Tęsinys (pradžia Nr. 93) Vyžių pilkapyną sudaro vidutinio dydžio nuo 6 iki 14 m skersmens iki 1,5 m aukščio sampilai, kurie pagal išorinius jų požymius datuojami maždaug VI–X a. Tai gana gražiai patvirtino tyrinėti pilkapiai. Bendras ištirtas 11 sampilų plotas siekia 987 kv. m, taigi vidutinis pilkapio skersmuo buvo apie 6 m. Juose rasta 15 degintinių žmonių kapų, datuojamų VI–IX a. – po 1–2 kapus pilkapyje (viename pilkapyje kapų nerasta, nes tebuvo išlikusi pusė jo sampilo). Pagal įkapes (Rytų Lietuvos pilkapiuose dažnai pasitaikantys ginklai ir papuošalai) tai būta eilinių bendruomenininkų kapų. Kadangi tyrinėjimų metu (1980–1983 m.) iš sudegintų kaulų dar nemokėta nustatyti palaidoto žmogaus lyties bei amžiaus, duomenų apie fizinę mirusiųjų būklę nėra. Tuo laiku beveik nekreipta dėmesio į smulkesnes degintinių kauliukų koncentracijas sampiluose, todėl kapai buvo išskiriami pagal įkapes, aptinkamas šalia degintinių kaulų. Taigi greičiausiai buvo nefiksuoti sampiluose pažerti degintinių kapų be įkapių (paprastai tai būna vaikų ar patriarchalinių vergų) likučiai. Pagal bene geriausiai Lietuvoje ištirto Plinkaigalio (Kėdainių r.) IV–VI a. kapinyno medžiagą nustatyta, kad vienos šeimos mirusieji buvo laidojami tam tikromis grupėmis; to meto šeimą sudarė 6–7 asmenys, o pačią bendruomenę – apie 6–7 šeimas, t. y. apie 50 žmonių vienu metu. Turint omeny anksčiau išsakytus samprotavimus apie Vyžių pilkapyno tyrinėjimus galima manyti, kad panašių proporcijų I tūkstantmečio antrojoje pusėje buvo ir Rytų Lietuvoje. Jeigu vieną sampilą galima laikyti vienos šeimos kapu, į kurį kai kada dar būdavo laidojami ir kiti greičiausiai giminės ryšiais su pagrindine šeima nesusiję asmenys (apie tai liudija du vienos lyties asmenų kapai pilkapyje Nr. 7), galima manyti, kad vienu metu buvo naudojama 6–7 pilkapiai. Per vieną amžių pasikeisdavo maždaug 4 žmonių kartos, vadinasi, turėjo būti supilami ir panaudojami (atsižvelgiant į tam tikras nepalankių gyvenimo sąlygų įnešamas paklaidas) apie 25 sampilai. Tyrinėjimų duomenimis, Vyžių pilkapynas buvo naudojamas apie 4 amžius, tad turėjo būti supilta apie 100 pilkapių. Šį skaičių patikslinę mažesniu žmonių skaičiumi bendruomenės įsikūrimo metu (ir atitinkamai mažesniu pilkapių skaičiumi) bei galimu ilgesniu pilkapyno egzistavimo laikotarpiu, vis vien gauname apie 100 sampilų. Vadinasi, iki mūsų dienų išliko apie 75 proc. sampilų (iš viso Vyžių pilkapyne suskaičiuota 72 sampilai). Atsižvelgiant į ūkinės žmonių veiklos ardomąjį pobūdį per vėlesnį tūkstantį metų apleidus pilkapyną (pilkapynai kaip archeologijos paminklai Lietuvoje pradėti saugoti tik XX a. antrojoje pusėje), tai labai normalus skaičius. Taigi Vyžių pilkapynas yra gana geras vienos iš Rytų Lietuvoje I tūkstantmečio antrojoje pusėje gyvavusios žmonių bendruomenės laidojimo vietos pavyzdys. Smėlingas apylinkių žemes naudojusi bendruomenė negalėjo būti nei labai didelė, nei turtinga. Kaip liudija geriau žinomos aplinkinių kraštų bei vėlyvesnės Lietuvos analogijos, net didesnių bendruomenių ūkinių interesų sritis nesiekdavo toliau nei pora kilometrų aplink gyvenamąją vietą. Kadangi, kaip jau minėta, pilkapynus palikusių žmonių gyvenviečių vietos nėra žinomos, plačiau kalbėti apie jose gyvenusios bendruomenės ekonomiką neįmanoma. Vis dėlto galima nubrėžti kai kurias tokių gyvenviečių galimos paieškos ateityje kryptis. Vienas svarbiausių dalykų gyvenvietei gyvuoti yra vanduo. Vyžių pilkapyno aplinkoje didžiausias natūralus vandens telkinys yra Baluošo ežeras (atstumas tarp jo ir pilkapyno vos 100 m). Kadangi Lietuvoje atstumai tarp vienalaikių gyvenviečių ir laidojimo vietų paprastai siekia apie pusę kilometro, tokios gyvenvietės liekanų reikėtų ieškoti ant Baluošo ežero kranto. Kad Baluošo ežero pakrantėse tuo laiku buvo gyvenama, liudija ir saloje ties Šuminų kaimu rastos gyvenvietės liekanos.

Kiti trys Tauragnų apylinkėse tyrinėti pilkapynai apgyvendinimo struktūrai pateikia mažiau duomenų, tačiau jie gali nušviesti kitokias jų puses. Taurapilio pilkapynas dėl didelio skaičiaus sunaikintų pilkapių bendruomenės dydžio apskaičiavimams netinka, nors ir ištirti visi žemės paviršiuje matomi pilkapiai. Tačiau čia turime duomenų iš kiek ankstesnio – V a. – laikotarpio, kuriame aiškiai fiksuojama karinga (palaidojimai su žirgais) socialiai diferencijuota (kunigaikščio kapas) bendruomenė su nevietinės kilmės vadu (apie tai byloja daugiausia iš buvusios Romos imperijos provincijos Panonijos (žr. A. Tautavičiaus straipsnį) patekę dirbiniai, kuriuos visus surinkti vien prekybos ar mainų būdu vargu ar būtų buvę įmanoma). Šios bendruomenės išskirtinumą liudija ir didesni – iki 15 m skersmens – pilkapiai bei tai, kad jos gyvenvietės vieta buvusi įtvirtinta (per 500 m nuo pilkapyno esantis netyrinėtas Taurapilio piliakalnis to prašyte prašosi). Visapusiškai ištirtas Želmeniškės pilkapynas savo mažu sampilų skaičiumi ir trumpa chronologija irgi nėra tipinis Rytų Lietuvoje. Liekant anksčiau išsakytai abejonei dėl pilkapyno ištyrimo visapusiškumo, pagal turimus tyrimų duomenis čia 7 pilkapiuose, kurių sampilų skersmuo buvo vos 5–6 m, aptikta 10 kapų, iš kurių 3 buvo griautiniai. Pilkapyne stebina neproporcingai didelis vyrų (lytis nustatyta pagal įkapes) kapų skaičius – 90 proc. Paaiškinti to negalime, kaip ir trumpo bendruomenės gyvavimo (pagal Vyžių pilkapyno proporcijas – vos iki 50 metų). Atrodytų, kad čia nelabai sėkmingai bandė išsiplėsti viena iš kaimyninių bendruomenių, galbūt steigusi savo kaimelį miškuose ir galop pasitraukusi kitur dėl vandens trūkumo (per 100 m nuo pilkapyno tekantis Raudupio upeliukas, šalia kurio turėjusi būti gyvenvietė, yra pernelyg menkas vandens telkinys). Želmeniškės pilkapyno aplinka ateityje gali būti geras poligonas tyrinėjant siauro laikotarpio apgyvendinimą, nes yra nedaug žmonių veiklos paliestuose miškuose. Mažiausiai informatyvus lieka Minčios pilkapynas, kuriame iš 8 ištirtų pilkapių tik viename rastas degintinis kapas be įkapių. Pagrindinė to priežastis yra smarkiai suardyti sampilai. Minčios pilkapyne yra nemažai vėlyvų (IX–XI a.) pilkapių, jie ateityje pravers tyrinėjant kaimiškąsias bendruomenes valstybės susikūrimo išvakarėse. Dabar apie tuo metu krašte vykusius pokyčius galime spėlioti daugiausia remdamiesi netyrinėtais apylinkių vėlyvaisiais piliakalniais. Prie tokių gali būti priskiriami bent keli (Klykiai, Šeimatis, Tauragnai). Visų jų bendras bruožas yra ryškūs gynybiniai įrenginiai: aukštesni pylimai, gilesni grioviai. Kai kurie iš tokių piliakalnių galėjo būti įrengti anksčiau naudotųjų vietoje, kiti, kaip antai Taurapilis, naudoti ir valstybės laikotarpiu.

Paskutinis didelis laikotarpis, kuris atsižvelgiant į specifines Lietuvos istorijos sąlygas (pirmiausia mažai išlikę rašytiniai šaltiniai) gali ir turi būti tiriamas panaudojant ir archeologijos šaltinių bazę, yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpis. Istorijoje ir archeologijoje jis dalijamas į du didelius laikotarpius, išskiriamus visoje Europos istorijoje. Tai Viduramžiai ir Naujieji laikai. Viduramžiams Lietuvoje skirtini XIII–XV amžiai, jiems pažinti archeologiniai šaltiniai, interpretuojami kartu su istoriniais, materialinės kultūros, architektūriniais ir Lietuvoje labai menkais ikonografiniais šaltiniais, yra vieni iš svarbiausiųjų. Naujiesiems laikams (XVI–XVIII a.) tyrinėti archeologiniai šaltiniai jau yra tik pagalbiniai tarp istorinių-ikonografinių. Deja, Tauragnų apylinkėms pažinti grynųjų archeologinių valstybės laikotarpio šaltinių labai trūksta. Geriau pažįstama yra tik senųjų tauragniškių sakralinė architektūra bei krikščioniški laidojimo ir kai kurie kiti papročiai, nušviesti šioje knygoje publikuojamame R. Laužiko straipsnyje. Kita tėra paskiros faktų nuotrupos, kurios toliau pristatomos kaip būsimųjų tyrinėjimų galimos kryptys.

Pagrindinis ir svarbiausias Tauragnų viduramžių objektas, iki šiol visai netyrinėtas, yra Tauragnų pilies vieta – Taurapilio piliakalnis. Nors vienas vėlyvas piliakalnis yra visai šalia Tauragnų (800 m į pietryčius nuo jų), visa Taurapilio išvaizda rodo, kad kaip tik jame bus stovėjusi valstybinė medinė pilis. Piliakalnis yra 1,4 km į šiaurės rytus nuo kelio Tauragnai–Sėlė, Tauragno ežero pietiniame krante. Jis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė pailga rytų–vakarų kryptimi, keturkampė, 90×15 m dydžio, jos storas kultūrinis sluoksnis. Atrodo, kad ji susidėjo iš 2 dalių, kurias skyrė viršuje iškastas 8 m pločio griovys (dabar jo vietoje likęs iki 1,5 m gylio įdubimas ir senų duobių liekanos). Rytinė aikštelės dalis veikiausiai bus buvusi pagrindinės pilies vieta, vakarinė – priešpilis. Aikštelės šiaurinę pusę (iki trečdalio bendro ploto) nuplovė ežeras. Vakariniame aikštelės gale supiltas 1 m aukščio nuo aikštelės pylimas. Rytinėje, pietinėje ir vakarinėje piliakalnio papėdėse iškastas 220 m ilgio, 8–9 m pločio griovys, kuris pilies gyvavimo laikais jungėsi su ežeru ir, atrodo, buvo užpildytas vandeniu (dabar sausas). Išoriniame griovio krašte turėjo būti pylimėlis arba medinis užtvaras. Piliakalnio šlaitai statūs, 12–14 m aukščio. Nurodoma, kad iš rytinės piliakalnio pusės buvęs įėjimas, o apie XIX a. vidurį kasinėjęs piliakalnį kunigas Bareika rado plytų gabalų (taip anksčiau buvo vadinamas molio tinkas, nes piliakalnyje stovėjo medinė pilis) bei ežero kriauklių. Atrodo, šių mėgėjiškų tyrinėjimų pasekmė yra aikštelėje žiojėjanti užaugusi duobė. Į vakarus, pietus ir pietryčius nuo piliakalnio apie 4 ha plote yra papėdės gyvenvietė su arimų suardytu kultūriniu sluoksniu. Joje rasta lipdytos brūkšniuotosios, grublėtosios, lygaus paviršiaus bei žiestos keramikos, molinis verpstukas, molio tinko, geležies gargažių. Tauragnų pilies istorija fragmentiškai žinoma iš istorinių šaltinių, nors specialiai netyrinéta. Ankstyviausias Tauragnus minintis dokumentas paprastai nurodomas 1255 m. Mindaugo užrašymas Livonijos ordinui, kuriame greta kitų trijų Sėlės valsčių minimas ir Thovraxe valsčius. Nors šis pavadinimas kiek panašus į Tauragnų pavadinimą, ji greičiausiai reikėtų sieti su tikrai Sėlėje buvusia Taurože (dabar upelis Anykščių rajone, Šventosios kairysis intakas, kurios kairiajame krante netoli santakos yra piliakalnio liekanos), o ne su Sėlei tuomet tikrai nepriklausiusiais Tauragnais. Pirmas tikras Tauragnų (Taurage)pilies (lotyniškai castrum) paminėjimas yra 1373 m. vasario 14 dienos, kada į Lietuvą įsiveržęs Livonijos ordino magistras Vilhelmas buvo sustojęs šalia pilies. 1375 m. vasario 5 d. Livonijos ordinas vėl niokojo Tauragnų žemę (terra Taurage). XIV a. pabaigoje Livonijos ordino sufalsifikuotame 1261 m. rugpjūčio 8 d. datuojamame Mindaugo Selės užrašymo Livonijos ordinui dokumente greta kitų Sėlės vietovių minimi ir Tauragnų įtvirtinimai (burchwall [vallum] Thowraggen [Towracken]). 1387 m. vasario 17 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Tauragnų pilį su jai priklausančia sritimi užrašė Vilniaus vyskupui. Paskutinis Tauragnų pilies (tho Wraggen, Towgal) paminėjimas yra iš 1433 m. vasario pradžios, kada ją sunaikino Livonijos ordino kariuomenė. Paskui medinė Tauragnų pilis Taurapilio piliakalnyje greičiausiai jau nebebuvo atstatyta, o pati Tauragnų gyvenvietė persikėlė 3 km į vakarus, į dabartinę jos vietą, kur persikėlė ir bažnyčia. R. Laužiko atlikti iki 1944 m. stovėjusios senosios Tauragnų bažnyčios vietos archeologiniai tyrinėjimai tai tarsi patvirtino.

Tauragnų dvarvietė, pora apylinkėje rastų monetų lobių ir vienas menkai pažįstamas senkapis yra Naujųjų laikų palikimas.

Tauragnų dvarvietė buvo lokalizuota tik 2001 m. pavasarį, kai šis straipsnis jau buvo paruoštas spaudai, todėl jame pateikiami tik pagrindiniai archeologiniai duomenys. Ji yra į pietus nuo Tauragnų, kitapus Labės ežero, vėlyvesnės Tauragnų dvarvietės vietoje. Į šiaurę nuo greičiausiai XIX a. statyto mūrinio dvaro rūsio esančiuose daržuose apie 50×50 m dydžio plote žemės paviršiuje aptikta daug plytgalių, žiestos keramikos šukių, patinuoto stiklo fragmentų, įvairių koklių gabalų. Pastarieji yra būdingiausi ir geriausiai datuojami. Tarp jų yra įvairiaspalve glazūra puoštų fragmentų su augaliniu ornamentu, būdingų XVI a. pabaigai ar XVII a. pradžiai, bei žaliai glazūruotų koklių su augaliniu ornamentu, būdingų XVII a. viduriui. Taigi medinio Tauragnų dvarelio šioje vietoje stovėta bent jau nuo XVI a.

Rūgšteliškio lobis buvo surastas 1904 m. Iš jo trys monetos pateko į Valstybinį Ermitažą Sankt Peterburge, kitos, kaip neturinčios didesnės numizmatinės vertės, buvo paliktos radėjams, tačiau aprašytos. Mokslui žinomos tokios lobio monetos: Cviolio penki 1648 m. liūto taleriai; Dancigo Zigmanto III Vazos 1626 m. grašis; Elbingo Gustavo II Adolfo penki 1628–1632 m. pusantrokai; Geldrijos 1620 m. riksdalderis; Ispanijos Pilypo III be datos aštuoni realai; Kampeno keturi 1648 m. liūto taleriai; karališkosios Prūsijos Gustavo II Adolfo 1633 m. pusantrokas, Kristinos 1635 m. pusantrokas; Lenkijos Zigmanto III Vazos 1623 m. grašis; devyni 1615–1627 m. pusantrokai, 1622 m. trečiokas, penki 1623–1627 m. šeštokai; Olandijos 1622 m. riksdalderis, 1650 m. liūto taleris; Overiselio 1620 m. liūto taleris; Pamario–Kamino Ulricho 1621 m. grašis; Pamario–Volgasto Pilypo Julijaus 1621 m. grašis; Prūsijos penki 1622–1633 m. pusantrokai; Rygos Gustavo II Adolfo du 1623–1624 m. pusantrokai, Kristinos 1644 m. pusantrokas; Tirolio Ferdinando be datos taleris; Utrechto 1616 m. riksdalderis, Vakarų Frizijos du 1616–1622 m. riksdalderiai. Sprendžiant pagal véliausiai kaldintas monetas lobis buvo paslėptas po 1650 m. – greičiausiai 1654 m. karo su Rusija metu. Antras lobis buvo surastas neseniai pačiuose Tauragnuose. 1987 m. A. Puodžiukas išarė puodą su į odą suvyniotomis monetomis bei du noragus. Lobis (iš viso 1 703 monetos) pateko į Utenos kraštotyros muziejų. Tai Cviolio 1646 m. liūto taleris; Dancigo Zigmanto III Vazos aštuoni 1624–1627 m. grašiai, du 1613–1624 m. ortai; Danijos Kristijono IV 1615 m. markė; Elbingo Gustavo II Adolfo du 1631–1633 m. šilingai, penki 1630-1632 m. pusantrokai, 1632 m. trečiokas; Kampeno 1647 m. liūto taleris; karališkosios Prūsijos Gustavo II Adolfo dvidešimt penki 1632–1633 m. pusantrokai, du 1632 m. trečiokai; Kristinos penki 1635 m. pusantrokai; Lenkijos Zigmanto III Vazos du 1606–1625 m. grašiai, šimtas devyniasdešimt penki 1620–1627 m. pusantrokai, šeši 1622–1624 m. trečiokai, devyni 1623–1627 m. šeštokai, 1622 m. ortas; Lietuvos Aleksandro be datos pusgrašis, Žygimanto Augusto 1557 m. pusgrašis, Zigmanto III Vazos trys 1620 m. dvidenariai, aštuoni 1623–1625 m. šilingai, septyniolika 1625–1627 m. grašių; Livonijos Kristinos penki šimtai šešiasdešimt du 1644–1650 m. šilingai; Pamario–Kamino Ulricho 1621 m. grašis; Prūsijos Georgo Vilhelmo keturi 1627–1633 m. šilingai, aštuoniolika 1622–1633 m. pusantrokų; Revelio Gustavo II Adolfo 1624 m. erė; Rygos Zigmanto III Vazos keturiolika 1600–1621 m. šilingų, Gustavo II Adolfo trisdešimt keturi 1621–1634 m. šilingai, du 1622–1623 m. pusantrokai, Kristinos septyni šimtai penkiasdešimt aštuoni 1635–1650 m. šilingai, penki 1644–1649 m. pusantrokai; Švedijos Kristinos 1634 m. erė; Tirolio Leopoldo 1632 m. dešimt kreicerių; Utrechto 1650 m. liūto taleris. Bendra lobio vertė to meto kainomis buvo apie 6,7 talerio – tai palyginti nedideli pinigai. Ir šis lobis buvo paslėptas panašiu laiku – po 1651 m. Kadangi tai kone visas išlikęs lobis, kuris, sprendžiant pagal jame buvusius noragus, priklausė valstiečiui, jis yra vertingas šaltinis XVII a. vidurio piniginiams santykiams Lietuvos kaimo vietovėse pažinti.

Nors Tauragnų apylinkės nuo viduramžių buvo apgyvendintos gana gausiai, šiandien, be XV–XVIII a. palaidojimų šalia Tauragnų bažnyčios (apie jų tyrinėjimus plačiau žr. R. Laužiko straipsnyje šioje knygoje), žinome vos vieną senkapį Linkuosè. Jis buvo įrengtas į šiaurę nuo kelių Tauragnai–Kuktiškės ir Ìmbriškės–Ryliškiai sankryžos buvusioje žvyringoje kalvoje, kurią XX a. ketvirtąjį–šeštąjį dešimtmečiais nukasė karjeras. Kasant žvyrą buvo randama žmonių kaulų ir smulkių monetėlių, taigi galime spręsti, kad čia greičiausiai būta XVII a. kaimo kapinių. Galbūt dar vienas panašaus laikotarpio senkapis yra buvęs Taurapilyje. Čia 1971 m. tyrinėjant pilkapį Nr. 13 aptiktas įkastas griautinis kapas be įkapių.

Šiame straipsnyje nebuvo kalbama apie vieną svarbų senųjų tauragniškių gyvenimo aspektą – jų senuosius tikėjimus. Tam tikras jų atspindys – ikikrikščioniškosios šventvietės, kurios yra atskiras tyrinėjimų objektas, tik neseniai pradėtas sistemingiau tyrinėti, todėl tiksliau nedatuojamas. Joms šioje knygoje paskirtas specialus T. Šidiškio straipsnis.

Tokia bendrais bruožais yra Tauragnų apylinkių seniausia istorija nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo iki XVIII a., parašyta pagal archeologinius tyrinėjimus ir radinius. Nors valstybės laikotarpį smarkiai papildo (ypač Naujaisiais laikais) rašytinių šaltinių duomenys, ši istorija, nepaisant nemažo išlikusių paminklų skaičiaus, tebėra fragmentiška. Ji ir bus tokia, kol atsiras nuolatinių šios apylinkės tyrinėtojų, kol bus surasta trūkstamų apgyvendinimo grandžių.

Pagal knygą „Tauragnai“ (2005 m.) iš serijos „Lietuvos valsčiai“ parengė Daiva ČEPĖNIENĖ