Elena Kiškienė: „Svarbiausia ne tobulinti, o išlaikyti tradicijas“

Utenoje gyvenanti tautinių juostų pynėja Elena Kiškienė tęsia šeimos tradicijas ir prisipažįsta iš mamos paveldėjusi meilę rankdarbiams. Anais laikais, kai Elena dar buvusi nedidelė mergaitė, kaimo, kuriame ji gyveno kartu su savo tėvais, žmonės juokaudavo: esą Elenos mama ant pečiaus laikydavusi aitvarą, kuris visus darbus nudirbdavęs. Mat daugelis rankdarbių auksarankės moters rankose pavirsdavo tikrais meno kūriniais.

Šiandien Elenai išties galima pavydėti kruopštumo ir kantrybės, kurios niekad nepritrūksta mezgant riešines arba pinant tautines juostas – jomis juosi šios moters vadovaujamo folkloro ansamblio „Kupolytė“ moterys ir mažieji atlikėjai.

Kodėl susidomėjote tautinių juostų pynimu? Papasakokite apie pradžių pradžią.

Buvau gal 10-11 metų, kai pradėjau austi juostas. Anais laikais mano mama ausdavo tautines juosteles, kurias vyrai pasirišdavo vietoj kaklaraiščių. Tai buvo apie 1965 metus. Tačiau pinti pradėjau gerokai vėliau – apie 1996 metus, kuomet susikūrė folkloro ansamblis „Kupolytė“ ir prie tautinių kostiumų reikėjo juostų. Man pasirodė, kad tos juostos labai brangios, todėl mes neįstengėme jų nusipirkti. Tais laikais folkloro ansambliai dar tik pamažu kūrėsi, o tautinių juostų juk reikėjo. Maždaug prieš 20 metų nusistovėjo tam tikri reikalavimai tautiniam kostiumui – aukštaičiai turėjo rištis ne bet kokias, o aukštaitiškas juostas. Pradėjau domėtis, kokios gi tos aukštaitiškos juostos.
Teko atsisakyti idėjos pirkti brangiai kainuojančias tautines juostas, tad ėmiausi darbo aš pati.
Tiesa, nupinti pirmosios juostos nepasisekė. Tačiau nenuleidau rankų: domėjausi juostų ornamentika, mugėse Vilniuje juostų pynėjų ne kartą klausiau, kaip pinamos juostos. Bet juk argi pakanka aiškinimo? Kartą atsitiktinai į rankas pateko Astos Vandytės knyga „Pintinės juostos“, kurioje viskas buvo aiškiai pademonstruota. Iš pradžių išmokau pinti šiek tiek primityvesnes, o kiek vėliau ir sudėtingesnes juostas. Turiu užsispyrimo: ko labai noriu, tą ir pasiekiu. Žinoma, jei tai įmanoma. Savo gyvenime teko daug ką pasiekti per jėgą, tiksliau sakant, įdedant daug darbo ir kantrybės. Tai nebuvo išbandymas, o natūralus procesas.

Kokius siūlus naudojate tautinėms juostoms pinti?

Vilnonius. Anksčiau tam naudodavo vilnonius ir namie dažytus siūlus, o dabar tokių siūlų tiesiog sunku gauti, o jei ir yra, kainos ypač didelė. Juk už autentiškumą ir natūralumą reikia brangiai mokėti.

Kokia pintų juostų istorija ir reikšmė mūsų krašto kultūrai?

Vytauto Didžiojo universitete baigiau etnologijos studijas, rašiau darbus ir tuo labai domėjausi. Anksčiau visos juostos turėjo apeiginę prasmę ritualuose, į plačias juostas vyniodavo kūdikius, jaunamartė veždavosi juostų į būsimo vyro namus, jas, kaip auką dėdavo ant šulinio, pečiaus ir juostomis buvo nuleidžiamas karstas į duobę. Per spalvinę juostų gamą buvo galima kitiems perduoti savo mintis ir jausmus. Tarkim, kas moka skaityti juostų raštus, galima išskaityti įvairius simbolius – saulutes, žalčiukus, kryželius, eglutes…
Aukštaitiškoms juostoms būdingas spalvų žaismas: spalvingai „išdėlioti“ rombai, trikampėliai, tačiau čia nerastume jokių simbolių. Aukštaičių pintoms juostoms tai nebūdinga.
Daugelį kartų esu bendravusi su juostų pynėjomis: garsia mūsų krašto pynėja Elena Krivičiene, Rimute Vitaite iš Zarasų, Lina Viliene iš Panevėžio. Iš jų esu daug ko išmokusi: galbūt ne vien tik pinti juostas, bet ir kitokio požiūrio į folklorą, tautinio kostiumo vilkėjimą. Geru žodžiu galima paminėti Rimutę Vitaitę, kuri išaudė daugybę audeklų tautiniams kostiumams, nupynė šimtus aukštaitiškų juostų. Ši moteris į atliekamo darbo procesą žiūri ypač kūrybiškai, o dirbinius nuolat tobulina.
Linai Vilienei reikėtų pavydėti kruopštumo ir savotiško požiūrio į tautinį kostiumą, kuris ant kūno turi atrodyti, pasak, jos, kaip „ladas“.

Kaip per daugelį metų tobulėjo pintos juostos?

Išties juostos netobulėjo. Juostų pynėjų meistrų buvo ir anksčiau, jų yra ir dabar. Norint išlaikyti tradiciją, svarbiausia ne patobulinti, o išlaikyti tai, kas jau yra.
Labai svarbūs juostų išmatavimai. Moterims skirta tautinė juosta negali būti platesnė nei 6 cm, nors ne kartą tenka pastebėti, kad ansambliuose moterys juosi platesnėmis juostomis, kuriose geriau atsispindi ornamentai. Taip pat svarbu, kad juosta nebūtų ilgesnė už prijuostę ir išlaikytų spalvinę gamą.
Aukštaitiškose juostose nuo seno dominavo pagrindinės – raudonos ir žalios – spalvos, kurios derinamos su geltonomis, baltomis, juodomis, mėlynomis ar violetinėmis spalvomis.

Ar tautinių juostų pynimo tradicijas perduodate jaunimui?

Jaunieji uteniškiai turi noro išmokti pinti juostas. Ir „Kupolytės“ vaikai yra bandę pinti jas. Užsidegimas ypač didelis, tačiau daugeliui noras išgaruoja vos pamačius, kiek reikia įdėti darbo ir pastangų. Anksčiau pinti juostų vaikus mokydavau J. ir M. Sinių vaikų bibliotekoje, Visagine vykusiose vaikų folkloro stovyklose. Iš pradžių patarčiau išmokti nusipinti juostelę knygai, o tik vėliau reikėtų imtis ir didesnio darbo. Tam reikia labai didelio kruopštumo.

Ar nekyla minčių Utenoje įkurti nedidelę studiją, kurioje galėtumėte mokyti vaikus šio senojo lietuviško amato?

Ne, nes tam yra tradicinių amatų centras „Svirnas“, kur vyksta labai gražios edukacinės veiklos. „Svirne“ esu turėjusi edukacinių užsiėmimų – tautinių juostų pynimo paslapčių mokėsi moterys ir merginos. Tai nėra sudėtingas darbas, todėl suaugusiems perprasti darbo techniką nėra sunku.

Papasakokite, kaip vyksta tautinės juostos pynimo procesas?

Visų pirma pasidedu siūlų kamuoliukus ir derinu spalvas. O visa tai priklauso nuo nuotaikos, oro ir metų laiko. Pastebėjau, kad jeigu mano nuotaika prastesnė, atsirenku daugiau tamsesnių spalvų siūlų. Tarp spalvų ir atspalvių turi išlikti pusiausvyra. Išmatavusi siūlų ilgį, karpau juos – siūlų reikia nemažai ir storų – vilnonių ar pusvilnonių. Siūlus užmetu ant pagaliuko, kurį stipriai pritvirtinu prie kokių nors baldų, pvz. kėdės. Tačiau siūlų rišimas užima išties nemažai laiko. Visam darbui reikia rankų miklumo ir, žinoma, begalinės kantrybės. Mat per 1–2 valandas pradeda skaudėti sprandą, nuolat pakeltas rankas ir darbą tenka laikinai palikti. Per vieną valandą nupinu maždaug apie 10 cm juostos.

Ar svarbios pintos tautinės juostos lietuviui šiandien?

Manau, kad šiandien jos turi vieną paskirtį – sujuosti tautinį kostiumą. Be to, vertinamos kaip suvenyras, nors aukštaičiai šių juostų paprastai nedovanoja. Būtų labai smagu, jei merginos susidomėtų aukštaitiškomis juostomis ir jas išradingai taikytų prie papuošalų, susijuostų lininę suknutę ir persirištų plaukus.

Kokių vidinių savybių reikia tautinių juostų pynėjui?

Galbūt šiek tiek matematikos, mat reikalingas erdvinis mąstymas. Jei to trūksta, paprasčiausiai sudėtinga perprasti pynimo techniką. Svarbus ir amžius: jei tautinių juostų pinti mokosi maži vaikai, jiems sudėtinga ir sunku įsisavinti darbo procesą.
Geriausia šio amato mokytis paauglystėje – tai tinkamiausias laiko tarpas.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}GnavTm7NC3Q&feature{/youtube}

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas