Nė vieno kaimo ar miesto istorijos neįmanoma papasakoti nesigilinant į dešimtmečius ar šimtmečius ten gyvenusių šeimų likimus, mintimis nenuklystant į senųjų gyventojų vaikų ar anūkų prisiminimus. Vietovių paveikslus kuria žmonės, tad pritrūkus dabar jau aprimusio kaimo piešinio dėlionės detalės ją galima atrasti vienoje ar kitoje dar gyvuojančioje sodyboje. Ne išimtis ir Saldutiškio seniūnijoje prie Kemešio ežero įsikūręs Šarkių kaimas.

Siuvimo mašina – kaip dvi karvės

Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 1923 m. Šarkiuose gyveno 86, 1970 m. 53, o 1989 m. 12 gyventojų. Tarp jų – apylinkėse žinoma siuvėja Elena Paulionienė (Sudniūtė), kuri siūdavo drabužius ne vien vietos gyventojams. Anot tame pačiame kaime su drauge Danguole Savickiene įsikūrusio jos vaikaičio Algimanto Paulionio (gim. 1966 m.), pas Šarkių siuvėją klientės atvykdavo net iš Kauno. „Iš pradžių susirašydavo laiškais, o kai susitardavo, atvykdavo autobusu“, – pasakojo 1916 m. gruodžio 29 d. gimusios moters anūkas. Pasak jo, E. Paulionienė iš dešimties vaikų buvo pati jauniausia – šeima gyveno kitapus keliuko esančioje troboje, kurios dabar nelikę nė žymės. „Gausios, nedaug žemės turinčios šeimos atžalos dirbo staliais, užsiimdavo įvairiais amatais, statybomis – pavasarį išeidavo dirbti, o rudenį grįždavo. Sesuo Teklė, vėliau apsigyvenusi Maleckažemio kaime, Tauragnų seniūnijoje, visą gyvenimą audė. Kai iš Lietuvos nemažai darbininkų išvažiavo į užsienį, į Ameriką patraukė ir močiutės vyriausi broliai. Po kurio laiko iš užjūrio jie atsiuntė pinigų, kad tuo metu dar keliolikmetė E. Paulionienė Lietuvoje galėtų įsigyti naują „Zinger“ siuvimo mašiną, tuomet kainavusią kaip dvi karvės, – pasakojo pašnekovas. – Nuo tada jaunoji Elena pradėjo siūti ir taip dirbo iki pat dienų galo – prieš mirtį, išvežus į ligoninę 1994 m., namuose dar kabėjo nebaigti švarkeliai, suknelės.“ Vyras prisimena jos auksinės spalvos nė kiek nepražilusius plaukus – ilgą kasą, kuri buvo lyg karūna suvyniota viršugalvyje. Ir ūkelį, išsilaikiusį tik dėl darbščios moters pastangų.

Pasak siuvėjos anūko, pas E. Paulionienę į namus ateidavo daug skirtingų charakterių užsakovų, ir su visais reikėdavo gerai sutarti, o siuvimas sugyvenimui su kaimynais sovietmečiu labai padėdavo: „Kai į gretimo Saldutiškio miestelio parduotuvę antradieniais atveždavo mėsą – na, kokia ten mėsa – kaulai, pažįstamos pardavėjos jai atidėdavo tos mėsos, kad nereikėtų stovėti ilgoje eilėje ir laukti. Atsilygindama moteris pasiūdavo kokią suknelę. Javapjūtės metu Saldutiškio miestelio parduotuvėje svaigalais neprekiaudavo. O kai reikėdavo su pagalbininkais nudirbti ūkio darbus, būdavo tokių darbininkų, kurie sausai nesišnekėdavo. Tad močiutė man įduodavo raštelį, jame paprašydavo parduoti anūkui kelis butelius vyno. Pardavėjos jos raštą pažinodavo ir paslapčiomis įduodavo vyno. Aš su tuo gėrimu nužliugsėdavau į Šarkius. Jei būdavo per mažai, vėl su kitu rašteliu nubėgdavau.“

Pasak A. Paulionio, kaime nuolat vykdavo barteriniai mainai – žmonės už siuvimą atsiskaitydavo ir savo ūkeliuose pagamintu maistu, produktais: „Seniau Šarkiuose nebuvo namų be karvės. Lauke girdėdavosi galvijų bliovimas, gaidžių giedojimas iš aplinkinių sodybų. Automobiliai pro namus pravažiuodavo itin retai, gal tik kartą per savaitę.“

Iš sovietinės armijos grįžo karste

Siuvėja užaugino penkis sūnus, tačiau jų gyvenimai susiklostė tragiškai – visi jie mirė ne sava mirtimi, nesulaukę gilios senatvės. A. Paulionis iš artimųjų pasakojimų prisiminė vieno jų, savo bendravardžio, žūtį: „1965 m. birželio 1-ą, pačios paskutinės tarnybos sovietinėje armijoje dienos vakare, draugai stumtelėjo jį ir užmušė. Jau buvo suplanuota kelionė į Šarkius, čia paruoštos sutiktuvės, į svečius sukviesti kaimynai. Vietoje to atėjo žinia, kad Algimantas grįžta cinkuotame karste…“ Jaunas mirė ir A. Paulionio brolis, kitas siuvėjos anūkas.

Pasak pašnekovo, ne tik iš armijos grįžusių jaunuolių sutiktuves Šarkių gyventojai švęsdavo trankiai: „Kai buvau mažas, Šarkiai šurmuliuodavo. Vaikai lakstydavo vieni pas kitus. Šarkiškiai dalyvaudavo bendrose šventėse, švęsdavo Kristaus Atsimainymo atlaidus, susirinkę dainuodavo. O penki močiutės sūnūs mokėjo groti muzikos instrumentais. Tad sodyboje skambėdavo smuikas, akordeonas, gitara. Iš armijos negrįžęs Algimantas grojo saksofonu. Vykdavo nemažai vestuvių. Jas pradėdavo švęsti penktadienį, o užbaigdavo sekmadienį vakare. Vien šių namų sienos tuoktuves matė kelis kartus. Močiutė neretai siūdavo sukneles tose vestuvėse dalyvaujančioms pamergėms.“ Vyro teigimu, suknelės kainavo nuo trijų iki penkių rublių. O pasiūtas moteriškas drabužis dažnai būdavo gėlėtas, retro stiliaus, su raukiniais.

A. Paulionis prisiminė močiutės pasakojimus apie pokarį. Tuomet po sodybas šmirinėdavo stribai ir stalčiuose neva ieškodavo pasislėpusių partizanų: „Įsibrovęs stribas atidarydavo komodos stalčiuką, bet koks partizanas gali sėdėti viduje? Taip jie pagrobdavo ką ten rasdavo. Namuose dingo daiktai, papuošalai.“

Katinai Miruliai

Siuvėjos vyras, A. Paulionio senelis, 1914 m. gimęs Adomas Paulionis, buvo artistiškos prigimties, mokėjo groti smuiku. Jį žmonės kviesdavo į vestuves dėl iškalbos. Ir, kaip vyras sakė, nors dirbo kolūkyje statybose, bet į kitus uždarbius labai nesiverždavo. Pašnekovas prisiminė, kad seneliui patiko katės, namuose gyveno nemažai gyvūnų: „Tik vieną sunkmečiu nuostolių pridariusį katiną skaudžiai nubaudė… Visų katinų vardai buvo Miruliai, o katės – Lipsės.“ Senelis augo pas dėdę kunigą, kuris sūnėną auklėjo: „Buvo kilęs nuo Rūdiškių, jo brolis operos solistas Aleksas Paulionis karo metu pasitraukė į Kanadą. Sovietmečiu keli Vakaruose gyvenę giminaičiai šeimai atsiųsdavo daiktų, kuriuos galėtų parduoti, ir vaikus džiuginusios kramtomosios gumos, kokybiškų džinsų. Čia tokių dalykų sunkiai buvo įmanoma nusipirkti.“

Vyras sakė, kad daug ką kaime pakeitė melioracija: „Netoli namų augo išskirtinis, drūtas ąžuolas. Keliese jo neapkabindavome. Medį melioratoriai sunaikino. Gal kokiam skulptoriui nuvežė…“

Kartą kryždirbio paslaugomis naudojosi ir patys šarkiškiai. Šarkius kerta keturių dalių kryžkelė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę susitarę gyventojai šalimais pastatė medinį kryžių.

Kaime būta gaisrų

Pasak A. Paulionio, sovietų okupacijos metu Šarkiuose keleriems metams buvo įsikūrusi mokykla, kurioje mokytojavo pradinių klasių mokytojas Miliukas (nė vienas kalbintas „Utenos dienos“ pašnekovas neįsiminė jo vardo – aut. past.). Mokyklą uždarius, mokytojas dėstė istoriją Saldutiškio mokykloje, kurią baigė dauguma vietinių: „Iš pradžių pamokos vykdavo Saldutiškio dvaro pastate, po kiek laiko buvo įrengta nauja keturaukštė mokykla.“

Vyras prisiminė, kaip kaimo gyventojai vaikščiodavo į netoliese esantį Saldutiškį: „Bažnyčiai ar kermošiui apavą įsidėdavo atskirai. Namuose apsiaudavo paprastais klumpokais, jais pereidavo purvinus keliukus, o geresnius batus nešdavosi užkabintus ant terbos ar lazdos, kol pasiekdavo tikslą. „1983 m. netoliese sutikau vilką. Mėnesienos šviesoje keliavau pas savo tuometinę simpatiją ir pamačiau jį gana iš arti. Žvėris taip mane išgąsdino, atrodė, jog plaukai ant galvos pasišiaušė. Parskuodžiau namo neįtikėtinai greitai, vėliau su dėde ėjome tyrinėti pėdsakų, atrodė, jog gyvūnas mane kurį laiką sekė“, – sakė šarkiškis.

Kaime kilo ne vienas gaisras. Liepsnose ne kartą skendo ir A. Paulionio bei D. Savickienės namai. 1978 m. per atostogas vaikai ieškodami pasislėpusių kačiukų sudegino tvartą. Didesnė nelaimė įvyko 2007 m., kai spaudžiant šalčiui dėl seno kamino supleškėjo namas, kuriame pora tuo metu gyveno. „Vidurnaktį atsibudau nuo dūmų, bijojau įkvėpti, kad neuždusčiau. Danguolė su savo mama miegojo… Išspyriau lango stiklą. Basas nulėkiau pas kaimyną, kuris ir iškvietė pagalbą. Mūsų telefonai buvo virtuvėje, už trijų metrų, bet dėl streso nespėjau jų paimti. Iškviesta gaisrinė atvažiavo ne iš karto. Likome tik su apatiniais drabužiais. Neturėjome nei šakutės, nei muilo, nei pirštinių“, – prisiminė Šarkių gyventojas. Nelaimę išgyvenusios šeimos kieme tebetelkšo itin seno šulinio vandenys, jo amžių šeimininkui sunku įminti: „150 m., bet gal ir daugiau…“