Talentingas grafikas nesistengia savęs įsprausti į griežtus rėmus

Po studijų iš sostinės į gimtuosius Anykščius sugrįžęs Darius Aglinskas jau ketvirtus metus sukūręs savo verslą, kuris jam teikia ne tik uždarbį, bet ir malonumą. „Tai mano gyvenimo būdas“, – prisipažino jaunas vyras, neslepiantis savotiškos ryšio su jo paties kuriamais darbais, kurie dažnai keliauja į įmones, į privačių užsakovų namus. Besistengiantis atsižvelgti į tai, ko pageidauja klientas, anykštėnas visuomet leidžia pasinerti ir į kūrybines platybes bei į savo dirbinius įpūsti šiek tiek naujų vėjų.

Kaip Jūsų kūryboje keičiasi grafinės išraiškos?

Visą laiką juntu tobulėjimą. O kartais būna akimirkų, kad to ir nepajunti. Tada pasižiūriu į savo pirmuosius darbus ir iškart pastebiu progresą. Bėgant laikui kiekvienas iš mūsų turime tobulėti, adaptuotis prie rinkos poreikių, estetikos sampratos, klientų amžiaus. Prisimenant pirmuosius darbus ir žvelgiant į juos, šiandien viskas atrodo kitaip.

Kokias mintis perkeliate į savo kūrybą?

Visuomet stengiuosi atsižvelgti į užsakovo pageidavimus, jo požiūrį į veiklą. Taip pat stengiuosi pajausti, kaip žmogus įsivaizduoja savo produktą. Todėl atsiranda skirtingi darbo stiliai: vienas griežtesnis, kitas laisvesnis, o trečias galbūt vaikiškas. Būna atvejų, kai darbas būna įstatomas į tam tikrus rėmus, tačiau visuomet yra galimybė iš tų ribų išeiti. Nelabai mėgstu kurti standartų, visuomet ieškau išeičių, kaip išeiti iš tų griežtų ribų. Kartais ateina užsakovas, vizijose turintis standartišką įmonės užrašą ir daugiau nieko. Tačiau visuomet galima rasti tokį cinkelį, kuris puikiai iliustruotų net patį įmonės vadovą arba jo valdomą įmonę.
Neseniai sukūriau logotipą Anykščių krepšinio komandai „Elnis“, jį kurdamas nesilaikiau griežtų standartų. O štai Mickūnų motokroso logotipas sukurtas naudojant vintažinį stilių ir turint omenyje gilesnę potekstę – šalmas, akiniai, barzda atskleidžia seną ir patyrusį motokrosininką. Iš pradžių užsakovui sunkiai teko įtikinėti savo sumanymą, tačiau, reikia pasidžiaugti, rezultatu liko patenkintas. Kartais norint kažką padaryti kitaip, tenka eiti sunkesniu keliu bei įrodinėti, kad turi būti taip, o ne kitaip. Karais žmonėms trūksta supratimo, jog išskirtinis gaminys yra kur kas geriau nei įprastas, daugeliui pabodęs.

Ar eksponuojate savo gaminius?

Turiu sukūręs internetinį puslapį www.kakava.eu, tačiau šiuo metu jis nėra atnaujintas, mat savo sukurtų produktų pateikimą galbūt šiek tiek idealizuoju, todėl norisi pateikti kuo geriau, kuo tobuliau. Dar savo darbus įdedu į facebook. Tačiau viskam reikia labai daug laiko. Mano manymu, atlikus darbą iki galo jį norisi ir visuomenei pateikti kuo vaizdingiau.
Daugeliui įvairiausių klausimų kelia mano internetinis puslapis, kurį pavadinau kakava.eu. Ilgai mąsčiau, kaip save pristatyti, todėl mano mintyse gimė būtent toks įmonės pavadinimas. Galbūt daugeliui šis pavadinimas atrodo keistas, bet man tiko ir patiko. Visiems įsimintinas ir žinomas žodis „kakava“.

Kaip susipažinote su grafika?

Pradžia gana įdomi. Anksčiau mokykloje organizuodavome šokius. Nemažai laiko skirdavome pasiruošimui: tekdavo gaminti plakatus, o šis darbas, kaip buvo įprasta, tekdavo man. Šiandien žiūrint į tokius darbus atrodo juokinga. Tačiau tuokart man patikdavo, kantrybės turėdavau daug, tad tekdavo ilgokai pasėdėti, pažaisti kuriant vieną ar kitą plakatą. Dar besimokydamas mokykloje nusprendžiau studijuoti grafikos mokslus. Po 12 klasių išvykau į Vilnių ir įstojau į tuometę Statybos ir dizaino kolegiją. Ten studijavau ir po pirmos praktikos likau dirbti vienoje įmonėje. Įsitraukiau į darbą, nes man patiko tai, ką aš darau.

Kokie keliai Jus vėl atvedė į Anykščius?

Man labai patinka, kai gyvenime viskas savaime susidėlioja į savo vietas. Nors studijavau ir dirbau Vilniuje, man nuolat kirbėjo mintis, kad kažką reikia keisti. Visa širdimi traukė į gimtuosius Anykščius. Nebuvo man priimtinas tas Vilniaus chaosas su mase žmonių, automobilių spūstimis ir t. t. Nusprendžiau grįžti. Sulaukęs 27 metų gyventi atvykau į gimtąjį Anykščių miestą. Čia savo gyvenimą kurti pradėjau pamažu, neskubėdamas. Iki šiolei jaučiuosi taip, kad vis dar po truputį įsikuriu. Mažame mieste išties nėra lengva rasti klientų, atsirado daug naujų dalykų. Kurdamas įmonę daug sužinojau naujovių ir įgijau naujų patirčių. Tą patį galiu pasakyti ir apie savo darbą, kuriame reikia nuolat tobulėti, su naujovėmis žengti koja kojon. Didžiausias prioritetas man Anykščiuose – gamta, ramybė ir malonus darbas.

Ar nekyla minčių grįžti atgal į didmiestį ar išvažiuoti į užsienį?

Niekada neatmetu tokios galimybės, tačiau šiandien apie tai stengiuosi negalvoti. Manau, kad šiam žingsniui ryžtis nebūtų lengva. Reikia viską logiškai pasverti. Šiandien kol kas nenorėčiau eiti dirbti sau nemielo darbo ir dirbti tik dėl pinigų. Esu įsitikinęs, kad žmogui pinigai nėra didžiausia gyvenimo laisvė ir džiaugsmas. Kartais darbas ir širdžiai mielas užsiėmimas daug daugiau duoda nei pilnesnė sąskaita banke.

Ką Jums reiškia šis darbas?

Viską. Tai mano gyvenimo būdas. Šiandien esu visiškai pasinėręs į šį užsiėmimą. Galbūt turėčiau ir kitokių veiklų, tačiau dabar man šis darbas teikia patį didžiausią džiaugsmą. Nebijau nei pavakaroti, nei ryte į darbą anksčiau atvažiuoti. Turiu tikslą, užduotį, kurią turiu įgyvendinti, pasiekti. Ties tuo ir esu susikoncentravęs.

Vytauto Ridiko ir D. Aglinsko asmeninio archyvo nuotr., V. Ridiko video

{youtube}rVc79BS8uIU&feature{/youtube}

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios