Henrikas Orakauskas: „Vyžuonų krašto žmonės yra įklimpę į mano sielą“

Iš Utenos krašto, Vyžuonų miestelio, kilęs dailininkas, skulptorius Henrikas Orakauskas savo darbais yra įprasminęs vyžuoniškių rašytojų Antano Masionio ir Broniaus Radzevičiaus atminimą – jis yra sukūręs medžio ir metalo skulptūrų ansamblį. Šiuo metu gyvena viename gražiausių Lietuvos kampelių – Kernavėje, kur kuria skulptūras, čia veikia ir kūrybos galerija–studija „Šulinys“. Apie tai, kad čia gyvena ir kuria garsus šalies menininkas, byloja ir Kernavėje įkurdintos įspūdingos skulptūros.

Neseniai Utenoje atidaręs grafikos darbų parodą, H. Orakauskas portalui udiena.lt prisipažino, ką jaučia savo gimtajam kraštui ir kodėl Vyžuonos tokios artimos…

Kodėl ši Jūsų grafikos darbų paroda eksponuojama Utenoje, Kultūros centro Dailės galerijoje?

Viskas turi subręsti. Prieš keliolika metų šios parodos fragmentai buvo eksponuoti Vyžuonose Marijos Magdalenos atlaidų metu, tačiau tuomet neatskleidžiau daugelio dalykų. Štai šioje parodoje jau yra tekstai, informacija, daugiau nuorodų, paminėtos pavardės. Ši paroda yra tarsi užbaigta, nebetęsiama, nes nuolat nebegali grįžti į išsvajotos vaikystės erdves.

Kada gimė šie Jūsų darbai?

Mano darbai gimė po to, kai išvažiavau iš Vyžuonų. Jie atsirasdavo vienas po kito nuo tada, kai dar mokiausi Telšių dailės technikume. Nuo mažens turėjau polinkį piešti: man nereikėjo net kalbėti, nes tik piešiant man atrodo, kad galima daugiau atsiskleisti – turėti patirčių ir būti atviram. Juk pieštukas puikiai seka tavo sielos judesius, o ne kalbą.

Ar piešimas yra glaudžiai susijęs su skulptūrų menu?

Skulptoriui be piešinio būtų sudėtinga išsiversti. Jis turi valdyti pieštuką ir linijas. Mano manymu, piešinys yra kaip dienoraštis – pagauni momentą ir užfiksuoji, kad tuo momentu tau įdomu, piešdamas numanai, ką ateityje gali materializuoti skulptūroje. Piešinys man yra tikras pagalbininkas. Juk skulptūra – didelio darbo rezultatas, o tam pasiekti reikia sveikatos, pinigų… Aš piešiu ir karikatūras, ir satyrinius piešinius. Todėl šiuose piešiniuose galima įžvelgti ir ironišką žvilgsnį į vaikystę, bendravimą su žmonėmis ir pan. Visa tai daroma su meile ir nostalgija.

Kuo Jums svarbus Vyžuonų kraštas šiandien?

Vyžuonų krašto žmonės yra įklimpę į mano sielą – aš jų negaliu išbraukti, išmesti, panaikinti. Jie gyvena manyje. Kaip peizažas, taip ir žmonės – jie yra tolimesni ar artimesni… Aš manau, kad vyžuoniškiai pajus mano meilę jiems ir įvertins tai, kad jie yra užfiksuojami mano kūryboje.

Kaip ir daugelis menininkų, Jūs savo darbuose atspindite savo vaikystę, perteikiate prisiminimus, išgyventas akimirkas per dvasinę skulptoriaus, dailininko prizmę…

Kiekvieną žmogų visuomet vilioja sugrįžti į savo praeitį. O kaip mes išgyvename vaikystę? Kokia ji turi būti: teisinga, laiminga, skurdi? Tikriausiai žodžiais įvardyti labai sunku: mes ją išgyvename per vidinę prizmę. Kiekvienas iš mūsų prisimename peizažus, motiną – visa tai tarsi užsifiksuoja vaizduotėje. Į vaikystę prisiminimais grįžtame tarsi į tikrą lobių skrynią pasisemti aukso. Tokia forma mes kontaktuojame su laiku. Visa tai geriausia perteikti piešiant, nes piešimu daug geriau mintis, jausmus perteikti nei rašant tekstą. Už žodžio dažniausiai neslypi tai, kas yra piešinyje. O piešinys yra kur kas individualesnis, asmeniškai išgyventas, brūkštelėjimas pieštuku ar plunksnele – kur kas gilesnis, tikresnis. Mano manymu, piešinyje yra kur kas daugiau tiesos nei žodyje. Nors poetai, diskutuodami apie tai, galėtų pasakyti kiek kitaip: anot jų, žodis yra komunikacijos priemonė. Mano užfiksuoti vaizdai yra išgyventi dvasiškai ir individualiai bei perkelti ant popieriaus lapo. Tai nesumeluota ir tikra.

Kaip gimsta skulptūros Jūsų, žinomo kraštiečio, kilusio iš Vyžuonų, rankose?

Kur gyveni, ten išgyveni savotišką kūrybos periodą. Tai, kiek tuo momentu esi pribrendęs, kiek valdai medžiagą, kiek turi patirties, žinių, noro ir sveikatos, suponuoja ir tą kūrybos apimtį, galimybes, prasmių aiškinimą. Svarbiausia – prasmių aiškinimą. Nes mano tikslas – kuo mažiau kalbėti, neformuluoti kažkokių meno idėjų. Tai jau praeitas etapas. Dabar aš savo gyvenime akcentuoju rankų terapiją, kai pats gali kažką sukurti ir kurdamas aiškintis sau įdomias temas. Skulptūros suteikia galimybę tą daryti. Jų kūrimas yra sunkus fizinis darbas, bet negali tik jo atlikti – vidus prašo, kad būtų kažkas daugiau. Tad tenka mąstyti. Galima sakyti taip: mane mažiau domina skulptūra, o daugiau – gyvenimas. Skulptūra – tik kaip elementas, kaip trijų matmenų objektas.

Jūs esate ir puikus edukatorius, kuris savo studijoje-galerijoje vedate edukacinius užsiėmimus vaikams, aiškinate jiems, kas yra menas, skulptūra ar tikrosios gyvenimo vertybės. Ką norite įskiepyti jaunajai kartai?

Duodu jiems įvairias medžiagas, kad jie paliestų jas, pakaltų mano įrankiais ir pasakytų, kuo skiriasi geležis nuo vario, ar žalvaris nuo aliuminio. Visa tai – labai smagus dalykas. Jeigu žmogus tik šneka, tai praėjus penkioms minutėms po pokalbio palieka tik dalis tavo žodžių, o už valandos visiškai užsimiršta, lieka vienas kitas akcentas. Bet jeigu tau prieš akis yra objektas ir tas sukurtas objektas žmogui sukelia klausimų, o jeigu dar autorius prašo suteikti tam kūriniui vardą ar pavadinimą, – išlieka gerokai daugiau ir ilgiau. Žodžiai užsimirš, bet ta materializuota idėja gali įstrigti atmintyje. Skulptūra turi tokį pranašumą. Dėl to ir kai kurie prie galerijos Kernavėje eksponuojami mano darbai skirti vaikams sudominti ir patraukti jų dėmesį – tiek formomis, tiek žodžiais, tiek mintimi. Šiaip jau esu skulptorius, tačiau kai matau, kad galiu suteikti vaikams kažkokį malonumą per pažinimą – kodėl gi ne? Dėl to prie skulptūrų daug kur yra tekstai, pavyzdžiui, parašyta: būk dosnus. Mes šnekamės, aiškinamės tas moralines kategorijas. Vaikams įdomu, paskatina juos apie šį tą susimąstyti, ir tai yra man motyvacija. Juk per pusę metų aš galiu sukurti porą nedidelių kūrinių, bet iškerpu laiką iš savo tos vadinamosios rimtos kūrybos ir darau vaikams žaidimą. Man skulptūra, meno kūrinys yra pokalbio kabliukas. O su vaikais būtina kalbėti.

Vytauto Ridiko ir Adolfo Sinkevičiaus nuotr.

V. Ridiko video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas