Inkilų meistras mėgaujasi sparnuočių kaimynyste

Antalieptėje gyvenančio medžio drožėjo Zenono Striškos kieme – tikras paukščių rojus. Čia savais balsais pavasarį pasitinka nuo mažens gamtą mylinčio antalieptiškio meile ir rūpesčiu globiami žvirbliai, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai, zylės, margasparnės musinukės, pilkosios musinukės, kielės, dagiliai, dūminė raudonuodegė ir kregždės. Kiekvienas paukštis turi savo buveinę – Zenono rankomis skobti ir įmantriai papuošti inkilai puošia kiemą, o sparnuočių melodijos teikia nepakartojamo džiaugsmo.

Portalo udiena.lt žurnalistai pravėrė medžio drožėjo dirbtuvėlių duris…

Kaip medžio drožyba atkeliavo į jūsų gyvenimą? – paklausėme auksinių rankų meistro, paukščius, gyvūnus ir medžių rūšis pažįstančio gamtininko bei nagingo medžio drožėjo Zenono Striškos.

Jau seniai, iš vaikystės. Vėliau klystkeliai nuvedė į kitą sritį. Norėjau stoti į Stepo Žuko dailės technikumą ir svajojau įgyti specialybę, susijusią su meniniu medžio apdirbimu. Tačiau nemokėjau piešti, o pagrindinis egzaminas – dailė. Šį sumanymą teko užmiršti, o piešti taip ir neišmokau iki šiol.
Nuo mažų dienų turėjau liguistą potraukį gaminti ir į medžius kelti inkilus. Galbūt dėl to, kad tėvai to mokė ir rodė pavyzdį. Vaikystėje ypač sunku būdavo rasti gerų lentgalių, kurių niekas neduodavo pjaustyti ir gadinti. Mano senelis buvo nagingas inkilų meistras, o darbų mokytojas, buvęs liaudies meistras, taip pat mane išmokė. Tai buvo išties įdomu. Pirmieji inkilai gimdavo iš medžio kaladžių. Išskaptuodavau ją, padarydavau landą ir ant dugno prikaldavau lentelę. O vėliau savo inkilus ištobulinau.

Jūs esate sertifikuotas tautinio paveldo produkto – uoksinių inkilų – gamintojas. Papasakokite apie šiuos inkilus?

Uoksinių inkilų gamyba – tai ne pragyvenimo šaltinis, o liga. Visuomet ieškau tuščiavidurio medžio, geriausia liepos, tačiau tinka ir šermukšniai, juodalksniai, baltalksniai, obelys… Šiais laikais labai paprasta: turint stakles ir stambų grąžtą, galima išgręžti didelę skylę, mažą landą paukščiukui, uždėti dugną ir inkilas jau paruoštas kabinti. O anksčiau žmonės to neturėjo ir jie gamindavo inkilus ne sparnuočiams, o bitėms. Paimdavo tręšti pradėjusią medžio kaladę, tačiau dugną prikaldavo lentele, kuri po kelių metų nupūdavo ir nukrisdavo. Aš juos gaminu kiek kitaip: inkilo apačioje pritvirtinu ne lentelę, o ją paprasčiausiai įleidžiu į vidų.
Šie inkilai yra ilgaamžiai ir patvarūs. Kai medis nuvirsta ir pradeda pūti, tai pūva iš išorės, o jei medis sirgdamas auga, tręšta iš vidaus, todėl sulėtėja augimas. Toks procesas skatina rievių plonėjimą, o tokios rievės medžiui teikia kietumo.
Antalieptiškiai jau seniai žino, kad man reikia išskirtinių – tuščiavidurių – medžių, todėl jei randa tokių, visuomet geranoriškai man pasiūlo.

Ar suskaičiavote, kiek iškėlėte inkilų? Kokie paukščiai gyvena jūsų kieme?

