Prie Lukno ežero įsikūręs „iš visų galų“ suvarytas kaimas – Galeliai (Vyžuonų sen.). Čia trobų skaičius jau senokai nekinta, o gyventojų nedaugėja, atvirkščiai – jų vis mažiau. Vis dėlto Galeliuose dar yra žmonių, prisimenančių dūmines kaimo pirkias ir ankstesnį jo pavadinimą. Kaime gyveno garsus medžio drožėjas Stanislovas Karanauskas, vasaromis lankydavosi legendinis Lietuvos televizijos diktorius Vytautas Kybartas.
Mokydavosi ir šeštadieniais
1956 metais Galeliuose gimusi medžio drožėjo S. Karanausko duktė tautodailininkė Julija Stankevičienė sakė pasaulio šviesą išvydusi dar dūminėje pirkioje.
Pašnekovė pasakojo, kad pradinę mokyklą lankė gimtajame Galelių kaime – ji buvo įsikūrusi Velaikių namuose. Kaip ir įprasta, to meto mokykla veikė viename medinio gyvenamojo namo gale buvusiame kambarys. Kiekvienoje klasėje mokėsi 4–5 mokiniai. Mokė viena mokytoja Ona Vėgėlienė, kuri mokiniams išvirdavo arbatos (sumuštinių jie atsinešdavo iš namų). Klasėje buvo nedidelė biblioteka, kurioje kiekvieną šeštadienį (anksčiau vaikai mokydavosi ir šeštadieniais) mokytoja keisdavo mokiniams knygas. Per pertrauką, kad prasivėdintų klasė, vaikus išvarydavo į ilgą koridorių. J. Stankevičienė atsiminė vieną žaidimą: vaikai koridoriuje sustodavo po du ir per jų ištiestas rankas ropodavo kitas vaikas. Anot pašnekovės, gera buvo mokykloje, visi draugiškai sugyvendavo. Klasę tvarkė patys mokiniai – valytojos nebuvo.
Pasak tautodailininkės, gretimame Luknių kaime (Sudeikių sen.) irgi buvo pradinė mokykla. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje abiejų – Galelių ir Luknių – mokyklų vaikai susitikdavo Lukno ežero gale, kur švęsdavo mokslo metų pabaigtuves.
Nepaprasta vaikystė
Moteris pasakojo, kad kitapus kelio nuo jų sodybos, pas kaimynus Valančiūnus, visą vasarą atostogaudavo Lietuvos diktoriaus V. Kybarto vaikai Dalia ir Arūnas. Karanauskaitėms ir kitiems kaimo vaikams, kurie jokių pirktinių žaislų neturėjo, visada būdavo gera sulaukti Kybartukų, kurie iš sostinės prisiveždavo įvairiausių mažuosius dominančių dalykų. Vaikai išsikasdavo sau bunkerį, ežere per dieną bent po keletą kartų maudydavosi. Kaimas nedidelis, bet šeimos gausios, tad vaikų netrūko. „Kokios geros mūsų vasaros būdavo!” – prisiminusi tuos laikus šypsojosi tautodailininkė.
Pašnekovė atsiminė, kad senojoje Valančiūnų sodyboje, kurios jau nebėra, stovėjo labai graži klėtis su puikiu prieklėčiu. Prie jo kaip laipto pakopa riogsojo didelis akmuo. Klėtis turėjo labai mažus langelius, gal todėl ten buvo vėsu net ir karštą vasarą. Viduje kabojo įvairiausių vaistažolių pundai. Klėtyje močiutė Marija Valančiūnienė guldydavo anūkus pietų miego. Pas Valančiūnus augo ir daug vyšnių. Ant vieno iš medžių jie pakabino S. Karanausko darytą didelę medinę katino kaukę. „Aš, vaikas, bijodavau pro ją eiti, todėl mane lydėdavo į svečius”, – juokėsi moteris.
J. Stankevičienė atsimena Valančiūnų žemėje augus didžiulį beržą, iš kurio pavasarį žmonės prisileisdavo kibirus sulos. Jos močiutė į medinį kubilą priemenėje pripildavo šio gardaus medžio kraujo, tada priberdavo kažkokių grūdų, kurie sudygę suteikdavo sulai įdomaus prieskonio.
Tautodailininkė taip pat prisimena, kaip vyrai kolūkio laukuose pjaudavo su arklinėmis pjaunamosiomis, o kaimo moterys statydavo pėdus į gubas.
Iš savo močiutės Uršulės Vitonienės pasakojimų pašnekovė žino, kad greičiausiai Pirmojo pasaulinio karo metu jų namuose įsikūrę vokiečių kareiviai buvo pasidarę sau kirpyklą.
Moteris atsimena, kad atostogauti atvažiuodavęs V. Kybartas Galelių kultūros namuose, vietinių pramintuose Kremliumi, koncertuodavo. Antrame aukšte gyvendavo kolūkio specialistai.
Pasak tautodailininkės, kaime būdavo statomi vaidinimai, jiems dekoracijas kurdavo vietinis savamokslis piešėjas Jonelis. Mokyklos vaidinimams dekoracijas yra piešęs ir jos tėvas.
Filmai be elektros
Jos tėvas, anot J. Stankevičienės, buvo kilęs iš neturtingos šeimos. Lankydamas penktą klasę susirgo smegenų žievės uždegimu. Vos nepasimirė, o pakilęs iš sunkios ligos patalo apkurto. Dėl šios negalios kaime jį buvo imta laikyti kvaileliu. Vis dėlto vaikas, pasak pašnekovės, nepasidavė: pats ėmė lavintis, skaityti knygas, taisydavo laikrodžius, lituodavo bidonus.
Moteris atsimena, kaip tėvas jiems, vaikams, rodydavo diafilmus (pozityvo fotojuosta, kurios kadrai susieti viena tematika ir sudaro nuoseklią iliustraciją, skirtą rodyti ekrane specialiu projektoriumi ar žiūrėti individualiai naudojant specialų aparatą): „Neturėjom elektros. Tėvas sukalė siaurėjančią dėžę be dugno. Viename tos dėžės gale įstatydavo fotoaparato objektyvą, kitame – žibalinę lempą ir ant sienos rodydavo diafilmus.”
Pasak J. Stankevičienės, jos tėvas ne tik susirašinėdavo su sodininkais, bet ir pats augino juodąjį šermukšnį (aroniją), auksinį serbentą (juodojo serbento ir agrasto hibridą) bei kitus retesnius to meto augalus. „Kuo tik mano tėvas nesidomėjo! Ir dabar jam viskas įdomu”, – šypsojosi tautodailininkė. Mama eidavo dirbti į kolūkį, o vaikai likdavo namie su tėvu. Gimdytojas droždavo skulptūrėles, todėl namie skiedrų netrūkdavo. „Tėvas turėjo dėžę gražių spalvotų pieštukų, jie buvo sudėti kaip choras, keliomis eilėmis. Tėvas juos labai brangino ir mums, vaikams, retai duodavo”, – pasakojo moteris.
J. Stankevičienė sakė, kad jos mama labai gražiai megzdavo, siuvinėdavo. Pašnekovės tėvas jai, dar paauglei, nupirko knygą apie mezgimą. „Įdomu. Negi sėdėsi be darbo, vis tiek reikia kažkuo užsiimti”, – šypsojosi rankdarbius kurianti pensinio amžiaus moteris. Jau ketverius metus pašnekovė renka įvairius knygų skirtukus, kurių turi, jos skaičiavimu, jau pustrečio tūkstančio. Ji ne tik pati juos perka, bet ir gauna dovanų iš artimųjų, giminaičių, draugų ir pažįstamų.
Pamaldūs ir „naguiti” žmonės
1929 metais Galeliuose gimusi Vanda Slapšinskienė (Lauciūtė) pasakojo, kad jos gimtasis kaimas buvo vieningas – jokių skundų, jokio pavydo. Žmonės švęsdavo vardadienius, apkaldavo duris vainikais, „baliavodavo”.
Moteris prisiminė, kad kaime būdavo švenčiamos Kryžiavos (Kryžiaus dienos). Vienas kryžius stovėjo kaimo kryžkelėje, kitas – prie Čepėnų, o trečias stūksojo kitapus kelio, prie Laucių sodybos. Vaikai pamerkdavo lauko gėlių prie šio kryžiaus. Vis dėlto labiausiai pašnekovei įsiminė šv. Jono koplytstulpis, stovėjęs prie upelio, kurio jau nebėra. „Labai graži statula. Spalvota, su stogeliu ant keturių stulpelių. Aš, vaikas, bėgdavau ir žiūrėdavau į šv. Joną rankas sudėjusi priešais save”, – graudinosi moteris, pridūrusi, kad vėliau, platinant vieškelį, du kryžiai ir šventojo koplytstulpis buvo nuversti. Kryžiai dingo be pėdsako, o štai šv. Jono medinė skulptūra, V. Slapšinskienė girdėjo, atsidūrė muziejuje.
„Žmonės buvo labai pamaldūs. Giedoriai pagrabuose per dienas, per naktis giedodavo. Ir mes, vaikai, sėdėdavome. Duodavo vakarienę ir sėdėdavome. Kiek kaime buvo giedotojų, kiek dainininkų, sunku ir apsakyti!” – pasakojo senolė. Kaime netrūko ir įvairiausių amatininkų, „naguitų” (nagingų) žmonių, tik muzikanto nebuvo. Tačiau, anot pašnekovės, viena kaimo mergina, draugavusi su šiaudiniškiu grojėju Pranu Urba, atviliojo jį į Galelius. V. Slapšienė stebėjosi ir tuo pačiu didžiavosi, kad raštingų žmonių kaime buvo mažai, bet jie mokėjo daug gražių dainų.
Beje, senolė atsiminė Galeliuose gyvenus bobutę Tijūšienę, kuri priimdavo naujagimius. Anot pašnekovės, pribuvėja buvo švari, „mandra” moteris, iš motinos įsčių į šį pasaulį išleidusi ir ją pačią.
Gėrė pieną kaip veršiai
V. Slapšinskienė pasakojo, kaip per Antrąjį pasaulinį karą rusų kareiviai apsigyveno jų, Laucių, troboje, o šeimynai reikėjo kraustytis į klojimą. Teko susitikti ir su vokiečiais – kartą einant vieškeliu su šviežio pieno kibiru jį visą išgėrė apspitę kareiviai. „O kiek aš tada prisirinkau pfeningų! Mes nenorėjome imti pinigų, bet jie davė mums jėga, – kalbėjo moteris. Beje, vokiečiai išvažinėjo labai gerus Laucių dobilus, bet vokiečių vadovybė nuostolius taip dosniai kompensavo, kad tėvai dar ilgai apie tai kalbėjo. Vaikus kareiviai pavaišindavo labai skania ryžių koše su morkomis.
V. Slapšinskienė nuo šešiolikos metų gyveno pas savo krikštamotę Kunigiškių kaime (Anykščių r.), tačiau, kaip pati juokėsi, vasaromis būdavo viešnia tėvų namuose. Ji mokėsi Utenos gimnazijoje, tačiau taip aršiai buvo verčiama stoti į komjaunimą, kad pasiryžo geriau nutraukti mokslus, nei pasiduoti spaudimui.
Pašnekovė teigė, kad tiek jos tėvai, tiek krikštatėviai buvo partizanų rėmėjai ir ryšininkai. Ji pati Kunigiškiuose nešdavo į mišką po du kibirus tetos paruošto maisto penkiolikai miškinių. V. Slapšinskienės tėvas gerai pažinojo Vytauto apygardos vadą Vincą Kaulinį-Miškinį, kuriam niekada neatsisakydavo padėti. Anot moters, partizanui su septyniais bendražygiais žuvus Nolėnų kaime (Sudeikių sen.), sklido kalbos, kad juos išdavė savi, draugai. O Galeliuose V. Slapšinskienei įstrigo trispalvės iškėlimas Vasario 16-ąją. Vėliavą slapta iškeldavo prie pagrindinės kaimo sankryžos aukštai medyje. Ji su kitais vaikais bėgdavo žiūrėti besiplaikstančios vėliavos, kuri kitos dienos ryte dingdavo. Buvo įtariami partizanai, „plechavičiukai” (buvę Vietinės rinktinės kariai), tačiau kaltininkų tarybų valdžiai taip ir nepavyko nustatyti.
Per siauri rėžiai
Anot moters, 40 metų gyvenusios Vyžuonų dvare, šiame pastate buvo įsikūręs tarybinis ūkis. „Mūsų karves ganė piemuo, kuriam už gyvulį kas mėnesį mokėdavome po tris rublius. Susidarydavo nemaža – bent 60-ies galvijų – banda. Šeštą valandą karves piemeniui reikėdavo priduoti ir devintą vakare pasiimti. Buvo labai labai gerai”, – porino V. Slapšinskienė, pridūrusi, kad gerovė pasibaigė, kai tarybinį ūkį prijungė prie kolūkio, o visiems atmatavo po rėželį žemės, kuriame net pririšta karvė neišsitekdavo – tada ir prasidėjo pykčiai tarp žmonių dėl nuganytų pievų „rubežių”. 90-metį atšventusi senolė, besivadovaujanti posakiu, kad „kuo daugiau rūpesčių, tuo įdomiau gyventi”, teigė, jog jai gyventi buvo įdomu visais laikais. Kažkada pasijuokdavusi bendradarbėms, kad nori sulaukti savo bobutės metų (93-ejų), dabar dievota V. Slapšinskienė sako vis dar negalinti patikėti, kad jau sulaukė tokio amžiaus, kad laikas taip greitai prabėgo. Vis dėlto pašnekovė juokėsi, kad nori sulaukti šimto metų, ir vylėsi, jog su Dievo pagalba dešimtasis dešimtmetis prabėgs nepastebimai, kaip dabar prabėga savaitės.
Julijos Stankevičienės asmeninio archyvo nuotr.
