Antanas Algimantas Štaras – pedagogas, neabejingas sportui ir kūrybai

Leliūnų miestelyje gyvenantis ilgametis pedagogas Antanas Algimantas Štaras (pastaraisiais metais vadinamas Antanu) mokyklos duris jau užvėrė, tačiau gražiausi ten prabėgusių dienų prisiminimai, kuriais dalijantis akyse ne kartą sužibo ašaros, jo širdyje gyvi iki šiol. Dar vaikystėje medį prisijaukinęs aštuoniasdešimtmetis leliūniškis šiandien didžiąją dalį savo laiko skiria tautodailei – kuria verpstes, prieverpstes, rankšluostines ir pan. Savo darbų nuotraukas albume saugantis tautodailininkas jau nebesuskaičiuoja, kiek kartų jo kūrybos vaisiai buvo pristatomi visuomenei įvairiose parodose, į kelias užsienio šalis juos išsivežė išeivijos lietuviai. Pagrindinis „Utenos dienos” pašnekovo kūrybos tikslas – teikti džiaugsmą tiems, kurie jo darbus įsigyja ar nuoširdžiai priima kaip dovaną.

Irklavimo rinktinės narys

A. Štaras kartu su trim broliais ir dviem seserimis augo Suginčių seniūnijai (Molėtų r.) priklausančiame Paalksnės kaime, netoli Alksno ežero. Kuktiškių miestelyje lankė pradinę ir septynmetę mokyklą, vėliau mokslus tęsė Utenoje. Būdamas mokiniu vaidino, šoko tautinius šokius, dainavo chore, aktyviai sportavo. Baigęs anuometę Utenos 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Rapolo Šaltenio progimnazija) norėjo tapti architektu, tačiau jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti – pritrūko vieno stojamojo egzamino balo. „Buvau užverbuotas stoti į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Penkerius metus studijavau fiziką ir gamybos pagrindus, – sakė A. Štaras. – 1960 metais gavau paskyrimą dirbti fizikos mokytoju Rokiškio Edvardo Tičkaus vidurinėje mokykloje (dabar – Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija), tačiau netrukus buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos Vilniuje, Šiaurės miestelyje.”
Dar mokykloje sportą pamilęs pašnekovas studijų metais priklausė respublikos irklavimo rinktinei – sportavo drauge su garsiuoju pasaulio irklavimo vicečempionu šviesaus atminimo Zigmu Pranciškumi Jukna, irklais ne kartą skrodė Neries upę, Trakų rajone tyvuliuojantį Galvės ežerą.

Direktorius, mokytojas, treneris…

Leitenanto laipsnį gavęs A. Štaras veikiausiai būtų kūręs gyvenimą sostinėje, jei ne tuometinio Utenos rajono Švietimo skyriaus vedėjo Aloyzo Bakšio, su kuriuo studijų laikais drauge bėgiodavo, mestelėtas pasiūlymas įsidarbinti vienoje iš Utenos ugdymo įstaigų. Metus pedagogas ėjo direktoriaus pavaduotojo bei vyr. auklėtojo pareigas Utenos pagalbinėje mokykloje-internate (dabar – Utenos specialioji mokykla-daugiafunkcis centras).
1963 metais A. Štaras buvo paskirtas tuometės Leliūnų vidurinės mokyklos, kuri 2016 metų rugsėjo mėnesį užvėrė duris, direktoriumi. Šias pareigas ėjo iki 1978 metų, kelis dešimtmečius dėstė mokiniams fiziką ir darbus (dabar – technologijos). Daug darbų, kuriuos sukūrė leliūniškio mokyti vaikai, puošia jo sodybos kiemą.
Savo ugdytinius ilgametis pedagogas vedė ne tik žinių, bet ir sporto keliu – vadovavo rankinio, slidinėjimo, lengvosios atletikos, turizmo būreliams. Pastarasis, pašnekovo teigimu, buvo vaikų mėgstamiausias. „Leisdavomės į žygius, dalyvaudavome respublikinėse turizmo varžybose. Rajone mums nebuvo lygių, – didžiuodamasis kalbėjo mokytojas. – Pėsčiomis pasiekdavome Labanorą (Švenčionių r.), Daugpilį (Latvija). Į žygį pasiimdavau 12–15 vaikų. Sunkiausia būdavo visus sužiūrėti, kai maudydavosi.“ Visuomet aktyviai gyvenęs A. Štaras kelis dešimtmečius stovėjo prie kolūkio sporto kolektyvo vairo.

Vytauto Petronio mokinys

Ne vieną dešimtį metų meniškos prigimties pedagogas savo rankomis sukurtus medžio drožinius pristato parodose. Jo darbai buvo eksponuojami bemaž visose Utenos rajono ugdymo įstaigose, Utenos kraštotyros muziejuje ir kitose erdvėse. Susipažinti su Utenos krašto kūrėjo, priklausančio Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriui, rankdarbiais turėjo galimybę Anykščių, Ukmergės, Molėtų, Ignalinos, Vilniaus gyventojai. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga A. Štaro kūryba grožėjosi leliūniškiai. Paklaustas, kada užgimė jo meilė medžiui, tautodailininkas prisiminė dar vaikystėje iš tošių išdrožęs šachmatų figūras, kurias, direktoriaus prašomas, padovanojo mokyklai. Pašnekovas svarstė, kad kūrybiškumą galėjo paveldėti iš mamos, kuri buvo gabi audėja.
Prie vaizdingame Paalksnės kaime augusio A. Štaro talento nemenkai prisidėjo uteniškiams puikiai pažįstamas Utenos miesto garbės pilietis, rajono meno ir kultūros premijos laureatas, dailininkas ir ilgametis pedagogas Vytautas Petronis, ne vienus metus mokęs jį piešimo bei braižybos. Gražių žodžių buvusiam mokytojui, su kuriuo ir šiandien artimai bendrauja, negailėjęs tautodailininkas atskleidė, kad V. Petronis ne sprausdavo mokinius į rėmus, o skatindavo juos pasinerti į kūrybinius ieškojimus. Žinomo dailininko pamokas puikiai menantis A. Štaras šypsodamasis prisipažino, kad kartu su kone visose srityse gabiu klasės draugu, turėjusiu Varno pavardę, braižydavo brėžinius visai klasei. Pašnekovo teigimu, nesunkiai supratęs, kur šuo pakastas, geros širdies mokytojas V. Petronis mokiniams pažymių nesumažino.

Dovana Prezidentui

Medį A. Štaras apibūdino kaip šiltą, švelnią ir malonią medžiagą. Anot jo, lengviausiai prakalbinama yra liepa. „Dirbdamas su medžiu aš atsipalaiduoju, pamirštu stresą. Man labai patinka vienam leisti laiką gamtoje. Kartais vaikštinėdamas randu įdomiai atrodančių šakų, gamtinių medžiagų, kurias vėliau panaudoju kūryboje, – teigė tautodailininkas. – Visokiausių grožybių iš įvairių pasaulio kampelių man parveža anūkės.“
Paklaustas, kur savo rankdarbius realizuoja, A. Štaras sakė, kad šiemet jų galėjo įsigyti neseniai nuaidėjusios Vilniaus Kaziuko mugės pirkėjai. Tautodailininkas tradiciniame renginyje lankydavosi ir į kitų liaudies meistrų darbus dairydavosi beveik kasmet, tačiau pardavėjo vaidmenį šiemet išmėgino pirmą sykį. Pašnekovas juokavo, kad buvo tik konsultantas, mat prekiauti jam talkino anūkės. Leliūnuose gyvenantis kūrėjas atskleidė, jog, vykdydamas užsakovų norus, kartais nukrypsta nuo lietuvių liaudies tradicijų. Tautodailininko klientai jo išdrožtas verpstes ar prieverpstes artimiesiems dovanoja jubiliejų, vestuvių, krikštynų proga. Nemažai kūrėjo darbų iškeliavo į svečias šalis. Bene tolimiausi kampeliai – Amerika ir Kanada. Ne vieną A. Štaro rankdarbį svetur išsivežė maestro Juozo Karoso sūnėnas, dovanų gavo kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus, politikas Andrius Kubilius, Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas.

Kad prie pat kelio Kaunas–Zarasai–Daugpilis įsikūrusios sodybos šeimininkas neabejingas medžiui, nesunkiai gali įsitikinti kiekvienas, kuris pro ją praeina ar pravažiuoja. Šalia namo stovi dar Sąjūdžio laikais padirbtas kryžius, iš tolo šviečia įmantrūs pastato puošybos elementai, pašto darbuotojus pasitinka išskirtinė pašto dėžutė. Trumpai tariant, Štarų sodybos kiemas – it muziejus po atviru dangumi.

Ginasi nuo depresijos

Leliūnuose gyvenantys Štarai prieš kelerius metus atšventė auksines vestuves. A. Štaro žmona Genovaitė – taip pat mokytoja. Ji ilgus metus Leliūnuose vaikus mokė biologijos, chemijos ir technologijų. Pedagogų pora užaugino dvi dukras, turi tris anūkus ir dvi anūkes. Skiautinius kurianti jųdviejų dukra Vilma Korlienė dirba administratore Vilniuje įsikūrusioje Nacionalinėje dailės galerijoje, anūkė Jonė Lietuvos edukologijos universitete baigė dailės krypties studijas. Veikiausiai senelio sportinius gabumus paveldėjęs jos brolis Matas – Lietuvos rankinio rinktinės vartininkas.
Mandagiai pasiūliusi vaišintis namuose virtu obuolių sūriu G. Štarienė juokavo, kad užsiima daugybe veiklų: nuo grindų plovimo iki mezgimo, siuvinėjimo ar dekupažo. Paklausti, ar nesunku dviem menininkams gyventi po vienu stogu, ilgamečiai pedagogai kuklindamiesi sakė, kad užsiimdami kūryba tik ginasi nuo senatvinės depresijos.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas