Nuodėgulių kaimo istorija (IV)

Nuodėguliai – nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorsaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).

Įsisuko arklių vagys

Nuo seno Nuodėguliuose didelių vagysčių nebuvo, tačiau Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metais pradėjo reikštis nusikaltėliai. Prasidėjo arklių vagystės.
Vyrai, jodami į naktigonę, pasiimdavo užrakinamus geležinius pančius nuo vagių apsisaugoti. Kalbėjo, kad arklius vagia ir Radeikių žydai, bet nenutvertas – ne vagis. Teko nukentėti nuo arkliavagių Nuodėgulių ūkininkams Stanislovui Novodvorskiui ir Jurgiui Šeduikiui. Buvo pavogta po du jų arklius. Arkliai jokių dokumentų tada neturėjo, tad vagims labai patogu: pavaro kiek toliau ir parduoda. Vijosi apvogti gaspadoriai net iki Ukmergės, bet kur tu bepavysi: vagiui vienas kelias, besivejančiam – dešimtys…

Naktigonė – iššūkis

Nuodėgulių vyrai dažniausiai arklius nakčiai varydavo į Vinkšnynes, anuomet priklausiusias ponams. Naktigoniams reikėdavo saugotis, nes ponas ganyti jo valdose griežtai draudė.
„Išjodavam pinki – šeši bernai su sava arkliais Vinkšnynės. Ir vagių, ir vilkų, ir aigulia raikdava saugates. Vilkų daug buva, kumeliokus papjaudava. A kai ganem, da pemeniokais būdami, tai aviniokų dažnai nusnešdava: usimeta in pečių ir neša! Kake ir geriokai buva – minki, lingvučiai. Vejies, būdava, rekdamas, lazdu majuodamas… Kai kadu, būdava, ir numeta, – prisiminė praeitį Ignasius Tamošiūnas. – Naktiganej nemegodavam, ir ugnelį suskurt bijodavam… Ale mum tuočės nepapuola nei vagių, nei nieka kita…“
O smulkesnių vagišių pasitaikydavo. Stasio Novodvorskio buvo papjauta kiaulė. Mėsą susūdė pirkaitėje. Vieną rytą šeimininkai atsikelia – mėsos nebėra: langelis išimtas ir visa mėsa išgabenta. Dar ir rogutės pavogta! Matyt, nespėta tą pačią naktį toliau nusivežti, tai lašiniai sumerkti į netoliese buvusią „sėdžiauką“. Vėliau išsigriebta, o viena paltis per neapsižiūrėjimą palikta. Žiemą kūdra užšalo ir pasisūdę lašiniai vandeny gerai laikėsi. Pavasarį ganydami piemenys žiūri – vandeny lašinių paltis plūduriuoja.

Kaimo „policija“

Vagis buvo apsilankęs ir Antano Novodvorskio namuose. Šeimininkai džiaugėsi, kad pas juos gero vagies būta: išsinešė tik pusę kepalo duonos ir atsipjovė lašinių gabalą.
Kai jau nebebuvo dūminių pirkių, mėsą pradėjo rūkyti pirtyse, bet šeimininkai pernakt saugodavo nuo ilgapirščių.
Seniūnui Umbražiui Garšvai pasiūlius, kaime buvo nutarta naktimis budėti po du vyrus. Šis nutarimas buvo vykdomas ir karo metu, ir po karo. Budintys žmonės, pasiėmę lazdas, tai pavaikšto po kaimą, tai pasėdi kur nors ant prieklėčio, nemiega, nes jų pareiga – saugoti kaimo ramybę, išgirdus pagalbos šauksmą ar pastebėjus gaisrą, sukelti triukšmą, žadinti žmones. Taip atsitiko ir tada, kai plėšikai brovėsi vieną naktį pas Pečiūrą Stumbrės vienkiemyje. Pečiūrienė, išbėgusi pro kitas duris, pradėjo rėkti, šauktis pagalbos. Atskubėjo Nuodėgulių vyrai. Pečiūros pamatė, kaip nuo durų pabėgo trys vyrai.

Valakų skaldymas

XIX a. pabaigoje Nuodėgulių kaime buvo keturiolika kiemų, valdančių po vieną valaką. Tiesa, Nuodėgulių ir Bajorų valakai nebuvo vienodi. Prasčiokų valakas buvo lygus 18 dešimtinių, o Bajorų – maždaug 23 dešimtinėms.
Metams bėgant, senas paprotys neardyti valako vis labiau buvo pažeidžiamas. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą broliai pradėjo dalytis tėvų palikimą į pusvalakius ir dar smulkiau. Tokiu būdu XX a. pirmaisiais dešimtmečiais ūkininkų skaičius Nuodėguliuose gerokai išaugo – buvo 28 sodybos. Tik vienas kitas gaspadorius stengėsi laikytis tradicinio požiūrio į ūkį. Štai, pavyzdžiui, Jurgis Šeduikis išsaugojo visą valaką, pats palikdamas ūkio šeimininku, o brolį Kazimierą išleisdamas užkuriomis į Maneičių kaimą. Neišdalyti liko ir Jono Mierkio bei Tamošiaus Čičinio valakai. Rapolo Pakalnio ir Petrausko valakas buvo bendras, nes seserys Pimpytės buvo ištekėjusios už minėtų vyrų. Savo dalį Petrauskas pardavė Pakalniui, tad ir čia valakas buvo išsaugotas.

Aitvaras vagišius

Kas gi atsitiko kitose šeimose? Sipavičiaus valaką dalijosi į dvi dalis broliai Rapolas ir Antanas. Justinas ūkio dalies atsisakė. Iki dalybų Sipavičiai gerai tvarkėsi, todėl neblogai gyveno. Turėjo jau ir arpą (grūdų vėtomoji mašina), plūgą, akselinę (šiaudapjaustė, mašina akseliui pjauti, kapojinė). Kaimiečiai pradėjo šnekėti, kad jie turį aitvarą, kuris neša jiems visokias gėrybes.
Kaimas juos padavė į teismą, kad jų aitvaras vagia kaimynų gėrybes ir neša Sipavičiams. Atsirado netgi liudininkų, tvirtinusių, kad tai tikra tiesa. Tamošius Čičinis matė ugnies kamuolį lendant pro tvorą į Sipavičiaus kiemą. O pas Sipavičių tarnavusi Vitkauskaitė tvirtino, kad, jai malant kamaroje grūdus, irgi aitvaras darbuodavosi: nors ji primaldavo pilną ušėtką miltų, bet grūdų niekaip negalėdavo užbaigti… Žiūri kartą – palubėje ant kartelės tupi juodas gaidys ir beria grūdus…

Išdalyti po gabalą

Umbražiaus Garšvos žemę dalijosi sūnūs Juozapas ir Tapylius. Juozapas savo pusvalakį, matyt, prieš išvykdamas į Rusiją, pardavė.
Jurgio Tamošiūno valakas buvo suskaldytas net į keturias dalis: viena ketvirtoji priklausė Jurgio broliui, o likusią išsidalijo Jurgio vaikai Stasys, Gasparas ir Kazimieras. Kadangi dėdė gyveno pas Stasį, jam ir atiteko dėdės ketvirtis. Tokiu būdu jo žemės susidarė visas pusvalakis.
Mieliauskai žemę pasidalijo į keturias dalis: Juozapas, Pranas, Simanas ir Jonas.
Tyliai, ramiai savo valaką skaldė Šiožiniai, niekas negirdėjo jų ginčų. Tik pamatė kaimynai, kad kiekvienas aria savo dalioj. Adomo sūnūs Stasys ir Jurgis, taip pat ir Vinco Mykolas bei Andrius – visi gavo po pusvalakį.
Tamošiūno valakas skilo į dvi dalis – pasidalijo sūnūs Jurgis (?) ir Stasys.
Jono Novodvorskio ūkis atiteko broliams Antanui ir Stanislovui.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas