Šurmulingą sostinę palikę menininkai kaime rado ramybę ir harmoniją

Lina ir Adomas Šimkaičiai – menininkai, prieš ketverius metus palikę beprotiškais tempais skriejantį Vilnių ir atvykę į Utenos rajoną kurti – gyvenimą, santykius, aplinką… Būdami jauni ir aktyvūs jie greitai įsiliejo į Užpalių bendruomenę, perimdami vietines tradicijas ir įpūsdami naujų vėjų. Tai buvo pastebėta – Adomas išrinktas Užpalių bendruomenės pirmininku, šalia jo – žmona Lina, per renginius dažnai matoma su fotoaparatu kruopščiai fiksuojanti džiugias akimirkas, ir trys dukros Ugnė, Rusnė bei Aušrinė, kartu su tėvais stačia galva neriančios į kūrybą, atradimus ir kaimo teikiamus malonumus.

Paliko didmiestį

Trumpėlių kaimas – taip vadinasi Užpalių seniūnijos vietovė, kurioje po septynerių metų paieškų namus rado Šimkaičiai. Jokių kelio ženklų, aplink – plyni laukai ir miškeliai… Tačiau negali sakyti – nė gyvos dvasios. Vienintelėje išlikusioje sodyboje dabar aidi balsai, o aplink – iki galo nepažintas, neištyrinėtas, nuolat stebinantis gamtos pasaulis.
Lina – vilnietė, ten gimusi ir augusi vienturtė duktė. Adomas – įvairių vietų vaikas: gimė Kaune, augo Širvintose. „Mano tėvai buvo šiek tiek klajokliai, tai teko pagyventi daug kur“, – prisiminė Adomas, kaip ir Lina, neturintis nei brolių, nei seserų.
Taigi didmiesčių žmonės atvyko gyventi į kaimą. Stebina? Be abejo. Kas galėjo paskatinti tokiam drastiškam pokyčiui? „Ne toks ir drastiškas. Pirminė mintis buvo apsigyventi vidury miško, kur joks žmogus netrukdytų, – juokėsi prisimindama pora. – Tiek buvome pavargę nuo visko, kad mums reikėjo vietos, kurioje nepasirodytų joks žmogus.“ Pasirodo, tokią vietą Šimkaičiai buvo radę – Skudutiškyje, Molėtų rajone. „Atsistoji ant kalvos ir matai atsiveriančią panoramą. Aplink daug kalvų. Nuo vienos gervės nuskrenda, kitur stirnas matai. Ten buvo graži vieta. Bet nei elektros, nei kelio. Gimė vaikai. Tapome pragmatiškesni. Reikia kelio, mokyklos, interneto“, – pasakojo Lina, o Adomas pridūrė, kad dabartinė vieta kažkiek panaši į Skudutiškio, tik susisiekimas geresnis.

Miesto kvapas

Atvažiavus į plynus laukus iš šurmuliuojančio miesto, natūraliai kyla noras palyginti gyvenimus: kaip buvo ten, kaip yra čia. O skirtumai yra didžiuliai, pradedant gyvenimo sąlygomis, galimybėmis ir baigiant emocijomis. „Kol esi paauglys, nepririštas prie finansų, gyveni pas tėvus, Vilnius yra gerai. O po to… Atsiranda vaikų, reikia gaudyti darželį. Nuvažiuoti iki jo ir grįžti į namus užima beveik tiek pat laiko, kiek vaikas būna darželyje, – prisiminė Lina. – Kai nuvažiuojame į Vilnių, vaikai klausia, kas čia taip smirda. Atsakau: miestas.“ Adomas neslėpė, kad jam Vilnius niekada nepatiko: „Neprilipo. O dabar apsilankius atrodo, kad apsinuodiji tuo oru ir nori kuo greičiau ištrūkti.“
Gyvendami kaime, Šimkaičiai visai nesijaučia atskirti ar vieniši. „Čia nesijauti kaip vienkiemyje, nes žmonės atvažiuoja aplankyti kaimo, kurio jau nebėra. Kartą čia buvo susirinkę apie 100 žmonių. Visas kelias buvo užstatytas automobiliais. Neįtikėtina, kad žmonės nepamiršta savo šaknų, lanko jau tik plynais laukais virtusį kaimą“, – stebėjosi pašnekovai atviraudami, kad jie domisi šio kaimo istorija, iš detalių siekia surinkti praėjusių gyvenimų nuotrupas.

Kada tie pietūs?

„Darbas, reikalai. Viskas lėkime, – didelį gyvenimo tempą dar ir šiandien prisimena Lina. – Atvažiavom čia – atsipalaidavom.“ Adomas antrino žmonai sakydamas, kad gyvenimo tempai skiriasi iš esmės. Jeigu Vilniuje viskas vyko ketvirta pavara, tai čia, mažesniame mieste, net nėra laiko sampratos. Minutė minutėn sustyguotą gyvenimą Vilniuje pakeitė ramus buvimas ir harmonija su aplinka. „Čia nėra laiko sampratos. Darbininkų klausi, kada atvažiuosit? – Po pietų. Kada tas po pietų?“ – juokėsi Šimkaičiai, tokį laiko suvokimą traktuodami kaip kažką magiška. Pora džiaugėsi, kad kaime gyvenimas teka daug ramiau.
Prisimindami lėkimą Vilniuje jie pasakojo, kad vakarais sostinėje – pats aktyvumas. Po darbų žmonės išeina pasivaikščioti, apsipirkti. „Pro Uteną pravažiuoji – tokia tuštuma“, – lygino miestus Šimkaičiai.

Tobulas variantas

Paklausti, kas tokie yra, Šimkaičiai atsako – menininkai. Lina baigė studijas Dailės akademijos Telšių filiale ir įgijo metalo meno specialybę. Adomas neslepia: „Aš nebaigiau nieko“ ir patikslina, kad jo mokykla – gyvenimo. „Mama turėjo studiją. Visą gyvenimą dirbo pedagoge. Buvo baigusi taikomąsias dailės studijas Taline. Aš buvau dažnas studijos lankytojas, iš mamos ir gavau didžiąją dalį žinių, – atviravo Adomas. – Vėliau mokiausi kalvystės meno. Eini tiesiai į įmonę, įsidarbini ir mokaisi. Man tai atrodė greičiausias būdas ko nors išmokti.“
Kaip prisipažįsta pora, jie abu yra metalistai, bet taip jau susiklostė aplinkybės, kad teko užsiimti keramika. „Studijos neturėjome, todėl dirbome namuose. Kūrybai reikia tylos, dirbant su juvelyrika naudojami įvairūs cheminiai preparatai, todėl tai gana pavojinga, kai namuose yra vaikų, – aiškino Lina. – Keramika yra tobulas variantas. Šiek tiek padirbęs, gali atsitraukti, skirti laiko vaikams.“ Adomas dar pridūrė, kad dirbant su keramika nereikia atskiros studijos, galima veikla užsiimti ir bute. Tačiau abu sutartinai neigė esantys keramikai. „Su ja mes elgiamės kaip metalistai“, – juokėsi Šimkaičiai ir prisipažino, kad šiuo metu jų šeimoje – pereinamasis laikotarpis.

Mes – ne keramikai

„Stengiamės pabėgti nuo tos keramikos, bet kažkaip nepabėgam“, – prisipažino Adomas. Pasirodo, porą ypač domina įvairios technikos, jiems įdomios kitos medžiagos, jų sąveika tarpusavyje. Adomas ieško kūrybinių medžio ir metalo saitų, Lina nori atsigręžti į emaliavimą. Keramika Šimkaičiams – pragyvenimo šaltinis, verslas. „Keramika yra tokia stichija… Paimi metalą – viskas aišku. Tu jį pjauni ir, ką nupjovei, tas ir yra. Arba kažką kali ir gauni tai, ką kali, – aiškino Lina. – Su keramika nėra taip aišku. Nulipdai, išdžiūva ir staiga susiriečia… Arba suskyla. Keramikoje daugiau neapibrėžtumo, o mums norisi aiškumo.“

Molis atsimena…

Šimkaičiai dėstė, kad kiekvieną sritį reikia išmanyti. Molio savybes irgi reikia gerai pažinti, kad suprastum, koks ji yra, kaip su juo dirbti. „Molis turi atmintį. Jeigu minkydamas molį suriesi ir vėl ištiesinsi, degdamas jis susiries, – teigė Adomas. – Mes – metalistai. Mums medžiaga turi būti aiški. Su metalu dirbdamas matai, kas vyksta, ir supranti, kas bus finale.“ Menininkai šypsodamiesi aiškino, kad ir raudona glazūra nebūtinai bus raudona. Paklausti, ar netikėtumo įspūdis patiems kartais nebūna įdomus, intriguojantis, Šimkaičiai tvirtino, kad vis dėlto reikia aiškumo, nes turėdamas tikslą jo ir sieki, tikiesi tokio rezultato, kokį įsivaizduoji. „Tačiau kartais gali nesutapti glazūrų charakteriai. Ir jeigu produktas turėjo būti blizgus, jis tampa matinis… Arba dažai raudonai, o išeina žalia… Visiška anarchija“, – subtilybes atskleidė Lina.

…ir juda

Šimkaičiai gamina papuošalus. Paprasčiau sakant, kaip velykinis kiaušinis išskutinėjama molinė plokštelė. „Čia – angobas“, – aiškino Lina, rodydama sagėmis tapsiančias plokšteles su piešiniais. Angobas – tai molio masė, sumaišyta su įvairių spalvų pigmentais, dengiama ant nedegto arba degto molio paviršiaus. Po to dirbinys dar kartą degamas, padengiant jį skaidria glazūra. „Mes nedarome indų. Kažkada Lina bandė padaryti pirmojo dantuko puodynėlę. Beveik pavyko, tik reikėjo sugalvoti, kaip dangtelį įkišti į puoduką, – prisimindamas šypsojosi Adomas. – Degdamas molis vaikšto. Profesionalūs keramikai žino formules, paskaičiuoja, kaip molis judės. Pavyzdžiui, arbatinuko snapelis turi būti išlenktas atitinkamu kampu žinant, kad degdamas jis pakeis savo būseną. Keramika vaikšto, pulsuoja, todėl turi gerai išmanyti.“

Sutvėrimai

Pripažindami, kad indai nėra jų arkliukas, Šimkaičiai pasakojo, kaip gimsta papuošalai. „Tai kur kas įdomiau, nei gaminti indus. Mažas plotelis, ties kuriuo gali daugiau dirbti“, – neslėpė Adomas. Paklausta, per kiek laiko gimsta vienas papuošalas, pora negalėjo pasakyti. Jų teigimu, darbas trunka ilgai todėl, kad atliekamas etapais. Be to, menininkai nedirba nuo… iki… Reikia dar pasirūpinti trimis dukromis, kurios lanko muzikos mokyklą. Vis dėlto Adomas paskaičiavo, kad išraižyti vieną segę užtrunka apie pusvalandį.
Socialiniame tinkle „Facebook“ galima rasti puslapį „Sutvėrimai“. Tai ne tik pavadinimas, bet ir nuoroda į stilių, pasaulio matymą, kūrybą. Ant segių vaizduojamas gamtos pasaulis – įvairūs sutvėrimai, o jie gimsta perskaičius vaikams pasaką, eilėraštį, pamačius paukštį, gyvį, prisiminus močiučių išdailintas skrynias… Ypač mėgstamas sutvėrimas – kukutis. „Idėjų labai daug, tik reikia jas įgyvendinti“, – sakė Adomas, pats išpiešiantis ir išraižantis sutvėrimus.

Savi pirkėjai

Ir nors šiandien keraminiai papuošalai labai išpopuliarėję, Šimkaičių gaminiai randa savo pirkėją. Pagrindinė prekybos erdvė – internetas. „Savo puslapio dar neturime, bet jau apie jį galvojame. Vis dėlto per daug įžūlu aštuonerius metus neturėti savo puslapio“, – šypsojosi Lina. Moteris pasakojo, kad jų gaminius perka ir lietuviai, ir užsieniečiai arba užsienyje gyvenantys tautiečiai. „Ypač sudėtingas metas, kai naujus gaminius pradedame publikuoti internete. Kadangi tai – vienetiniai darbai, kas reiškia, kad jų gali daugiau ir nebūti, žmonės laukia, stebi naujienas ir puola jas užsakinėti, rezervuoti. Įsivaizduokite, ką žmogus, gyvenantis Amerikoje ar Australijoje, kur gali būti naktis, kai pas mus yra diena, paaukoja, kad spėtų nusipirkti patinkantį papuošalą…“ – klientų ryžtu stebėjosi Lina ir tikino, kad tokiu būdu vis dar pasitikrina, kad jų gaminiai yra pageidaujami ir laukiami.

Be užsakymų

Šiuo metu Lina ir Adomas daro tai, kas jiems patinka, nevaržydami savęs užsakymų pildymu. „Mes suprantame, kad tai yra prabangu. Tačiau užsakymai labai įpareigoja, suvaržo. Tada nebežinai, gražus darbas ar ne“, – neslėpė Adomas. Tačiau užsakymai, kuriuos pora atlikdavo anksčiau, atnešė ir daug gerų dalykų. Ant papuošalų atsirado briedžiai, paukščiai… Šimkaičiai sakė, kad, jei iš vienos pusės užsakymas yra postūmis, tai iš kitos – baimė: patiks ar nepatiks gaminys. „O užsakymus mes atlikdavome sąžiningai. Klientui pateikdavome tris variantus, kad galėtų išsirinkti“, – darbo paslaptis skleidė Adomas. Tačiau, kai nereikia pildyti kitų norų, laisvai gali lietis kūrybinė fantazija. Tokiu atveju išlošia abi pusės. Menininkas daro tai, kas jam patinka, o klientas irgi perka su meile pagamintą jam patikusį papuošalą.

Mugės ir parodos

„Parodos yra CV (gyvenimo aprašymo) dalis. Tai tam tikras kapitalas, kuris suteikia solidumo. Tačiau mums tai nėra aktualu, todėl parodose nedalyvaujame“, – sakė Adomas. Vis dėlto parodų Šimkaičiai yra turėję – vieną ar dvi Vilniuje ir Užpaliuose. „Užpaliuose parodą darėme kaip prisistatymą. Norėjome supažindinti su savo kūryba“, – paaiškino Lina. Mugėse menininkai irgi dalyvauja nedažnai, tačiau, kaip ir tiems, kurie yra aktyvūs parodų ir mugių dalyviai, taip ir Šimkaičiams Kalėdos yra pats darbymetis. „Kalėdos – pamišęs laikotarpis. Bet labai smagu, kai gali savo kūryba džiuginti žmones“, – šypsojosi Lina.

Juvelyrinis tikslumas

Taigi, iš kur tie gebėjimai, polinkis kurti? „Mano giminėje iš kartos į kartą buvo tarsi užspausti gebėjimai. Buvo nepriimta rimtai galvoti apie menininkus. Tačiau man tėvai niekada nieko nesakydavo dėl mano pasirinkimo, nes patys mėgo paišyti“, – pasakojo Lina. – Močiutė gražiai nerdavo, mama gražiai mezga… Pradedi suprasti, kad taip ėjo iš kartos į kartą ir atėjo iki manęs.“
Lina netruko parodyti mamos mezginius, kuriais dabar puošiamos trys anūkės – raštuoti megztiniai stebina juvelyriškumu, spalvų deriniais. „Man čia visiškas kosmosas“, – neslėpė susižavėjimo ir Adomas.
Lina teigė, kad mokykloje sakydavo, jog menininko kelias – neperspektyvus. Tačiau ji norėjo studijuoti artimą širdžiai dalyką. „Iš pradžių norėjau studijuoti grafiką, bet močiutė patarė rinktis ką nors praktiškesnio. Taip ir atsiradau Telšiuose“, – studijų pasirinkimą aiškino Lina. Po mokslų Linai teko padirbėti monetų kalykloje, kur emaliavo ordinus, pati gamino papuošalus, kurį laiką dirbo Anglijoje.

Pasimatymas Paryžiuje

Lina ir Adomas susipažino Širvintose. Draugai per draugus, pažįstami per pažįstamus – ir jie jau pora. Tačiau po trijų pažinties mėnesių Lina paliko Lietuvą ir išlėkė užsidirbti duonai svetur. Ką tik prasidėjusiai draugystei teko laiko ir atstumo išbandymas, kurį ypač palengvino ir suteikė aiškumo pasimatymas… Paryžiuje. Nusprendė susitikti. Dūrė pirštu į žemėlapį, išsirinko vietą ir abu pasileido į kelionę, nulėmusią jų ateitį. „Adomas važiavo pakeleivingomis mašinomis, aš kitu transportu. Susitikome, kur buvome sutarę. Paryžiumi gyvenome keturias dienas. Išsiskirdami nusprendėme, kad Adomas lauks, kol aš grįšiu. O kai grįšiu, apsigyvensime kartu“, – prisiminė Lina.

Pilietinė pareiga

Įsikūrę Trumpėlių kaime, Šimkaičiai tuoj ėmėsi aktyvios veiklos ir žingsnis po žingsnio tapo vis labiau matomi ir vis labiau girdimi. Todėl nenuostabu, kad, atsisakius buvusiam pirmininkui pareigų, Užpalių bendruomenės vadovu buvo išrinktas Adomas. „Aš tikriausiai mažiausiai tam priešinausi, – juokėsi Adomas. – Nežinau, kiek tai buvo logiškas sprendimas. Aš čia naujas žmogus. Gal vadovauti turėtų vietinis aktyvistas?“ Vis dėlto žmonės jau nubalsavo. Akivaizdu, kad su nauju žmogumi atėjo ir naujos idėjos. Neseniai Užpaliuose atsirado erdvė vaikams. Šimkaičių iniciatyva ir bendraminčių pagalba buvo sukurtas žaidimų parkas. Kol kas jis kuklus, bet planuojama papildyti. „Įgyvendinti idėjas didelių pastangų nereikia, jei yra noras ir žmonių pritarimas. Vienas atnešė lentutę, kitas, ir, žiūrėk, jau kažkas gimsta“, – sakė Lina.
Naujasis bendruomenės pirmininkas atviras pasiūlymams, idėjoms, iniciatyvoms. „Jei kažko trūksta, turi sakyti, rodyti iniciatyvą, reikšti mintis. Reikia prisidėti kiekvienam. Vilniuje veiksmo ratas jau įsuktas. Kad tave pamatytų ir pastebėtų, reikia didelių darbų. O mažam miestely ir maži dalykai pastebimi, – teigė Adomas. – Mes čia esame jau ketvirti metai, bet vis dar mokomės pažinti žmones, įsitraukti į procesus, kurie vyksta čia.“
O perspektyvų Šimkaičiai mato daug. Tai, kas vietiniams jau yra įprasta, jiems atrodo kaip didžiausias turtas, suteikiantis begalę panaudojimo galimybių. „Buvo neįtikėtina, kai už pasivažinėjimą arkliuko traukiamu vežimu nereikėjo mokėti. Vilniuje tu moki už viską, o čia daug visko galima nuveikti nemokamai. Mes sostinėje negyvenome taip aktyviai kaip čia“, – tvirtino Adomas.

Apie šį bei tą…

Ketvirtus metus mūsų krašte gyvenantys Šimkaičiai vis dėlto pastebi ir nelabai gražių dalykų. Jie prisipažino, kad bene labiausiai stebina žmonių neveiklumas. „Tai, kas čia yra nemokamai, Vilniuje kainuoja didelius pinigus. Pavyzdžiui, Utenos kultūros centro Užpalių skyriaus kultūrinių renginių organizatorė Birutė Minutkienė dažnai pasiūlo susitikti su specialistais, kurių laikas, žinios kainuoja labai daug. Ateini, sėdi dešimt žmonių. Keista. Aukštos kokybės renginys, o salė tuščia“, – neslėpė apmaudo Adomas, o jam antrino Lina: „Ateini į koncertą, sėdi pirmoje ar antroje eilėje. Jautiesi VIP. Ir negali tuo patikėti. Kaip ir tuo, kad salės būna pustuštės.“
Kaip vieną iš pagrindinių priežasčių tokio abejingumo, Šimkaičiai nurodė auklėjimą. „Vaikams ir suaugusiesiems trūksta iniciatyvumo, noro sužinoti, atrasti naujų dalykų. Viskas paduota nemokamai. Tai išugdo nesveiką požiūrį. Ir po to jis nori gyventi Vilniuje… O kaip tu gyvensi Vilniuje?“ – retoriškai klausė Lina.

Linos Šimkaitienės ir Nendrės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas