„Umžina šito versme…“ – Aukštaitijai pažinti

Sausio 19-os popietę Utenos kultūros centro Dailės galerijoje vykęs Aukštaitijos etnografinį regioną pristatantis renginys sulaukė ne tik gausaus svečių, muzikantų, dainininkų, dalyvių bei žiūrovų būrio, bet ir LRT kūrybinės komandos su laidos „Ryto suktinis” vedėja Zita Kelmickaite.

 

Etnografinių regionų metai
Kiekvieni prasidedantys nauji metai ne tik žymimi nauju keturženkliu skaičių deriniu, bet ir turi dažnai net po kelis įvairių institucijų jiems skirtus pavadinimus. Turėjome Tarmių, Kristijono Donelaičio metus, o 2015-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Etnografinių regionų metais, per kuriuos, tikimasi, geriau susipažinsime su kitų šalies regionų specifika ir atidžiau įsižiūrėsime bei įsiklausysime į save pačius.

„Mūsų tautas dvasia teka mūsų gyslamis”
Šiais uteniškių patarme tariamais žodžiais gražų renginį pradėjo jo vedėja poetė Regina Katinaitė-Lumpickienė ir pasidžiaugė, kad „da ir mūsų vaikai, ir anūkai šneka tarmiškai”. Ji pristatė renginio svečius, rajono valdžios atstovus, meno kolektyvus, tautodailininkus, „Aukso vainiko” laureatus, kurių darbai, eksponuoti galerijoje, skleidžia tikrą aukštaitišką dvasią.
Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, sveikindamas susirinkusiuosius, pabrėžė, kad nemažai valdžios skelbiamų iniciatyvų ir lieka tik „politikų, mokslininkų galvose”, jei neatsiranda veiklių žmonių joms įgyvendinti. „Neužtenka prisiskirti save etnografiniam regionui, reikia jaustis regiono atstovu. Nėra griežtų regionų ribų, gal liaudies menas pajėgus tai atskleisti”, – sakė jis, sveikinimo prakalbą užbaigęs savo vieninteliu iš dalies tarmiškai parašytu eilėraščiu, kūrybiškai oponuojančiu uteniškių tarme rašomiems sesers R. Katinaitės-Lumpickienės eilėraščiams: „Kaip gražiai pasidalijome tėviškę / aš gavau ją visą / tu – visų”.

Tradicinės kultūros svarba
Sveikindamasi su publika renginio viešnia Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė taip pat nevengė aukštaitiškos, tiesa, kiek skirtingos Tverečiaus (Ignalinos r.) šnektos, dėl kaimynystės su Dzūkijos etnografiniu regionu įgijusios ir dzūkiškų prieskonių. Net savo kalbą ji vadino ūturka, pasidžiaugusi, kad jos tėvas visą gyvenimą ūturaja tik savąja tarme.
Kultūros specialistė sakė, kad tarmės gyvena savo gyvenimą, nors etnografiniai regionai ir praranda griežtas ribas, kadaise susiklosčiusias pagal senuosius istorinius kraštus ar žemes ir lėmusias tų regionų gyventojų būdą, charakterį, elgseną, papročius. Tai viešnia iliustravo šmaikščiai pajuokaudama apie vieną aukštaičių ir žemaičių skiriamąjį bruožą: aukštaitis pirma nusibezda, paskui apsidairo, ar kas nematė, o žemaitis pirma apsidairo ir tada jau… gadina orą.
Dabartinis žmogus kasdienėje kalboje išsiverčia su keliais tūkstančiais žodžių, net neįtardamas, kiek mūsų kalboje dar yra kur kas tikslesnių, vaizdingesnių senų žodžių, kurių daugelis nebesupranta ir nevartoja. „Jaunimas nebeskaito, jų kalba skursta. (…) Esame gyvi, kol turime tradicinę kultūrą”, –
apibendrino I. Seliukaitė.

Etnologė kalbėjo apie pamatus ir langus…
„Etnagrafinių regionų metai tik prasideda. Esam takie, kaip ir visi kiti. Ar mes išsiaiškinsma sava tapatybį, pažiūrėsma, kai dugnų dėsma”, – sakė uteniškiams jų žemietė etnologė Gražina Kadžytė, pritarusi kitų išsakytoms mintims apie kaitą ir pokyčius šalyje, tai pagrįsdama teiginiu, kad aukštaičiai jau pastūmė žemaičius nuo Nevėžio iki Dubysos. O uteniškiams, jos žodžiais, visada buvo labai svarbu tai, ką kiti žmonės apie juos pasakys, todėl šiuo renginiu pradedant Aukštaitijos regiono etnografinius metus svarbiausias uždavinys uteniškiams yra padrąsinti kitus. „Mes ir modernėjam kitoniškai. Jau prie Smetonos (tarpukario Lietuvoje, kai Lietuvos prezidentas buvo Antanas Smetona, – aut. past.) mums buvo svarbu išsiskirti iš kitų, pasirodyti prieš kitus.” Etnologės manymu, tai susiklostė savaime, nes ir mūsų žemės, palyginti su kaimynų, buvo derlingesnės. Ji taip pat pabrėžė senosios kultūros svarbą, tačiau nepeikė ir naujovių bei pokyčių, kurie yra neišvengiami. „Svarbu turėti gerą pamatą, o langai gali būti ir nauji”, – kalbėjo daug gyvenimiškos ir etninės veiklos patirties turinti G. Kadžytė, pasitelkusi pavyzdį apie vilnonius tautinius kostiumus, kokiais per Dainų šventes tradiciškai vilki mūsų dainininkai ir šokėjai, lyg mes neturėtume ir negalėtume pasiūlyti jiems racionalios alternatyvos – lininių drabužių komplektų.

Etninės kultūros globėja nedaugžodžiavo
„Pasaulis prasideda nuo mūsų gimtinės”, – kalbėjo po iškalbingų viešnių pasisakymų žodį gavusi Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė, Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė. Ji pristatė galerijoje ta proga eksponuojamą rajono tautodailininkų, „Aukso vainiko” laureatų karpinių meistrės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės ir Puodžių karaliumi tituluoto keramiko Vytauto Valiušio darbų parodą, kartu išreikšdama apgailestavimą, kad šalia jų nebėra trečio laureato – mirusio talentingo kryždirbio Prano Kaziūno.

Kalbas keitė gyvo meno vaizdai
Nors šį kartą net ir visos svečių ir šeimininkų kalbos nė iš tolo nepriminė tradicinių nuobodžių pranešimų, tačiau jas nuolat įvairino įvairaus amžiaus tikro liaudies meno atlikėjų pasirodymai.
Išradingai pasirodė Adolfo Šapokos gimnazijos mokinai, vadovaujami mokytojos Irenos Latonienės, ir jaunieji Muzikos mokyklos mokiniai, vadovaujami Rimos Garsonienės. Snieguolės sekama pasaka „Kiškio kopūstai” privertė visus ne tik įtempti ausis, bet ir skaniai juoktis, o skambantys skrabalai – stebėtis ir gėrėtis. Taip pat dėmesio nusipelnė ir balsingos viešnios iš Anykščių kultūros centro (KC) – folkloro ansamblis „Valaukis”, atlikęs vyskupo Antano Baranausko giesmes. Dėkodama balsingoms giedotojoms už puikų pasirodymą ir teikdama jų vadovei – Anykščių KC direktorei Dijanai Petrokaitei aukštaičius ir uteniškius geriausiai reprezentuojanį linų vainiką, Utenos KC direktorė Asta Motuzienė juokavo, kad „dabar ir apie vyskupus kitaip galvos”.
Kultūros centro fojė buvo pristatomas aukštaičių kulinarinis paveldas, tad svečiai galėjo ragauti ir sūrio, ir ragaišių, ir giros.
Reportažas apie renginį „Umžina šito versme…” per LRT rodomas sausio 24 d. 10.15 val., o nespėjusiems pamatyti „Ryto suktinis” bus kartojamas sausio 25 d. 7.30 val.

Umžina šito versme…“ – Aukštaitijai pažinti

 

Birutė NENĖNIENĖ

birute@utenosdiena.lt

 

Sausio 19-os popietę Utenos kultūros centro Dailės galerijoje vykęs Aukštaitijos etnografinį regioną pristatantis renginys sulaukė ne tik gausaus svečių, muzikantų, dainininkų, dalyvių bei žiūrovų būrio, bet ir LRT kūrybinės komandos su laidos „Ryto suktinis“ vedėja Zita Kelmickaite.

 

Etnografinių regionų metai

Kiekvieni prasidedantys nauji metai ne tik žymimi nauju keturženkliu skaičių deriniu, bet ir turi dažnai net po kelis įvairių institucijų jiems skirtus pavadinimus. Turėjome Tarmių, Kristijono Donelaičio metus, o 2015-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Etnografinių regionų metais, per kuriuos, tikimasi, geriau susipažinsime su kitų šalies regionų specifika ir atidžiau įsižiūrėsime bei įsiklausysime į save pačius.

 

Mūsų tautas dvasia teka mūsų gyslamis“

Šiais uteniškių patarme tariamais žodžiais gražų renginį pradėjo jo vedėja poetė Regina Katinaitė-Lumpickienė ir pasidžiaugė, kad „da ir mūsų vaikai, ir anūkai šneka tarmiškai“. Ji pristatė renginio svečius, rajono valdžios atstovus, meno kolektyvus, tautodailininkus, „Aukso vainiko“ laureatus, kurių darbai, eksponuoti galerijoje, skleidžia tikrą aukštaitišką dvasią.

Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, sveikindamas susirinkusiuosius, pabrėžė, kad nemažai valdžios skelbiamų iniciatyvų ir lieka tik „politikų, mokslininkų galvose“, jei neatsiranda veiklių žmonių joms įgyvendinti. „Neužtenka prisiskirti save etnografiniam regionui, reikia jaustis regiono atstovu. Nėra griežtų regionų ribų, gal liaudies menas pajėgus tai atskleisti“, – sakė jis, sveikinimo prakalbą užbaigęs savo vieninteliu iš dalies tarmiškai parašytu eilėraščiu, kūrybiškai oponuojančiu uteniškių tarme rašomiems sesers R. Katinaitės-Lumpickienės eilėraščiams: „Kaip gražiai pasidalijome tėviškę / aš gavau ją visą / tu – visų“.

 

Tradicinės kultūros svarba

Sveikindamasi su publika renginio viešnia Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė taip pat nevengė aukštaitiškos, tiesa, kiek skirtingos Tverečiaus (Ignalinos r.) šnektos, dėl kaimynystės su Dzūkijos etnografiniu regionu įgijusios ir dzūkiškų prieskonių. Net savo kalbą ji vadino ūturka, pasidžiaugusi, kad jos tėvas visą gyvenimą ūturaja tik savąja tarme.

Kultūros specialistė sakė, kad tarmės gyvena savo gyvenimą, nors etnografiniai regionai ir praranda griežtas ribas, kadaise susiklosčiusias pagal senuosius istorinius kraštus ar žemes ir lėmusias tų regionų gyventojų būdą, charakterį, elgseną, papročius. Tai viešnia iliustravo šmaikščiai pajuokaudama apie vieną aukštaičių ir žemaičių skiriamąjį bruožą: aukštaitis pirma nusibezda, paskui apsidairo, ar kas nematė, o žemaitis pirma apsidairo ir tada jau… gadina orą.

Dabartinis žmogus kasdienėje kalboje išsiverčia su keliais tūkstančiais žodžių, net neįtardamas, kiek mūsų kalboje dar yra kur kas tikslesnių, vaizdingesnių senų žodžių, kurių daugelis nebesupranta ir nevartoja. „Jaunimas nebeskaito, jų kalba skursta. (…) Esame gyvi, kol turime tradicinę kultūrą“, –

apibendrino I. Seliukaitė.

 

Etnologė kalbėjo apie pamatus ir langus…

Etnagrafinių regionų metai tik prasideda. Esam takie, kaip ir visi kiti. Ar mes išsiaiškinsma sava tapatybį, pažiūrėsma, kai dugnų dėsma“, – sakė uteniškiams jų žemietė etnologė Gražina Kadžytė, pritarusi kitų išsakytoms mintims apie kaitą ir pokyčius šalyje, tai pagrįsdama teiginiu, kad aukštaičiai jau pastūmė žemaičius nuo Nevėžio iki Dubysos. O uteniškiams, jos žodžiais, visada buvo labai svarbu tai, ką kiti žmonės apie juos pasakys, todėl šiuo renginiu pradedant Aukštaitijos regiono etnografinius metus svarbiausias uždavinys uteniškiams yra padrąsinti kitus. „Mes ir modernėjam kitoniškai. Jau prie Smetonos (tarpukario Lietuvoje, kai Lietuvos prezidentas buvo Antanas Smetona, – aut. past.) mums buvo svarbu išsiskirti iš kitų, pasirodyti prieš kitus.“ Etnologės manymu, tai susiklostė savaime, nes ir mūsų žemės, palyginti su kaimynų, buvo derlingesnės. Ji taip pat pabrėžė senosios kultūros svarbą, tačiau nepeikė ir naujovių bei pokyčių, kurie yra neišvengiami. „Svarbu turėti gerą pamatą, o langai gali būti ir nauji“, – kalbėjo daug gyvenimiškos ir etninės veiklos patirties turinti G. Kadžytė, pasitelkusi pavyzdį apie vilnonius tautinius kostiumus, kokiais per Dainų šventes tradiciškai vilki mūsų dainininkai ir šokėjai, lyg mes neturėtume ir negalėtume pasiūlyti jiems racionalios alternatyvos – lininių drabužių komplektų.

 

Etninės kultūros globėja nedaugžodžiavo

„Pasaulis prasideda nuo mūsų gimtinės“, – kalbėjo po iškalbingų viešnių pasisakymų žodį gavusi Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė, Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė. Ji pristatė galerijoje ta proga eksponuojamą rajono tautodailininkų, „Aukso vainiko“ laureatų karpinių meistrės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės ir Puodžių karaliumi tituluoto keramiko Vytauto Valiušio darbų parodą, kartu išreikšdama apgailestavimą, kad šalia jų nebėra trečio laureato – mirusio talentingo kryždirbio Prano Kaziūno.

 

Kalbas keitė gyvo meno vaizdai

Nors šį kartą net ir visos svečių ir šeimininkų kalbos nė iš tolo nepriminė tradicinių nuobodžių pranešimų, tačiau jas nuolat įvairino įvairaus amžiaus tikro liaudies meno atlikėjų pasirodymai.

Išradingai pasirodė Adolfo Šapokos gimnazijos mokinai, vadovaujami mokytojos Irenos Latonienės, ir jaunieji Muzikos mokyklos mokiniai, vadovaujami Rimos Garsonienės. Snieguolės sekama pasaka „Kiškio kopūstai“ privertė visus ne tik įtempti ausis, bet ir skaniai juoktis, o skambantys skrabalai – stebėtis ir gėrėtis. Taip pat dėmesio nusipelnė ir balsingos viešnios iš Anykščių kultūros centro (KC) – folkloro ansamblis „Valaukis“, atlikęs vyskupo Antano Baranausko giesmes. Dėkodama balsingoms giedotojoms už puikų pasirodymą ir teikdama jų vadovei – Anykščių KC direktorei Dijanai Petrokaitei aukštaičius ir uteniškius geriausiai reprezentuojanį linų vainiką, Utenos KC direktorė Asta Motuzienė juokavo, kad „dabar ir apie vyskupus kitaip galvos“.

Kultūros centro fojė buvo pristatomas aukštaičių kulinarinis paveldas, tad svečiai galėjo ragauti ir sūrio, ir ragaišių, ir giros.

Reportažas apie renginį „Umžina šito versme…“ per LRT rodomas sausio 24 d. 10.15 val., o nespėjusiems pamatyti „Ryto suktinis“ bus kartojamas sausio 25 d. 7.30 val.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Indraja

Įvairenybės

Jaunimas