Stabulankiečiams laikrodžius atstodavo traukiniai

Plačiai nusidriekęs tarp dviejų ežerų, apjuostas sunykusių arba visai išnykusių gyvenviečių, vis dar gyvuoja senas Stabulankių kaimas. Tiesa, vietovėje, dar pokariu galėjusioje pasigirti net pusšimčiu sodybų, išliko vos keli seni namai. XX a. Stabulankių kaimas buvo glaudžiai susijęs su siauruoju geležinkeliu, kuriuo sodiečiai galėdavo nukakti ne tik į Uteną, bet ir Panevėžį. Dalis gyventojų dirbo geležinkelio priežiūros ir remonto darbus. Nors oficialus kaimo pavadinimas Stabulankiai, bet senieji gyventojai tebevadina jį Stubulunkiais – taip, kaip yra pratę nuo vaikystės. Pirmojoje publikacijų apie šį kaimą ciklo dalyje – visiems stabulankiečiams puikiai pažįstamo savo krašto mylėtojo ir puoselėtojo Juozapo Kazicko pasakojimas.

Veiklusis Juozapas Kazickas

Visą gyvenimą vairuotoju dirbęs J. Kazickas save vadina laimingu žmogumi. Keturis skyrius baigęs pašnekovas juokavo, kad penktą baigė neakivaizdžiai. Galimybę siekti aukštesnių mokslų turėjęs vyras, paklaustas, kodėl nesimokė toliau, šypsodamasis trumpai atsakė: „Taip man reikėjo.“ J. Kazickas gimė ir augo Stabulankiuose, paskui išėjo į Sovietinę armiją, o iš jos grįžęs ilgam pasiliko Utenoje. Vis dėlto gimtinė nenumaldomai traukė, tad tapęs pensininku vėl grįžo į gimtuosius namus. „Kai į pensiją išeini, laiko nebelieka…“ – šypsojosi devintą dešimtį įpusėjęs pašnekovas. Iš tikrųjų stebina tokio amžiaus žmogaus aktyvumas – jis nuolat kažką dirba. Ir ne tik menkus darbus. Vyras stato naują muziejų, nes senajame jau nebetelpa surinkti įvairūs senojo kaimo daiktai. Su iš Stabulankių kilusiu dėde architektu Juozu Voveriu pastatė jo buvusioje sodybvietėje stogastulpius. Aktyvūs giminaičiai stogastulpiais pagerbė kaimo kapinaitėse palaidotus partizanus, Stabulankių sankryžoje iškilo atminai kaimo praeičiai. J. Voverio darbais buvo papuošta ir J. Kazicko sodyba. Vien stogastulpiais ir koplytstulpiais aktyvusis stabulankietis J. Kazickas neapsiribojo – jis ėmė burti į kaimo susitikimus po Lietuvą išsibarsčiusius tėviškėnus, kviesti juos į naujų paminklų pašventinimo iškilmes, šv. Mišias išėjusiems pagerbti.

Naujakurys ant žvirblio apšikto dirvono

Pasak J. Kazicko, jis nuo mažumės lydėdavo tėvą į įvairias keliones, klausydavo jo pasakojimų, gal todėl tiek daug visko ir žino.

Pašnekovas pasakojo, kad grįžęs iš tuomečio Petrogrado tėvas įsidarbino Sūngailiškyje (Leliūnų sen.) pas vieną našlę samdomu darbininku. Ji gyveno dviejų aukštų name, o derlių su samdiniu dalydavosi „ant pusės“. Tėvo pirmoji santuoka baigėsi tragiškai – gimdydama pirmagimį mirė jo žmona. Ji, kaip ir J. Kazicko seneliai, tėvo tėvai, palaidota Užpalių kapinėse. Antrą žmoną – Veroniką Voverytę – paėmė iš Stabulankių kaimo. „Kai atėjo ruskis, pagal mano tėvoko amžių nusprendė: „Tavo sūnus turi būti banditas!“ „Taip, jeigu jis būtų gyvas, būtų banditas!“ Ruskisįsiuto, įsivarė tėvoką į trobą. Tėvokas atsisėdo prie lango, bet išsigandusi mama su vaikais nusitraukė jį pastalėn, nes ruskisšovė. Kulka išnešė lango rėmą.“ Vis dėlto J. Kazickas mano, kad okupantas norėjo tik pagąsdinti drąsų ūkininką.

Anot pašnekovo, jo tėvas Jonas Kazickas už savo santaupas viduryje Stabulankių kaimo galėjo įsigyti aštuonis hektarus žemės. Tačiau kaimo galulaukėje už tuos pačius pinigus jis galėjo nupirkti beveik dvigubai daugiau – penkiolika hektarų. Pasitaręs su antra žmona, taip ir padarė, tačiau žmonės kaime kalbėjo, kad Jonui Kazickui gera buvo dirbti pas našlę derlingą žemę, bet, kai jis ateis ant dirvono, kuris daugiau nieko nėra matęs, išskyrus žvirblio šūdą, pamatys, koks gyvenimas yra iš tikrųjų. Tačiau, pasak pašnekovo, jo tėvas buvo ne tik darbštus, bet ir naujoviškas: nederlingą žemę iš pradžių apsėdavo lubinais (to išmoko dirbdamas pas našlę). Tik juos užaręs sėdavo rugius. Taip pamažu darbštusis ūkininkas prasigyveno.

Dažai, atskiesti vandeniu?! Neįmanoma!

Anot pašnekovo, valstybės agronomai, matydami, kad jo tėvas darbštus ir tvarkingas žmogus, pasirinko jį kaip pavyzdinės sodybos šeimininką – skyrė lėšų įsikurti. Jie norėjo, kad J. Kazickas namą statytųsi arčiau tuomečio kelio (dabartinio kelio, kertančio sodybą, tuo metu nebuvo) – taip būtų kitiems parodyta, kad įdėjus darbo galima puikiai įsikurti ir apleistoje žemėje. Vis dėlto naujakurys pasipriešino: „Tenai, prie kelio, aš ariu, sėju ir pjaunu, o čionai nei ariu, nei sėju, nei pjaunu – statysiuos namą čia.“ Nors agronomai pagrasino neduosią premijos, bet Jonas Kazickas nenusileido ir įsikūrė savo pasirinktoje vietoje. Iš pradžių jis pasistatė klojimą, kuriame, atskyręs šalinę, įkūrė laikiną būstą savo šeimai. Anot pašnekovo, vis dėlto vėliau užsispyręs ūkininkas gavo valstybės paramą namui ir, kai jis buvo pastatytas, atvažiavęs agronomas priekaištų nerado. Tada jis liepė Jonui Kazickui atvažiuoti į Uteną – gausiąs dažų ir dažytojus. Kai ūkininkas su dviem dažytojais parvyko namo ir šie sumaišė dažus su vandeniu, šeimininkas ėmė rėkti: „Ką jūs darot?! Reikia pokostą (aliejų dažams skiesti – aut. past.), o ne vandenį pilti! Tokie dažai man nelaikys!“ Pašnekovas teigė, kad jau Smetonos laikais buvo žinomi vandeniniai dažai, kurie „prie sovietų“ atsirado labai negreitai. Tais vandeniniais dažais buvo nudažytos ne tik trobos sienos, bet ir skiedros, o jų kokybė buvo tokia gera, kad visai supuvus skiedroms ant šių dar matėsi dažų likučiai. „Viską nudažė veltui, – sakė vyras. – Tai buvo padaryta todėl, kad Kazicko sodyba buvo laikoma pavyzdine. Trobai statyti buvo duota 200 litų, gurbo – 180. Beje, tėvokas, kaip pavyzdinis gaspadorius, nemokamai gaudavo ir laikraščių.“ J. Kazickas tikino, kad jo gimimo metais – 1935-aisiais – statyta troba dažytojų teptukus matė tik dukart.

Nesusipratimų, anot pašnekovo, ne visada pavykdavo išvengti: atvažiavęs agronomas pamatė, kad namuose ir tvarte neįrengti ventiliaciniai kaminėliai: „Kaip žmogus dūsuoja, taip ir gyvulys – oras turi būti geras.“ Ir lauko tualeto nėra. Pasakė, kad, jei trūkumai nebus pašalinti, negaus premijos. Jonas Kazickas atsakė neturįs pinigų. Tada agronomas nusiuntė ūkininką į Pakalnius (Leliūnų sen.), kur šis gavo medienos. Pasamdyti žmonės padarė kaminėlį troboje, o tvarte nebespėjo – užėjo rusai – iš bankų gauti pinigų buvo nebeįmanoma.

Pasak J. Kazicko, kitame kaimo gale gyveno kitas pavyzdingas ūkininkas – Dikmonas. Sodiečiai, lygindami Dikmoną su Kazicku, tarpusavyje ginčydavosi, kuris iš jų geresnis. Beje, Dikmonas ūkį buvo paveldėjęs, o Kazickas įsikūrė, nors ir su valstybės pagalba, bet ant pliko bei apleisto lauko.

Saugojo Leniną

Pasak J. Kazicko, tėvas su broliu buvo kilę iš Kušnieriūnų (Užpalių sen.). Žemės jie neturėjo, todėl laimės buvo priversti ieškoti svetur – gal dešimt metų broliai dirbo ir gyveno tuometėje Rusijos sostinėje Petrograde. Kaimynams, susirinkusiems Kazickų pirtyje, tėvas pasakodavo apie tuos metus, praleistus prie tolimosios Nevos. Būdamas labai smalsus, mažasis Juozapėlis irgi prisijungdavo prie vyrų ir ištempęs ausis klausydavo.

Tėvas pasakojo, kad po Spalio revoliucijos, kai bolševikai paėmė valdžią, Petrograde buvo įvesta komendanto valanda. Prasižengusius sulaikydavo ir nuveždavo į daboklę. Ten surašydavo sulaikytųjų asmens duomenis ir juos išskirstydavo. Vaikui į atmintį labiausiai įstrigo tai, kad gerai apsirengusius piliečius suvarydavo po penkis į siaurą – gal tik metro pločio – koridorių. Ten juos peršaudavo einantis iš paskos kareivis. Tuos, kurie nežūdavo iškart, pribaigdavo šūviu į pakaušį. Kūnus sukraudavo į sunkvežimį ir nuvežę sumesdavo į upę. Visa tai vykdavo naktį.

Pasak J. Kazicko, jo tėvas dirbo pagalbiniu darbininku medicinos srityje, o šio brolis Feliksas Kazickas saugojo caro rūmus. Vis dėlto, anot pašnekovo, jo dėdė nebuvo nei komunistas, nei raudonarmietis. Eidamas sargybą prie svarbiausio Petrogrado pastato, tuo metu jis nežinojo, kad sergsti Leniną. „Jis saugojo tik įėjimą į rūmus, – tvirtino J. Kazickas. – Kaip prie jo sugebėjo prisėlinti užpuolikai, tėvoko brolis nė pats nežinojo. Tvojo jam per galvą, o, kai šis susmuko, įsiveržė į rūmus. Tačiau antrame aukšte jie buvo pastebėti ir savo tikslo nepasiekė.“ Pašnekovas mano, kad tai buvo nepavykęs pasikėsinimas į Leniną, o F. Kazickas gal metus po stipraus sutrenkimo gydėsi sostinėje.

„Iki Spalio revoliucijos Petrograde būdavo labai sunku gauti maisto. Tuomet mano tėvokas su broliu eidavo į kaimą – ten dar buvo įmanoma gauti ko nors pavalgyti. Tačiau po perversmo, kilus suirutei, kaimas buvo visiškai nuniokotas: medinės trobos – sudegintos, mūriniams namams – išdaužyti langai, durys, obelys – išpjautos.“

Anot pašnekovo, matydami, kad reikalai eina į blogąją pusę, broliai sugrįžo į Lietuvą. Po kurio laiko, kai F. Kazickas jau buvo vedęs, jis sužinojo, kad tada Petrograde saugojo Leniną. Dar tarpukariu vyras iš Tarybų Sąjungos gaudavo neįgalumo pensiją, o, kai Lietuvą užėmė sovietai, F. Kazickui išmokas valstybė mokėdavo tiesiogiai. Kiekvienais metais jo dėdę kviesdavo į Zarasus, į mokyklą. Apjuosdavo svečią raudona juosta, o šis pasakodavo vaikams, kaip Leniną saugojo, atsakinėdavo į mokinių klausimus.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas