Vyžuonas visame krašte išgarsino Biržų ir Dubingių kunigaikščiai Radvilos, kurie valdė Vyžuonų dvarą bei bažnyčią. Vyžuonose buvo palaidotas ne vienas kunigaikštis. Vyžuonų dvaro šeimininkas, Vilniaus vaivada bei etmonas Kristupas Radvila Perkūnas buvo palaidotas Vyžuonų bažnyčioje 1604 m. Vėliau palaidoti jo sūnus Kristupas Radvila ir Mikalojus Radvila, taip pat Jurgos, Elžbieta, Steponas. Tačiau palaikai 1666 m. pervežti į Kėdainius – Biržų Radvilų nekropolį. Doc. dr. Edmundas Rimša straipsnyje „Radvilų memorialas Vyžuonose ir jo likimas” sekė Radvilų pėdsakais, kurie jau po kunigaikščių mirties paliko Vyžuonas.

Vyžuonose laidota ne viena karta

Nors Radvilų šeimos karstai buvo perkelti į buvusią kalvinistų bažnyčią Kėdainiuose, tačiau neabejotina, kad dalis Kėdainiuose esančių karstų anksčiau buvo Vyžuonose. Kristupas Radvila Perkūnas – Vilniaus vaivada bei etmonas – buvo palaidotas Vyžuonų bažnyčioje. Be Kristupo Radvilos Perkūno, Kristupo Radvilos, Vyžuonose buvo palaidotas ir Kristupo Radvilos Perkūno anūkas Mikalojus. Vyžuonose Radvilos laidoti nuo seno, be to, čia laidoti Biržų ir Dubingių kunigaikščio Mikolajaus Radvilos Rudojo, Barboros Radvilaitės brolio, palikuonys.
1599 m. Kristupo Radvilos Perkūno testamentu Vyžuonų dvarą paveldėjo jauniausias sūnus Kristupas (Jurgio, Elžbietos bei Stepono tėvas). Šiame dvare galėjo būti auginami jo vaikai. Po kontrreformatų pergalės bei Jonušo Radvilos mirties 1655 m. jų įtaka Vyžuonose susilpnėjo, bažnyčia buvo atiduota į katalikų rankas. 1666 m. palaikai pervežti į Kėdainius, kurie buvo pasirinkti tikriausiai dėl to, kad juose buvo išlikęs pakankamai stiprus kalvinizmo centras su gerai įrengta ir aprūpinta mūrine šventove, kur kas saugesne nei daugelis kitų kalvinistų bažnyčių.

Autentiškumu neabejoja

Kėdainiuose esančių karstų autentiškumas nekelia abejonių. Geriausiai tai rodo stilius, ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų karstų memorialinių įrašų epigrafika, biografinių žinių tikslumas ir detalumas. Taip pat neabejotina, kad dalis Kėdainiuose esančių karstų anksčiau buvo Vyžuonose. Kas buvo palaidota Vyžuonose ir dėl kokių priežasčių pervežta į Kėdainius?
Kristupas Radvila Perkūnas mirė 1603 m. lapkričio 20 d. Lososnoje (dabar Lenkija). Jis norėjo būti palaidotas Biržuose jo įsirengtame pilies bažnyčios rūsyje. Dar 1599 m. rugpjūčio 4 d. rašytame testamente prašė palaidoti paprastai, be didelių iškilmių, virš palaikų pakabinti raudono šilko vėliavą, kurioje keliomis eilutėmis būtų įrašyti jo titulai, nuopelnai ir kt. Bet gyvenimas lėmė kitaip. Iš Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio laiško, rašyto 1604 m. kovo 7 d. iš Nesvyžiaus velionio sūnui Jonušui, matyti, jog tada jo kūnas buvo Selce (dabar Baltarusija). Laiške teiraujamasi dėl palaikų išvežimo iš Selco, nes labai blogėjantys keliai gali sutrukdyti tai atlikti iki Velykų (balandžio 18 d.). Ar dėl pablogėjusio oro, ar dėl kitų priežasčių Radvilos palaikai nepasiekė Biržų, o buvo palaidoti 1604 m. balandžio 8 d. Vyžuonų bažnyčioje. Kiek vėliau jo sūnus, taip pat Kristupas, liepė jau minėtuose nurodymuose Risinskiui virš tėvo karsto ant sienos pritvirtinti puikaus darbo medinę nuspalvintą memorialinę lentą ar epitafiją, kuriai tekstą sukūrė Heidelbergo profesorius Emilijus Portus, o memorialinei lentai virš sūnaus Mikalojaus kapo tekstą turįs sukurti pats Risinskis. Be Kristupo Radvilos Perkūno, Vyžuonose buvo palaidotas ir jo anūkas Mikalojus.
1666 m. Boguslovas Radvila, kovodamas su katalikais dėl Vyžuonų bažnyčios atgavimo, vienu iš argumentų laikė šeimos mauzoliejų ir, be Radvilos Perkūno, paminėjo jo sūnų Kristupą ir šių pirmtaką Mikalojų Radvilą Rudąjį, mirusį 1584 m. Ir iš kitų šaltinių žinoma, kad čia buvo palaidotas Perkūno sūnus Kristupas. Iš Tadeušo Vasilevskio (Wasilewski) tyrinėjimų matyti, kad Boguslovo biografų turėtoje autobiografijoje buvo praleistas žodis „Vyžuonos”. Tai reiškia, kad Boguslovas Radvila 1641 m. dėdės Kristupo laidoti vyko ne į Kėdainius, kaip šaltinį suprato Kotlubajus, o per Kėdainius į Vyžuonas.

Aprašė laidotuves

Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Kristupas Radvila (1575–1640 m.) Vyžuonose buvo palaidotas tik praėjus keturiems mėnesiams po mirties. Tačiau, kaip akcentavo didiko laidotuves aprašęs jose dalyvavęs Radvilų klientas ir spaustuvininkas Jonas Kmita, „magnatų laidojimo papročiuose tai nėra išimtis, greičiau – taisyklė. Oficialiam laidotuvių aktui būdavo ruošiamasi kruopščiai ir ilgai tiek dėl paties ceremonijos sudėtingumo, tiek ir dėl svečių gausos. Visa tai turėdavo pabrėžti šeimos galią, užimamą vietą visuomenėje.” Laidotuvių ceremonija buvo tikrai įspūdinga: joje dalyvavo Biržų kunigaikštystės totorių kazokai, Slucko kunigaikštystės žemininkų kazokai, vokiečių dragūnų kuopa, rūmų husarai iš viso per 10 000 žirgų.
Jis ne tik smulkiai aptarė laidotuvių procesiją, šermenis Svėdasuose, nakvynę Bėdžių kaime, laidotuves Vyžuonų bažnyčioje, bet ir paminėjo nepaprastai puošnų velionio karstą, pateikė jo memorialinius įrašus ir kitas smulkmenas. Pasak jo, ceremonialo metu ant karsto, kurio šonus puošė po tris liūtų galvas su žiedais nasruose, gulėjo brangiais akmenimis apsiuvinėta kunigaikščio kepurė, šalia jos buožė, etmono simbolis, ir kardas, vaivados simbolis, abu iš aukso su akmenimis. Sidabrinėje lentelėje virš karsto buvo pabrėžta Biržų ir Dubingių kunigaikščio Kristupo Radvilos garbinga kilmė, nurodytos pareigybės, kariniai nuopelnai ginant kraštą nuo maskvėnų ir švedų, velionio aukšta moralė. Jis mirė turėdamas 55 metus, 5 mėnesius ir 28 dienas amžiaus. Galvūgalyje, kitoje sidabrinėje lentelėje, dar kartą aprašyta velionio aukšta moralė, dorybės, nuopelnai kraštui, jo kariniai žygdarbiai. Virš Radvilos kapo Vyžuonų bažnyčioje buvo pakabinta dviejų galų (uodegų) raudono damasto vėliava, kurios vienoje pusėje buvo pavaizduoti visi kunigaikščio herbai, o kitoje – lotyniškas įrašas, aukštinantis velionio herojinius žygius, narsą, dorumą. Čia Radvila iškalba lyginamas su Nestorui, protu – su Kalchantu, o tvirtybė – su Achilu ir Hektoru.

Šeimos kapas buvo Vyžuonose

Pateikti duomenys rodo, kad Vyžuonose Radvilos laidoti iš seno, be to, čia laidoti Biržų ir Dubingių kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo, Barboros Radvilaitės brolio, palikuonys. Ir tai dėsninga, nes XVII a. pirmame trečdalyje Radvilos Kėdainiuose dar neturėjo tvirtos konfesinės bazės. 1600 m. jų pirmtakas Vitebsko vaivadaitis Stanislovas Kiška atėmė iš katalikų bažnyčią ir perdavė ją reformatams. Prasidėjusi byla truko 27 metus ir ją teko baigti naujiems Kėdainių savininkams. Pagal 1627 m. rugpjūčio 30 d. Radvilų sutartį su Vilniaus vyskupu bažnyčia buvo grąžinta katalikams.
Manoma, kad Vyžuonose, be Mikalojaus, galėjo būti palaidoti ir kiti Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės vaikai: Jurgis, Elžbieta bei Steponas, juo labiau kad pagal 1599 m. rugpjūčio 4 d. Kristupo Radvilos Perkūno testamentą Vyžuonų dvarą paveldėjo jauniausiasis sūnus Kristupas, minėtų vaikų tėvas. Čia galėjo būti auginami jo vaikai, o mirę palaidoti bažnyčioje. Be abejo, palaikus į šeimos kapą galėjo atvežti ir iš kitur.
XVII a. antroje pusėje padėtis pasikeitė. Dėl kontrreformacijos pergalės ir per karus susilpnėjusios reformatų gynėjų Biržų ir Dubingių atšakos Radvilų įtakos Lietuvoje, ypač po Jonušo Radvilos mirties 1655 m., katalikų bažnyčia vėl užėmė vadovaujančią padėtį. Viena po kitos buvo užimtos kalvinistų bažnyčios, sustiprėjo kitatikių persekiojimas. Panašaus likimo sulaukė ir Vyžuonos. Iš prasidėjusios bylos aiškėja, jog Vyžuonų bažnyčią, į kurią katalikai buvo įvesti 1656 m. birželio 27 d., jiems per karą „padovanojo” kažkoks rusų karininkas.

Palaikų prieglobstis – Kėdainiuose

Nauji Vyžuonų bažnyčios šeimininkai nesiskaitė su priemonėmis idėjiniams priešininkams palaužti.
Bažnyčios netekimas ir neaiški bylos dėl jos atgavimo baigtis, kalvinistų persekiojimas ir jų palaikų niekinimas bei kitos skriaudos, matyt, paskatino šeimos kapui ieškoti saugesnės vietos, kuria tapo Kėdainiai. Po Kėdainių kalvinistų bažnyčia yra keli rūsiai, bet tik viename laidoti Radvilos. Jame ir yra mūsų aptariami karstai. Daugiau Radvilų karstų ar memorialinių lentų čia nėra, bent jų nežinojo nei XIX a. pastoriai, nei 1910 m. pastorius, kruopščiai nurašinėjęs visų karstų, memorialinių lentų ir kitus įrašus. Neaišku, kur dingo 1641 m. Vyžuonose palaidoto Kristupo Radvilos karstas. Galbūt jis dėl metalo, kaip ir minėti vaikų karstų dangčiai, buvo atiduotas 1794 m. sukilėlių reikmėms.
Iš to, kas buvo paminėta, sprendžiama, kad dauguma dabar Kėdainiuose esančių karstų kadaise buvo Vyžuonose: Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno, jo sūnaus Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Kristupo Radvilos bei šio vaikų, o Radvilos Perkūno anūkų: Jurgio, Mikalojaus, Elžbietos ir turbūt Stepono. Palaikai į Kėdainius buvo pervežti greičiausiai 1666–1668 metais. Tokį žingsnį lėmė po XVII a. vidurio karų susilpnėjusi kalvinistų bažnyčios ekonominė ir politinė galia bei kontrreformacijos pergalė, dėl kurių sustiprėjo kitatikių persekiojimas ir kalvinistų bažnyčios viena po kitos, tarp jų ir Vyžuonų, atsidūrė katalikų rankose. Kėdainiai buvo pasirinkti turbūt dėl to, kad čia išliko stiprus kalvinizmo centras su gerai įrengta ir aprūpinta mūrine šventove, kuri šeimos kapui buvo daug tinkamesnė ir saugesnė negu bet kuri kita kalvinistų bažnyčia.