškių tarmei. Vyžuonos – vienas iš uteniškių tarmės punktų, daugelyje dialektologijos (dialektologija – tai mokslas, tyrinėjantis lietuvių kalbos tarmes) mokslo darbų žymimas santrumpa Vžns. Nemažai Vyžuonų šnektos faktų yra pateikta akademiniame dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodyne“.
Vyžuonų šnektai, kaip ir visiems rytų aukštaičiams uteniškiams, būdingi panašūs požymiai. Yra dvi svarbiausios skiriamosios fonetikos ypatybės (susijusios su garsų tarimu), kurios neabejotinai rodo, kad uteniškių šnekta, taip pat ir vyžuoniškiai, priklauso būtent rytų aukštaičiams. Beje, visi aukštaičiai yra skirstomi į rytų aukštaičių, pietų aukštaičių ir vakarų aukštaičių patarmes. Pirmoji ypatybė: vietoj nosinių garsų ą ir ę šnektoje yra balsiai u ir i (jų ilgumas priklauso nuo kirčio: kirčiuoti jie būna ilgieji, o nekirčiuoti pusilgiai, vadinasi, šiek tiek ilgesni už trumpuosius, bet trumpesni už ilguosius), pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodžius tęsia, katę, namą, gręžia ir pan. šnektoje atlieps tįsia, katį, namų, grįžia ir t. t. Antroji ypatybė: vietoj bendrinės kalbos dvigarsių an, am, en, em šnektoje yra un, um, in, im, pavyzdžiui: bendrinės kalbos žodžiai kanda, kampas, lenkia, tempia, kenčia, ranka čia bus tariami kunda, kumpas, linkia, timpia, kinčia, runka ir panašiai.
Be šių bendrųjų visiems rytų aukštaičiams būdingų ypatybių, uteniškiai nuo kitų rytų aukštaičių (vilniškių, anykštėnų, kupiškėnų, širvintiškių ir panevėžiškių) skiriasi tuo, kad vietoj nekirčiuotų dvibalsio ie ir balsio ė turi balsį e. vadinasi, bendrinės kalbos žodžiai dienelė, vėjelis šnektoje turės tokius atliepimus: denela, vejalys.
Vyžuonų šnekta pasižymi dar daugeliu kitų ypatybių. Čia yra kietai tariami tokie junginiai kaip le, lė, re, rė, se, sė.Vadinasi, vietoj le, re, se bus tariama la, ra, sa, o junginių lė, rė, sė balsis ė bus panašus į rusų kalbos užpakalinį ɛ.Vietoj bendrinės kalbos žodžių lekia, lėkė, retas, rėkia, senas, sėdi čia bus tariama lakia, lɛke, ratas, rɛke, sanas, sɛdi.Vakarinė uteniškių tarmės dalis dažnai nekirčiuotą dvibalsį uo pakeičia į a, toks reiškinys būdingas ir Vyžuonų šnektai, pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodžius suolelis, obuolys, kamuoliukas šioje šnektoje atlieps salalys, abalys, kamaliokas (priesagos –ukas uteniškiai beveik neturi, ją dažniausiais keičia priesaga –okas). Balsis o šioje šnektoje, kaip ir visoje uteniškių tarmėje, yra išlaikomas tik kirčiuotas, bet tariamas labai atviras (tarpinis garsas tarp o ir a), o vietoj nekirčiuoto balsio o tariamas balsis a, pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodžius sodelis, ožys, vokiečiai čia atlieps žodžiai sadelys, ažys, vakečiai ir t. t. Tokį balsio o tarimą labai gerai iliustruoja pokalbis: Kakias spalvas Utenas bažnytėla? Raudanas.
Minėtosios Vyžuonų šnektos ypatybės yra susijusios su garsų tarimu, tačiau yra nemažai ir kitokių šnektos įdomybių.
Reikia paminėti labai dažnai vartojamą senąjį vietininko linksnį iliatyvą, arba kryptininką, kurio bendrinėje kalboje beveik nėra. Kaip ir visi uteniškiai, Vyžuonų šnektos žmonės sakys ainu miškan, važiuoju miestan, inlinda krūman ir pan. vietoj bendrinei kalbai įprastų pasakymų einu į mišką, važiuoju į miestą, įlindo į krūmą ir t. t.
Vietoj įvardžių jis, ji, jie, jos vyžuoniškiai vartoja visai kitas formas, tai yra anas, ana, anys, anas, pavyzdžiui, anas geras žmogus, anys geri draugai ir pan. O įvardžius aš, tu vartoja gerokai ilgesnius ašei, ašenai, tujei, tujenai.
Yra visai kitokių veiksmažodžio formų, kurios būtų neįprastos bendrinės kalbos vartotojui, pavyzdžiui: plaudžia rūbus (plauna rūbus), lipe liesvam aukštyn (lipo kopėčiomis aukštyn), supe vaikųvisųnaktį (supo vaiką visą naktį), prisikute bulbų vakarienei (prisiskuto bulvių vakarienei), šavaakin (šovė į akį) ir t. t. Daug sutrumpėjusių veiksmažodžio formų, pavyzdžiui: imčinžmonas (imčiau į žmonas), kadataitinman (kad ateitų pas mane), raikia nuveit ir pranešt (reikia nueiti ir pranešti).
Vyžuonų šnektoje yra kitokių prielinksnių nei bendrinėje kalboje, kartais jie vartojami su kitais linksniais, pavyzdžiui, gyvena par sasarį (gyvena pas seserį), nuvejainvyrų (nuėjo pas vyrą), saula laidžias až miška (saulė leidžiasi už miško), ažulipe in (gali pasakyti ir un) stala (užlipo ant stalo), lig šiaidienainegaliupamiršt (ligi šios dienos negaliu pamiršti), pririše pre tvorai (pririšo prie tvoros), inbrida valig smakra (įbrido iki smakro).
Vyžuonų šnektoje labai dažnai vartojamos veiksmažodžio konstrukcijos su vardininko linksniu vietoj galininko, pavyzdžiui: galva sopa (galvą skauda), alusgertsveika (alų gerti sveika), arkliai rištdraudžiama (arklius rišti draudžiama), raikia gyvuliai perkelt (reikia gyvulius perkelti) ir t. t.
Vyžuonų šnektoje yra žodžių, kurie bendrinės kalbos ar kitos tarmės atstovui būtų nesuprantami (tiesa, šnektoje, kaip ir visoje uteniškių tarmėje, yra labai daug skolinių), pavyzdžiui, ačlaimas (kiemas), dunktys (stogas), gurbas (tvartas), klevaboba (karkvabalis), liesvas (kopėčios), markatnas (liūdnas), bovytis (žaisti), kavatynes (slėpynės), abuozas (būrys, pulkas), paversmys (šaltinis), natūras (būdas), pilniavat (saugoti), pakusa (baidyklė), vigada (malonumas), liuika (pypkė), bakanas (kepalas), panuovalys (pievos pakraštys), spalgena (spanguolė), sėdžiauka (bala), nekočia (gelda), smertis (mirtis), tuntinėti (vaikštinėti), kalniai (kailiniai), laskutas (skuduras), mojava (gegužinės pamaldos), ulioti (linksmintis, vaikščioti), mėsiedas (laikas nuo Kalėdų iki gavėnios), žebravoti (elgetautu), dykas (laisvas, be darbo) ir t. t.
Geriausiai šnektos ypatybės atsispindi užrašytame tekste, kuris čia bus pateiktas iš knygos „Lietuvių kalbos tarmės“ (Vilnius, 1970). Tai yra žinomos pasakos apie merginą, ištekėjusią už žalčio, versija, kuri buvo užrašyta būtent Vyžuonų parapijoje.
PASAKA
Nuveje dvi seserys žlukče velɛtu in ežerų/ ir atplauke žalktys par ežerų ir usikabina vienai int kakla/ ir smauge/ ir saka/ jeg tu aisi až manis/ tai palaisiu/ tai ana ir prisižadėje/ pareje nama abi/ to džiausta rubus in tvaras ir verke/ moče klause/ ką tu verki/ saka/ prisižadėjau ait žalkčiui ašei žmonu/ tai moče saka/ e ku gi anas padaris/ jeg tu až ja ir neitum? Negi didelis žvėris? Ale ana vis nerami/ vis lauke/ ir atvažiuoja piršlem du ponai – abudu gražiai apstaisį/ anys ir nežinoje/ kad čia žalktčiai/ nuspirša ir vežas jau jų/ privažiava in tų ežerų/ kur ana rūbus velɛje/ ir saka vienas: ak tu žalktūn žalktūnėli/ kai stas piena kukulys/ tai aisma/ e kai krauje – tai neisma/ ir vėjas ataneša baltų burbulų venų putų in kraštų/ ir anys tadu sɛda ir numarmaliava dugnan/ ineje dugni namuos/ rada senų ja motinų/ senų raganų/ ir pragyvena jau keleta metų/ ir turɛje vienų vaikų/ paskui jau dvejetų/ ir vis nelaidžia jas nama/ e ana vis praša/ kad laistų pasisvečiuotų/ nelaisma – saka/ padave jai verpt ir auksinį verpščiukų kadeliui pririšt/ ragana pasake/ kad kai sudils šitas verpščiukas/ tai tadu lais tavi nama/ praeja daug laika/ kada vyresniui vaikiukui buva saptyni metai/ e jaunei mergytei – trys metai/ tai šita ragana saka: aisma pirtin ir pasimsma šitų verpščiukų – uždėsma in krosnes/ ir anas sudils graičiau/ ir až denas jau laide tėvišken/ ir vyras jos lydi in tu kraštu ir saka: kai grįžta atgalia/ pasakykit šituos žodžius: ak tu žalktūn žalktūnėli/ kai stas piena kukulys/ tai aisma/ e kai krauje – tai neisma/ ir aš ataisiu/ vėl parsnešiu/ tik parvažiavus niekam nesakyk šitų žodžių/ ba aš žūsiu/ jei tu kam isitarsi/ nu ana nuveje int tėvus/ e anas – vėl dugnan/ tai jų broliai ir klausia: kaip tu atajai?/ ana niekam nesake/ tadu broliai pajeme šitos vaikiukus/ isivede laukan ir pamiškėj laužia sausus medelius/ sulauže laužų ir ažkūre ugnį/ šitie vaikiukai ir paklause: dedites/ kugi veiksta su šitu ugnytiu? – egi, – saka, – jumi deginsma/ jeigu nesakysta/ kaip privažiuojat in ežerų/ kų sakat/ kaip atšaukiat sava tėtį/ tai vyresnys berniukas nesake nieka – suprata/ kad bus blagai/ a mergyte visa išpasakaja/ tadu anys šituos vaikiukus nama parvede/ e abu broliai – in ežerų ir pasake šituos žodžius: ak tu žalktūn žalktūnėli/ kai stas piena kukulys/ tai aisma, e kai krauje – tai neisma/ kad atplaukia didelis baltas putas kukulys/ tai anys kad dave šobliu ir nukirta žalktį/ tai teip broliai išgelbaja iš žalkčia sava seserį//
Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ
