Gyvename gražiame Rytų Aukštaitijos krašte. Utena rašytiniuose šaltiniuose minima jau ne vieną šimtmetį. Šiame mieste ir aplink jį kūrėsi ir gyveno daug kartų. Priminimas apie Rešės dvarelį praplės „Indrajos” skaitytojų akiratį ir papildys Utenos rajone esančių, užmarštin nueinančių dvarų, kurie anuomet buvo ekonominio ir kultūrinio gyvenimo židinys, istorijas. Nupūtus kai kurias užmaršties dulkes, visu grožiu iškyla šiuo metu sunykęs Rešės palivarkas.

Kam seniau priklausė ši vietovė

Žinomi Utenos dvaro valdytojai grafai Strutinskiai, kilę iš Lvovo krašto, savo valdas jau nuo XVII amžiaus plėtė Lietuvoje. 1757 m. Jono Strutinskio sūnus Mikalojus, aukšto rango kariškis, Daugailių krašte esantį Noliškį pavadino Strutyne. Vienam iš Jono Berličiaus Strutinskio sūnų Ambroziejui buvo užrašyta ir Utena su palivarkais, taip pat Daugailiai, Daržiniai, Bajoriškės. Daugailių bažnyčios knygose mirgėte mirga daugybė Strutinskių pavardžių iš XVIII–XIX amžiaus.
Vėliau šių valdų palikimas atiteko Ambroziejaus sūnui Ildefonsui, kuris su kunigaikštyte Liubeckaja turėjo sūnų Jeronimą. Šie ir buvo Utenos dvaro valdytojai, o jų valdymo metais vienas jų palivarkas buvo Rešė (kadaise lenkiškai rašomas Rzesza – aut. past.).
Tikėtina ir šio vietovardžio kilmė iš lenkiško žodžio rzesza (būrys, sąjunga) – šį palivarką buvo įsigiję keli žydai, kilę iš Mogilivo krašto, būtent – Margolinai. Tada jie čia turėjo 234 dešimtines žemės. Kaip rašoma ką tik minėtame Lenkijos geografijos žodyne, Rešėje jau tada, 1889 m., stovėjęs „gražus palivarko palociukas” (rus. palac – rūmai) ir akmeninėm sienom vandens malūnas.
Galbūt Strutinskiai šią vietovę arti Utenos centro pasirinko kaip labai gražaus šilo apsuptą, prie ežeriuko ir Raudesos upelio, kurį užtvenkus buvo pastatytas vandens malūnas. Dabar prie kelio į Sudeikius Rašę, susiliejusią su Utenos miestu, supa kolektyviniai sodai, dešinėje išlikęs perstatytas malūno užtvankos pastatas, sugadinto gražaus palociuko su kolonomis vietoje šiuo metu drybso standartinis komunalinių butų namas.

Rešės palivarko pirkimas byrant Utenos dvarui

Tai vyko po baudžiavos panaikinimo 1861 metais. Baudžiavai yrant mažėjo dvarų magnatų valdos. Jas, dar su skolomis bankams, ėmė supirkti darbštūs, vieni su kitais susidėję valstiečiai. Sykiu jie supirko geras pajamas teikiančius malūnus, įmones.
Prie Utenos dvaro priskirtas Noliškio grafų Strutinskių dvaras, šiems grafams įsitvirtinus Utenoje, 1863 valstiečių ir bajorų sukilimo prieš carizmą metais buvo perduotas Stanislovui Mingelevičiui, kurio palikuonys šį Noliškio palivarką 1879 m. pardavė valstiečiams. Šio vėliau dvaru pavadinto ūkio 72 dešimtines su centru nusipirko iš Pačkėnų kaimo kilęs valstietis Stanislovas Žulys, pardavęs Paraudę, Artmoniškį (Utenos prp.). Su juo sykiu iš dvaro nusipirko 68 dešimtines žemės ir jo giminaitis Justinas Žilėnas iš Vidžiūnų kaimo, Kuktiškių valsčiaus.
Vėliau šį Rešės palivarką, pardavęs Noliškio dvaro bei gimtosios pautenės žemes, iš žydų Margolinų, kilusių iš Babruisko, Mogiliovo srities, nupirko Konstantinas Katinas sykiu su Justinu Markevičiumi. Abu jie buvo Utenos valsčiaus valstiečiai.
Ir Chaimas Margolinas kartu su giminaitėmis Šapiro, kaip bendruomenė, Rešės palivarką lygiomis dalimis pardavė minėtiems Katinui ir Markevičiui – iš viso 230 dešimtinių žemės (4 dešimtinės sodybinės, 160 dirbamos, 42 dešimtinės pievų, 5 dešimtinės vandens telkinių, 18 dešimtinių miško, 2 dešimtinės nenaudojamos). Ši žemė ribojosi su Utenos dvarininko Balcevičiaus, taip pat su Blagodatj dvarininko gen. Veriovkino, su Saltutiškio kaimo (vietovardis išnykęs) valstiečio Juodžio žeme, Veikutėnų (dabar Vaikutėnų – aut. past.) dvarininko Bortkevičiaus ir miestiečio Galperno žemėmis.
Minėtame Rešės palivarko pardavimo–pirkimo 1889 m. sutarties akte minimi 1868 metai, kada jam, Margolinui, atiteko sesers Saros palikimo dalis. Ir dar, remiantis Vilkmergės teismo 1889 m. aktu, buvo nutarta, jog Margolinas ir Šapiro parduoda Rešės palivarką su įvairiais pastatais – su dviaukščiu gyvenamuoju pastatu (palociumi), akmeniniu vandens malūnu, medine milo vėlykla bei sodu – Kazimierui Katinui ir Jonui Markevičiui, kuriems už palivarką priskaitoma skola Sankt Peterburgo-Tulos žemės banke 13 033 rb 52 kap. Pagal sutartį pardavėjams iš šių dviejų pirkėjų priklauso 24 680 rb 75 kap sidabru. Už akto surašymą priklauso 103 rb mokestis ir iš šių Babruisko pirklių.
Sutartis patvirtinta 1889 m. balandžio 19 d., pasirašant Babruisko pirkliams Chaimui Margolinui ir Chaimui Šapirai.
Vėliau buvusio Rešės palivarko žemės savininkai dar truputį keitėsi: to paties akto gale 1896 m. birželio 22 d. ranka parašytas įrašas, kuriame teigiama, kad Justinas Markevičius pardavė Kazimierui Kozlovskiui vieną ketvirtąją dalį jo turimos pusės palivarko žemės pagal pardavimo–pirkimo sutartį. Šis ilgas medinis gyvenamasis namas iki šiol yra Rašėje arti Katinų „palociuko”.
Šių žydų pirklių vardu 1889 m. Rešės palivarkas įrašytas ir Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše.
Palivarkai, kaip dvarų satelitai, baudžiavos laikais buvo didžiausi valstiečių prakaito siurbikai. Utenos RK bažnyčios klebono Petro Staševičiaus (1829–1858 m.) laikais, 1853 m. parapijiečių surašymo metu, Utenos parapijos teritorijoje, kaip suskaičiavau, buvo net 24 palivarkai. Beveik visi, gal išskyrus Avižienių palivarką, priklausiusį Alantos dvarui, buvo Utenos dvaro valdose. Palivarkais tada buvo įrašyti ir vėliau dvarais vadinti Sirutėnai, Deguliai, Jasonys, Šnieriškės ir panašūs. Pastebėtina, kad minimas Utenos parapijos žmonių surašymas, likęs Utenos parapijos knygose 1853 m., buvo pirmasis; vėliau kas kelinti metai vyko kiti parapijiečių surašymai.
Keitėsi ir palivarkų savininkų šeimos. Margolinai Rešėje turbūt negyveno. Tai rodo ir kiti minėti surašymai. 1869 m. Utenos parapijiečius surašant Rešėje įrašyta viena Silvestro Paragio šeima su keliais tarnais (surašytojai maišydavo dvarą su palivarku). Po baudžiavos panaikinimo 1892 m. surašyme Rešė minima jau kaip dvaras su čia gyvenusiomis šeimomis. Matyt, Rešė tada jau buvo savarankiška, atsiskyrusi nuo Utenos dvaro. Visi Rešės gyventojai buvo valstiečiai, jų visos šeimos Kazimiero Kozlovskio, jo žmonos Veronikos, jo brolio Antano; toliau Justino Markevičiaus, jo sūnaus Jono; Justino Didžiapetrio. Paskutinė šeima Rešę pirkusio Konstantino Katino (85 m.), jo žmonos Uršulės (45 m.) su sūnais Kazimieru (15 m.), Antanu (13 m.), Petru (10 m.), Jonu (1 m.), dukra Emilija. Ši vėliau ištekėjo už Zenono Lelėno.

Naujieji Rešės savininkai Katinai, Markevičiai, Kazlauskai

Patyrinėkime, iš kur vieni ar kiti valstiečiai atsikėlė į šį palivarką, iš kur jie galėjo turėti pajamų palivarkams pirkti. Imkime vienų iš keturių minėtų Rešės centro savininkų Katinų kelią į šį palivarką ir vėlesnį ūkio praradimą.
Katinų mūsų krašte buvo ir dar tebėra daugybė – kaip žuvų tvenkiny. Arti Utenos yra kaimų, kuriuose dar gyvena žmonės šiomis pavardėmis – Griūtyse, Suoleliuose, Biliakiemyje ir kitur. Viename iš jų, Pavyžintyje, dar vadinamose Ažudvarėmis, žemę bei tėvus turėjęs ir minėtasis Konstantinas Katinas. Šį kaimelį, kuriame gyveno Katinai ir Liuimos, dar sąrašuose įrašinėjo net Katinų kaimo vardu. Iš šių Ažudvarių kilęs ir garsusis mūsų kunigas prof. Antanas Liuima.
O kaimyniniame Griūčių kaime XVIII a. pab. ir XIX a. I pusėje Katynų pavardėmis gyventa net 7 šeimų. Tada šis nedidelis kaimas priklausė dideliam savo plotu Kuktiškių dvarui (Vilniaus gubernija), taigi tuo metu to dvaro valdos siekė beveik Uteną.
Paskui K. Katinas su šeima įsitvirtino Noliškio palivarko (vėliau dvaro – aut. past.) didesnėje žemėje. Prieš perkant Rešę, 1889 m. prie Noliškio dalies valdų įrašyta jo šeima su joje gimusiųjų amžiumi tokios sudėties: Konstantinas Katinas (40 m.), žmona Uršulė (Žulytė, 34 m.), sūnūs – Gabrielius (13 m.), Kazimieras (11 m.), Antanas (9 m.), Petras (6 m.), duktė Emilija (3 m.). Nėra įrašyto dar vieno sūnaus – Jono.
Anksčiau buvo galvojama, kad Konstantinas atsikėlęs iš kito Noliškio (jų būta Kvyklių kaimo pusėje – vadinamų tai Mūriniu, tai Mediniu).
Minėtame Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše 1889 m. nurodoma, kad Konstantinas Katinas, Vincento s., valstietis iš Utenos valsčiaus, Nališkyje turėjo 67,5 dešimtines žemės. Ir dar įrašyta, kad Vincentas ir Konstantinas, Vincento sūnūs, turėjo Povyženčio (taigi Pavyžinčio – aut. past.) kaime 18 dešimtinių žemės.
Nusikelkime į didįjį Noliškį, esantį šalia Radeikių į Spitrėnų pusę. Jį tada buvo nusipirkę Žuliai ir Žilėnai. Apie jį kai ką prisiminė ir mama Emilija Žilėnaitė, ten gimusi ir augusi: „Netoli buvo ūkininkų Katinų namai. Abiejų mūsų svirnai buvo Pliupų kaimo pusėje. Jie su langeliais apačioje, dvariški. Paskui Žiuliai pasistatė nemažą medinį namą.
Gabrys Katinas, Konstantino sūnus, išvažiuodamas į Rygą pasiėmė ir savo seserį Emilę, kurią dar mažą žindydavo mano mama Anelija Žilėnienė. Katinas Jonas turėjo malūną Vyžuonose, Kazys vandens malūną Rašėje ir garinį Utenoje, o Antanas – Antalieptėje. Šis senatvėj mirė Daugailiuose pas Jurelienę. Po Pirmojo pasaulinio karo Antanas stovėjo su čemodanu prie Rašės malūno ir verkė, kad visko neteko. Noliškį anksčiau turėjo jo tėvas. Vėliau Katino dalį atpirko Stanislovas Žiulys su Žilėnais.
Konstantino Katino antrasis sūnus Kazimieras 1929 m. iš Antano Jočino, gyvenusio Utenoje, Molėtų gatvėje, nusipirko garinį malūną (medinį, dviejų aukštų), stovėjusį Sirutėnų dvarininkų Žadeikų įsigytoje žemėje. Šiame pardavimo–pirkimo akte pirkėjas K. Katinas įrašytas gyvenantis jau nebe Rešės palivarke ar dvare, o Rašės vienkiemyje.
Du Kazimiero broliai, Jonas ir Petras, buvo dingę Pirmojo pasaulinio karo sūkuryje Rusijoje. Sesuo Emilija ištekėjo už agronomo, jos vaikystės draugo Zenono Lelėno, dirbusio diplomuotu agronomu Utenos bei Vyžuonėlių dvaruose.
Kazimieras iš savo ūkio 1941 birželio 14 d. buvo ištremtas ir po poros metų – 1943 gegužės 20 d. – nukankintas lageryje. Karo metais brolio ūkį perėmė minėta sesuo Emilija ir jos brolis Antanas. Prieš tai buvo sudarytas aktas, jog Kazimiero Katino turtą perima jo brolis Antanas ir sesuo Emilija Katinaitė-Lelėnienė „ginti ir turtui saugoti globėjai paskirti Utenos apylinkės teisėjo šio 1941 m. rugpjūčio mėn. 18 ir 19 dienų nutarimais”.
Deja, ką tik pasibaigus karui, 1944 m. rugsėjo 19 d. buvo sudaryta komisija iš Utenos valsčiaus komiteto atstovų Balio Surgailio, Alekso Potapovo, Vlado Katino ir Rešės ūkio ūkvedžio Zenono Lelėno, kurie surašė Kazimiero Katino, lageryje nukankinto, vardu esantį turtą, skirtą nacionalizacijai. Iš akto matoma, kokie tada buvo likę pastatai, kiek laikyta gyvulių, kiek, šių surašytojų terminu, buvo „negyvo” inventoriaus – vežimų, plūgų, mašinų (javapjovė, šienapjovė). Surašyti net pastate esantys baldai. Juk viską išbuožinę išsiveždavo.
Įdomu, kad tokie aktai buvo rašomi net ant tarpukariu vestų valsčiaus dokumentų, kaip minėtasis, ant 1934 m. Utenos valsčiaus Grybelių seniūnijos krivūlės narių sąrašo…
Apžvelkime, kokie buvo Rešės ūkio pastatai. Jų buvo aštuoni: palivarkinis mūrinis namas su mansarda, „dengtas pusiau skarda, pusiau gontom”; medinis gyvenamasis namas, dengtas šiaudais; mūriniai gyvulių tvartai, dengti čerpėmis; plytinės kiaulidės, dengtos gontais; svirnas su vazaune, dengtas čerpėmis; medinis klojimas, dengtas šiaudais; malkinė, dengta gontais, ir „senas tvartas kiauru stogu”…Taip pat surašyti 6 arkliai, 7 karvės, 6 paršai… Ūkio padargų iš viso įrašyta 18 vienetų. Gyvenamojo pastato interjere daug baldų, tarp kurių daug stalų, fortepijonas, lovos ir kt.
Emilija ir Zenonas Lelėnai tarpukario metais pasistatė gražius medinius namus Utenoje, Kalno (Aušros) gatvėje, arti banko. Už namo, kieme, namelyje gyveno kompozitoriaus Juozo Gruodžio tėvai. Juozo tėvas taisė armonikas, laikrodžius, buvo šaunus medžio meistras. Lelėnų šeimoje išaugo du sūnūs ir muzikali dukra Zenona, ištekėjusi už Broniaus Gylio.
Zenona (1919–2006 m.) baigė konservatoriją, ji – talentinga muzikos pedagogė Utenoje, garsi chorų, ansamblių akompaniatorė, dirigentė. Jos brolis Algirdas, gydytojas, buvo vedęs garsią Lietuvos operos solistę Petronėlę Zaniauskaitę. Jiems santuoką suteikė žinomas kunigas Mykolas Vaitkus, išleidęs kelias labai vertingas memuarų knygas išeivijoje. Visa jų šeima buvo muzikali, valdė įvairius instrumentus; net ir jų tėvas Zenonas grojo armonika…