Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Prancūzo gervuogių vynas

Atokus miškų kaimas Minčia neišvengė XIX a. neramumų. Pasak Lietuvos kraštotyros draugijos nario Algirdo Kulio, per 1812 metų Rusijos–Prancūzijos karą pro Minčią traukė Napoleono maršalas Mišelis Nėjus. Gegužės mėnesį jo vadovaujamas korpusas įkūrė stovyklą prie Uteno ežero ant Baterijos kalno (nuo stovyklavietės kalnas ir gavo pavadinimą). Nuo kalno kareiviai, šaudydami į ežerą, tikrino patrankų stiprumą. Suskilusias šaudykles paliko, o vietiniai suskaldė ir panaudojo savo reikmėms. Prancūzai aplinkiniuose kaimuose plėšikaudavo: iš kiekvieno kiemo paimdavo po pilną „kuparą” (skrynią) grūdų.
Minčios dvare buvo paliktas gydytis sužeistas prancūzų ulonas Emanuelis Rabė. Jis ant veidrodžio prancūziškai žiedo deimantu išraižė ketureilį, kurio tik dvi eilutės išliko žmonių atmintyje: „Išlydžiu iškeliaujančius draugus. Ir paskutinį kartą žvelgiu į apsnigtą mišką…” Šį užrašą, ilgai buvusį pas Žirmantus, perskaitė Minčios apylinkių gyventojo Juozapo Truskausko žmona prancūzė Mari Reno Truskauskienė. Po karo E. Rabė pasiliko Lietuvoje, kelerius metus gyveno Minčioje ir kaimo žmones išmokė gaminti gervuogių vyną. Vėliau tarnavo žirgininku Vajasiškio dvare (Zarasų r.), palaidotas Trinkuškių kaimo (Zarasų r.) kapinėse.

Bijojo, kad katinas kibirkšties neįskeltų

A. Kulio duomenimis, 1831 metų sukilimas Minčią aplenkė. Sukilėlius 1831 metų kovo 18 dieną iš Minčios Daugpilio (Latvija) link išsivedė garsioji grafaitė Emilija Pliaterytė. Neramumų Minčioje pavyko išvengti, nes sukilėliai, siekę aktyvios kovos, tikėjosi, kad Daugpilyje ginklais juos parems anglai. Anot pašnekovo, tai buvo dvarininkų, intelektualų kova.
1863 metų sukilimas Minčioje buvo labai aktyvus. Tam tiko ir kaimo manufaktūra (sukilėliai malūne liejo kulkas). Anot A. Kulio, po 1831 metų sukilimo turtingų dvarų Lietuvoje neliko, todėl sukilimo vadovybei teko remtis valstiečiais, apsiginklavusius atlenktais dalgiais. Sukilėliai ginklus slėpė Minčiakampio „palivarko” pirtyje po grindimis. Į pagal paskirtį nenaudojamą pirtį nakčiai suvarydavo žąsis.
Parako statinaites sukilėliai laikė jaujoje. Jaujos durys būdavo užstumiamos geležine brauktuve. Kad išvengtų kibirkšties, neleisdavo tos brauktuvės užstumti. Net katinas negalėdavo įeiti vidun. A. Kulio proprosenelis Kazimieras Petkevičius, tuo metu dirbęs malūno prievaizdu, atidavė sukilėliams malūno (o tuo pačiu ir dvaro) svarsčius, du arklius, o vienam sukilėliui pasisekė gauti ir stirnakojį (rimbą su stirnos kojos kotu).
Sukilėliai būdavo apmokomi šaudyti. Vyžių (Tauragnų sen.) Žilėnui niekaip nepavykdavo šaudant primerkti akies – supykęs mokytojas įstatė mokiniui į akį arklio mėšlo gurvuolį.
Žmonės rėmė sukilėlius maistu, netgi turimais ginklais, taip pat paraku. Minčios Bagdanavičienė be parako atnešė dar ir butelį aguonų – iš toliau jos atrodė kaip parakas.
Sukilimo metu, jeigu žmonės norėdavo vieni kitus įspėti apie gresiantį pavojų, pavyzdžiui, kazokus, eidavo neva velėti drabužių – kultuvės garsą greitai pasigaudavo kitas lieptas, kuris perduodavo pavojaus signalą toliau. Šis signalas, pasak A. Kulio, buvo panaudotas ir pokariu, įspėjant apie pasirodžiusį rusų garnizoną ar renkamas rekvizicijas (priverstinis atlygintinis nusavinimas ar laikinas paėmimas valstybės reikalams). Norėdami įspėti apie pavojų Minčios gyventojai taip pat degdavo baltų dūmų (juodi reikšdavo gaisrą) laužus.

Gudų meškininkų kelias per Lietuvą

Pasak A. Kulio, Minčios kaimas buvo kelių sankirtoje. Iš Gudijos atkeliaudavo meškininkai. Jų kelias ėjo per Pūškas, Kazitiškį, Dūkštą (Ignalinos r.), Minčią, Gaidžius (Tauragnų sen.), Radeikius (Daugailių sen.), Degučius (Zarasų r.), Zarasus. Kai kuriose minėtose vietovėse meškininkai ne tik sustodavo pailsėti, bet ir ištaikę turgaus dieną linksmindavo žmones, taip užsidirbdami sau duonai. Tuomečiame Novoaleksandrovske (Zarasuose) dresuotos meškos žmonėms pramogą teikdavo per Žolinę, paskui meškininkai traukdavo į Latviją.
Beje, Gaidžių kaime (Daugailių sen.) meškininkai apsistodavo Andriusevičių sodybos dideliame kluone. Jie turėjo tvirtų į medį ar sieną įsukamų kablių, prie kurių pririšdavo meškas, pažabotas apynasriais. Meškos privalėdavo būti pririšamos atvirose vietose, kad negąsdintų žmonių ir gyvulių. Meškininkais, anot kraštotyrininko, dirbdavo bežemiai gudai, eidavę rudenį uždarbiauti po gretimus kraštus.

Velnias kalvėje

Minčioje prie upės dvarui priklausė nenaudojama kalvė. Žmonės kalbėdavo, kad toje kalvėje laikomas pagautas velnias. A. Kulis mano, kad medžiotojai greičiausiai pagavo kažkokį nesipraususį, nesiskutusį psichine liga sergantį gudą, kurį rodydavo žmonėms už pinigus.
Su velniu buvo siejamas ir malūnas. Iš Tauragnų dvaro ūkvedys su kluoniniais (darbininkais) atveždavo grūdus sumalti. Kai reikėdavo pasiimti miltus, prieš nosį malūnininkai ūkvedžiui lenkdavo pirštus ir skaičiuodavo: „Dešimt, devyni, aštuoni, septyni, šeši… na, dar iš čia paimkit keturis.” Suskaičiuodavo dešimt maišų, o nuvažiavęs į Tauragnus ūkvedys matydavo, kad tik devyni. Nusuktą maišą „velniai” nunešdavo į smuklę ir pragerdavo.

Karvės paklusdavo kerdžiaus ragui

A. Kulys sakė, kad Minčios kaimas buvo daržų kaimas. Namai ir daržai buvo aptverti tvoromis, o dirbami laukai, pievos slėpėsi miškų kirstinėse arba lydiminėse (degintinėse) plynėse. Žmonės augindavo bulves, o kviečių, linų labai daug nesėdavo, nes vertėsi miško darbais, be to, Minčioje buvo pramonė.
A. Kulys atsiminė, kad dar sovietiniais laikais kaimas samdydavo kerdžių (piemenį), dar vadinamą ustovu, kuris kiekvieną savaitę gyvendavo vis kitoje troboje. Jeigu namuose būdavo piemenavimui tinkamas vaikigalis ir jis gindavo su kerdžiumi bandą į mišką, tas namas ustovui mokėdavo mažiau. Kerdžius turėjo ragą, kurio garso karvės buvo įpratusios klausytis. „Viena karvė visada būdavo vedli, – sakė kraštotyrininkas. – Ją vadindavo žabagrauža. Ši karvė visada eidavo pirma, nugrauždavo žabus, paskui ją sekdavo visos karvės. Pagal rago garsą karvės žinodavo, kada reikia gultis poilsio, kada kilti.”

Kelionė į Rygą

Pasak A. Kulio, „laukinių žemių” ūkininkai, t. y. žmonės, dirbantys platesnius dirbamos žemės plotus nei miškų gyventojai, nuo Juknėnų (Daugailių sen.), Daugailių, Spitrėnų (Utenos sen.) veždavo į Rygą parduoti grūdus, linus. Susiburdavo kelių kaimų nemažos gurguolės, kurioms saugoti būdavo samdomi palydovai. Tokių žmonių atsirasdavo Minčios krašte. Visuomenininkas Rimas Klimas rado raštą, kuriame Rygos rotmistras kreipėsi į Vilkmergės teisėjų kolegiją (tuo metu Minčia juridiškai priklausė Vilkmergei), skųsdamasis, kodėl ši nesiima nagrinėti bylos apie Minčios krašto vyrus, kurie jau nebe pirmą kartą nusiaubė Rygos priemiesčius. Šitie palydovai, kol valstiečiai pardavinėdavo savo prekes, užsukdavo į užeigas, susimušdavo, nevengdavo atimti, apiplėšti. Anot A. Kulio, tai nereiškė, kad buvo kaltinami tik Minčios kaimo vyrai, anaiptol – prisivirę košės palydovai buvo viso Minčios krašto atstovai.

Deguto degimas

A. Kulis pasakojo, kad nuo nupjautų beržų nuluptą tošį dėdavo į didelį puodą, vadinamą „skaravarka”. Kaitinamame puode sušilusi tošis pavirsdavo į degutą.
Kaime, šlaite buvo išmūrytos krosnys, o jų viduryje ant iškilimo su grioveliu užmesdavo išrautą eglės arba pušies kelmą. Apkapotomis šaknimis kelmą keliose vietose įkirsdavo kirviu. Degant ugniai ir kaistant kelmui, iš jo varvėdavo terpentinas ir grioveliu nutekėdavo į pastatytą statinę. Tą kelmą kaitindavo kelias paras.
Minčioje degdavo ir anglis. Išmūrytose duobėse prikraudavo beržinių malkų, iš kraštų būdavo įtaisyti specialūs vamzdžiai pakurai įmesti, smalėku (sakinga pliauska) uždegdavo malkas, viršų uždengdavo šlapiomis eglišakėmis ir apie savaitę malkos ten smilkdavo. Vėliau anglis, susemtas į popierinius maišus, veždavo parduoti į miestą, nes jos reikėjo kalvio žaizdrui, „samovarui” arbatai virti, lygintuvui ir t. t.
Dvaras kaimui samdydavo panaktinį (sargą), kuris vaikščiodavo po kaimą su kleketu (barškalu) sakydamas: „Spokoino, spokoino (slav.).” Taip kaimas, kuriame pramonei naudota daug ugnies, buvo saugomas nuo gaisro.

Klajoklis Dambrauskas

A. Kulis pasakojo, kad į Minčią užsukdavo toks klajoklis Dambrauskas, kurio vardo niekas nežinojo. Niekas nežinojo, iš kur jis ateidavo ir kur nueidavo. Jis atkeliaudavo iš Karaliaučiaus (dabar – Kaliningradas, Rusija) apsikarstęs rožiniais, škaplieriais (dviem juostele sujungtais audeklo gabalėliais su Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos ar šventųjų atvaizdais), turėjo maldaknygių. Už savo lėšas jis pastatydavo kryžių tai pakelėje, tai apleistose kapinėse. XIX amžiaus pabaigoje jis pastatė geležinį kryžių ant akmeninio cokolio ir Minčios kapinėse. Prieš 30 metų, anot A. Kulio, kryžius dar stovėjo, dabar likęs tik pagrindas.
Beje, Dambrauskas buvo pirmasis žmogus, kurį palaidojo naujose kapinėse prie Švedriškių bažnyčios (Ignalinos r.).

Vaikus laidodavo be kunigo

Anksčiau, pasak A. Kulio, kiekvienas kaimas turėjo savo kapines. Parapijos buvo didelės ir Tauragnų kapinėse galėjo laidoti ne bet kas. Į kapinėse esančią koplyčią numirėlis būdavo atvežamas iš vakaro, nes tą pačią dieną nesuspėdavo atvežti velionio, atlaikyti Mišių ir jo palaidoti.
Dalyvaujant tėvams ir kaimynams mirusį vaiką dažniausiai laidodavo tą pačią dieną. Netgi kunigas į apeigas retai būdavo kviečiamas, nes vaiko mirties atveju būdavo galvojama, kad dvasininko dalyvavimas nėra būtinas. Vaikas būdavo pašarvojamas ant suolo prie sienos ir saulei leidžiantis palaidojamas. Vaikų mirtingumas anksčiau buvo didelis. Tačiau nuo XIX amžiaus pabaigos, anot A. Kulio, Minčios krašte dėl nelaimingų atsitikimų buvo mirę tik du vaikai, nes Aleksandro Bagdanavičiaus žmona Uršulė Sankt Peterburge buvo baigusi akušerijos kursus, o Elena Pakalnienė buvo pribuvėja. Dėl šių dviejų moterų pastangų vietinės gimdyvės buvo prižiūrėtos ir vaikų mirtingumo visai nebuvo.
Caro laikais buvo įvestas nurodymas dėl tvarkos kiekvienas kapines apjuosti akmenų sankrova. Minčios kapinėse ta sankrova dabar yra kažkiek susmukusi ir apžėlusi samanomis.
Pasak A. Kulio, paskutiniai Minčios kapinėse palaidoti žmonės buvo du partizanai. „Du kapai atsirado naktį, – sakė jis. – Už įsmeigto į žemę beržiuko tošies rastame lapelyje mano mama perskaitė: „Petrai ir Povilai, ilsėkitės ramybėje.” Daugiau, pasak pašnekovo, niekas nieko ir nežino. Jo teigimu, kapai – prižiūrimi, vadinasi, „kažkam čia guli dėdė, tėvas ar senelis”.
Kapinėse, anot A. Kulio, buvo dar vienas didelis kryžius, kuris paskui supuvo. 1926 metais atsiradus kapinėms Daunoriuose (Tauragnų sen.), žmones imta laidoti ten.
Prie kelio į Šeimatį, nuo kurio keliukas veda į kapines, priešingoje pusėje buvo Matačiūnų ir Žigų sodybos. Žigas buvo angliadegys, todėl jį dėl profesijos ir išvaizdos vadindavo Suodžium, o kapines – Suodžiuviete. Beje, kraštotyrininko teigimu, kapinėms vieta buvo parinkta dėl išskaičiavimo – dvaras, taupydamas savo žemę, davė nederlingą smėlynę miške.

Lopšyje supo marą

Dar iki XIX amžiaus pabaigos kaimo kryžkelėje stovėjo kryžius su dviem kryžmom, vadinamasis karavyko kryžius. Tokie kryžiai Lietuvoje buvo statomi maro, pandemijos ir karo atveju. Jie skyrėsi nuo kitų kryžių: ant žemutinės kryžmos buvo nukryžiuotojo statulėlė, ant viršutinės – 18 raidžių, tarp jų – septyni kryželiai, vadinamosios Zacharijo maldos pirmųjų žodžių raidės. „Maras Minčios kaimą aplenkė, – sakė A. Kulis. – Buvo pasakojama, kad epidemijai kilus senoji kalninė (priešpavardis nuo vietovės – aut. past.) Vaišnorienė vaiko lopšyje supusi „marą” – raudonam valiny (audeklo kraštas – aut. past.) suvyniotą blukę (malką – aut. past.).” Pasak pašnekovo, tokiomis apeigomis buvo siekiama, kad maras kaimą aplenktų.
Vėliau, kryžiams sunykus, Uršulė ir Aleksandras Bagdanavičiai pastatė akmeninį kryžių, kuris tebestovi iki šiol.

Į mokyklą tilpo visi

A. Kulis sakė, kad jo giminaitis turi 1930 metų nuotrauką, kurioje matoma buvusiame dvare įkurta rusiška mokykla. Yra ir virš durų išlikęs užrašas „1862 metai”.
XIX amžiuje Minčioje įkurtą rusišką mokyklą lankė daug vaikų, nes artimiausia mokslo įstaiga buvo Tauragnuose, kita – Kazitiškyje (Ignalinos r.). Mokinių buvo daug dar ir dėl tos priežasties, kad į ugdymo įstaigą ėjo lietuvių, rusų, žydų vaikai. Kartą per savaitę į vykstančią tikybos pamoką iš Šeimaties atvykdavo popas. Jis dėstė visiems mokiniams bendrai, nes katalikų kunigo arti nebuvo. Tik tarpukariu atvykdavo ir kunigas – jis su katalikais vaikais eidavo į vieną klasę, popas su stačiatikiais – į kitą.

Ilgaamžiai senoliai

„Minčios krašte žmonės buvo ilgaamžiai, ypač – moterys”, – teigė pašnekovas. Įtakos tam, anot jo, turėjo gyvenimo režimas: buvo įprastas poilsis po pietų, visus didesnius darbus dirbdavo su talkomis. „Namus pastatydavo su talkomis, šienapjūtė vykdavo su talkomis, bulves sodindavo su talkomis, net kopūstus raugdavo su talkomis”, – sakė kraštotyrininkas. Šventa diena buvo šventa diena. Tačiau jeigu reikėdavo ką nors neatidėliotinai padaryti, katalikas nueidavo pas sentikį, kuriam tai – paprasta diena. Paprašydavo, kad už jį padirbtų. Kai sentikiui reikėdavo kažką šventą dieną nudirbti, jis eidavo pas kataliką. A. Kulis pasakojo, kad net ir atlaidus būdavo galima dėl svarbių darbų nustumti savaitę į priekį. Pavyzdžiui, rugpjūtį, jei būdavo labai sausa ir tinkamas metas javus vežti. Taip bendru susitarimu nebūdavo sutrikdomas svarbus ciklas.

Autoriaus nuotr.