Niekada neskaičiavau. Mano nuomone, aš daugiau pagaminau nei iškėliau. Labai vertinu smulkius paukščiukus, todėl mano kieme tikra jų karalystė: žvirbliai, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai, zylės, margasparnės musinukės, pilkosios musinukės, kielės, dagiliai, dūminė raudonuodegė, kregždės. Nors ne mano sode gyvena, tačiau vis tik daugiausia bėdos pridaro geniai.
Nesu nusiteikęs prieš didesnius paukščius, tačiau norėčiau nuvainikuoti varnėnus. Visi kelia inkilus varnėnams. Kodėl? Jie pavasarį atskrenda, dvi savaites pašvilpauja prie inkilo, o maisto vaikams ieško ne soduose, o ganyklose. Išsiritę ir sustiprėję varnėniukai pradeda skraidyti ir siaubti vyšnias, trešnes. Tai tokia iš jų ir nauda. O štai paprastas žvirbliukas šalia namų gyvena ir žiemą, ir vasarą. Šie smulkieji sparnuočiai nuolat laipioja ir vabalus renka nuo įvairiausių medelių.
Dar mažas būdamas žinojau, kad paukščiukų ir kiaušinių lizdelyje liesti nevalia. Mane išauklėjo taip: radai, pamatei ir nuėjai. Dabar stebiuosi ornitologais, kurie ne tik lenda į lizdus, bet ir matuoja kiaušinėlius. Visa tai vertinu ypač kritiškai.

Be uoksinių inkilų jūs gaminate daugybę ir kitų rūšių paukščiams skirtų namukų?

Gaminu standartinius inkiliukus iš lentų, tačiau jie visi su patobulinimais. Esu pamėgęs daryti inkilus su specialia apsauga nuo kiaunių ar genių. Pastarieji paukščiai platina inkilų landas ir sulesa paukščių kiaušinėlius ar jau išsiritusius jauniklius. Tam, kad tai neįvyktų, aš padarau ąžuolinę apsaugą. Turiu ir eksperimentinių inkilų su „gonkeliais“, t. y. su įėjimu pro šoną. Žodžiu, į tokį namuką neįlįs nė vienas neprašytas svečias. Su sūnumi pakabinome šiuos inkiliukus ir juose apsigyveno žvirbliai.
Pilkoji musinukė mėgsta išskirtinį namuką, labiau panašų į… lopšelį, kuris kabinamas pastogėje. Pagaminau 10 lovelių, juos išdalinau pažįstamiems žmonėms ir patariau pasikabinti prie namo po stogu. Ir štai visuose apsigyveno musinukės. Šie paukšteliai gyvena ir po mano dirbtuvių stogu: ar muzika groja, ar aš vaikštau, musinukei visiškai nesvarbu. Ji tupi inkile akis išpūtusi ir stebi aplinką.

Stebina jūsų žinios apie kiekvieną sparnuotį. Kur randate tiek informacijos apie paukščius, jų gyvenimo būdą, elgseną ir pan.?

Visuomet reikia stebėti. Kadangi domiuosi gamta, dažnai eksperimentuoju: pakabinu inkilą ir stebiu, kas jame lankosi ir apsigyvena. Jau kitais metais žinau, kokį namuką ir kam sumeistrauti.
Visas stebėjimas vyksta prie namo namų, net eiti niekur nereikia.
Vienas žmogus paprašė inkilų voverėms. Iškart sutikau manydamas, kad informacijos pilna internete. Tačiau, pasirodo, klydau. Internete nieko neradau, išskyrus tai, kad pavaizduotas voverės inkilas toks pat kaip ir varnėno. Daug skaičiau apie voveres ir supratau, kad jos kaip ir šarkos suka lizdus ir ten paprastai būna ne tik įėjimas, bet ir atsarginis išėjimas. Ilgai galvojęs sukūriau inkilus su šone įrengtu išėjimu. Šio inkilo nuotraukas nusiunčiau ir gamtininkui Salemonui Paltanavičiui tam, kad įvertintų. Jis pagyrė už mano darbą ir parašė, jog tikisi, kad juose kažkas gyvens. Vėliau gavau ir gyvą įrodymą: žmonės atsiuntė nuotraukas su mano inkilais, kuriuose sėkmingai įsikūrė voveraitės.

Ar žmonės pageidauja išskirtinių inkilų?

Pasitaiko, kad paprašo pagaminti namukų kėkštams arba apuokams, kurie inkiluose net negyvena. Tokiems užsakovams paprasčiausiai trūksta informacijos. Pavyzdžiui, žmogus savo kieme dažnai mato kėkštą, todėl nusprendžia jam padėti įkurti namus. Aš jiems paaiškinu, kad kai kurie paukščiai inkiluose tiesiog negyvena.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}CkXFnIhtzms&feature{/youtube}

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios