Buvusios vaikų darželio auklėtojos kuriamos lėlės gyvena lagaminuose

Kadaise savo dukros Ugnės paskatinta kurti lėles šiandien netoli Utenos, vienoje sodų bendrijoje, gyvenanti lėlių kūrėja Jelena Šapokienė džiaugiasi atradusi save ir galinti mintis realizuoti kurdama ir įkvėpdama joms gyvybės. Anksčiau moteris dirbo vaikų darželyje auklėtoja, tačiau jau daugelį metų kartu su savo vyru, garsiu dailininku Alvydu Šapoka, yra laisvi menininkai: vienas tapo paveikslus, o jo žmona imasi moteriško darbo – kuria lėles. Taip abu menininkai papildo vienas kitą, kritikuoja ar pagiria.

Prisiminkite lėlių kūrybos pradžia. Kokia ji buvo Jūsų, kaip kūrėjos, akimis?

Seniai aš norėjau prisiliesti prie lėlių. Man jos viliojo nuo seno. Maždaug prieš 15 metų aš pamačiau kūrėjos Linos iš Kauno sukurtas lėles. Tai buvo nerealios, fantastinės lėlės. Jas dar kartą su dukra Ugne pamačiau Jūros šventėje. Dukrai prisipažinau, kad ir aš norėčiau kurti. Tikriausiai iš pradžių norėdama padrąsinti mane, ji pirmoji pradėjo kurti lėles. Kadangi Ugnė 12 klasėje laikė dailės egzaminą, tad ji pristatė savo kurtą lėlytę. Kartą ji man pasakė: „Dabar atėjo tavo eilė“. Nebeturėjau kur dėtis. Galiu drąsiai prisipažinti: mano kūrybos mokytoja yra mano dukra. Žinoma, šiek tiek pasižiūrėjome internete, o paskui ji man kantriai aiškino, rodė… Tačiau pradėjusi dirbti pamačiau, kad dar kai kuriuos techninius dalykus reikia tobulinti. Žinoma, tobulėjimui ribų nėra. Gamindama lėlę iš anksto mąstau, kuo aprengsiu, apausiu, papuošiu.

Rugsėjo–spalio mėnesiais viešės dvi moterys, kurios atvyks pas mane į svečius mokytis gaminti lėlių pagal papjė–mašė techniką. Tai klasikinis lėlių gaminimo būdas, kai plėšoma popierius, mirkomas klijuose, klijuojamas ant plastilino formos.

Papasakokite skaitytojams, kaip gimta Jūsų lėlės ir kuo jos yra išskirtinės?

Pirmiausia iš plastilino nulipdau galvą, ją ištepu riebalais, apklijuoju popieriumi. Procesas gana ilgas. Tik praėjus parai galima dėti antrą popieriaus sluoksnį ir taip toliau. Išdžiuvusį popierių prakerpu, atidarau, „išimu smegenis“, o paskui viską imu ir suklijuoju. Galva gaunasi tuščiavidurė – tik iš popieriaus ir klijų. Lėlės kūną darau iš vielinio karkaso ir sintepono – minkštos ir standžios medžiagos, todėl jos yra lengvos, plastiškos. Po to prasideda kitas etapas – lėlės rengimas.

Man pats mieliausias darbas – apauti savo lėlytę. Kai lėlė turi daug detalių – man yra labai gražu. Batai yra išskirtinė detalė, o juos gaminti man išties labai patinka. Dažniausiai jie būna odiniai, šiek tiek pasiuvinėti. Apskritai lėlę gaminu pati, išskyrus blakstienas, kurias nuperku ir priklijuoju. Jas galima irgi pačiai daryti, tačiau pats procesas užtruktų dar ilgiau, juk ir taip lėlės gimimas trunka tris savaites. Tačiau prieš gaminimo procesą jau turiu žinoti, kokia lėlė bus ir ką ji veiks – sėdės, gulės ar kažką rankose laikys.

Lėles mėgstu dabinti plaukais iš vilnos: arba veliu standžius plaukus, arba formuoju garbanėles. Mano lėlės nuo kitų skiriasi neįprastu kūrimo procesu: mažai kas renkasi tokį, mat jis yra nepaprastai ilgas. Juk paprastai žmonės rezultato nori čia ir dabar. O taip nebūna. Šiame darbe reikia beprotiškos kantrybės, todėl galiu sakyti drąsiai, kad tokio pobūdžio lėles aš gaminu bene vienintelė Lietuvoje. Mano lėlės nėra panašios nei į vieno lėlininko: kodėl taip yra? Todėl, kad nė pas vieną iš jų aš kūrybos nesimokiau. Esu savamokslė. Man pačiai gimsta mintys, o jas realizuoju savo kūryboje.

Ką dar norėtumėte išbandyti? Ar norite kažkur kitur realizuoti save?

Labai norėčiau pamėginti dirbti su modelinu, nes niekad to nedariau. Lietuvoje yra tokia viena lėlininkė: ji organizuoja kursus, todėl norėčiau patekti pas ją. Tačiau mes savo kūrinius realizuojame mugėse, kurios paprastai vyksta savaitgaliais. Deja, tokie kursai taip pat vyksta savaitgaliais. Labai tikiu, kad žiemą pavyks suderinti tinkamą laiką.

Kokiose mugėse Jus galima išvysti?

Utenos miesto šventėje nedalyvauju. Pasakysiu atvirai: miesto šventė nėra gerai organizuojama. Utenos tautodailininkams už mugę nereikia mokėti, tačiau juos užkiša ten, kur lankytojams sunku surasti. Kai mugės organizavimas buvo perduotas į privačias rankas, prasidėjo nemalonūs dalykai: staiga šoktelėjo kaina. Jei anksčiau už vietą mugėje reikėdavo susimokėti 20 litų, dabar – 55 iki 164 eurų. Neįsivaizduoju, kiek reikia suprekiauti, kad atsipirktų. Manau, kad kainos labai didelės: miestas nedidelis, perkamoji galia irgi nėra didelė. Ne paslaptis, kad mugėje prioritetas skiriamas maistui. Daug mugių yra ir kitur – jose kartu su vyru dalyvaujame. Mus išvysti galima ir Jūros šventėje, ir Druskininkuose, kaimyninėje Latvijoje ir daugelyje kitų vietų. Štai 2015 metais dalyvavome kolektyvinėje parodoje Prancūzijoje. Ten gyvenanti draugė pakvietė ir turėjome galimybę savo darbus pristatyti unikalioje galerijoje.

Ar domitės savo lėlių likimu?

Taip. Visai neseniai atsiuntė mano lėlės nuotrauką: ją įsigijo Druskininkuose, o vėliau turėjo iškeliauti į Baltarusiją. Man buvo labai įdomu, kur ją naujieji šeimininkai pakabins, mat lėlė suposi ant sūpynių. Tačiau išradingi šeimininkai ją gražiai priderino ir pakabino ant karnizo prie užuolaidų matomoje vietoje. Lėlės nuotrauką atsiuntė ir iš Rygos. Mūsų šalyje nėra daug pirkėjų, kurie įsigyja mano gamintus kūrinius. Lėlės dažniausiai iškeliauja į užsienio šalis – Rusiją, Izraelį bei kitur, kur žmonės, matyt, labiau vertina.

Ką gyvenime veikiate be kūrybos?

Daug metų dirbau vaikų darželio auklėtoja Vyturių mikrorajone: jį lankiau ir aš pati. Tikriausiai įtakos tam turėjo ir mano kūrybinis pasirinkimas. Nors pati būdama maža mėgau lipdyti iš plastilino. Mano tėveliai duodavo dėžutę plastilino, tad kur mane palikdavo, ten ir rasdavo. Turiu vyrą, kuris nuo ryto iki vakaro paskendęs kūryboje bei yra ne šios žemės gyventojas (juokiasi). Jis nevairuoja automobilio, todėl man reikia pačiai vežioti. Esu jo vadybininkė ir medžiagų tiekėja. Kartu važiuojame į muges. Bet tai ir yra smagu.

Ar lėlės puošia Jūsų pačios namus?

Kambaryje yra kelios lėlės, tačiau pastaruoju metu namuose jų turiu labai mažai. Kitas atidaviau į vieną Visagino parduotuvę, nes karantino metu manėme, kad mugių išvis nebeliks, tad kad vyktų nors minimalus judėjimas, išvežėme ten. Namuose turiu dar dvi dukros lėles. O jei atvirai – visos jos gyvena lagaminuose. Negaliu laikyti jų namų erdvėje, nes saugau nuo dulkių bei kitų namų gyventojų – katinų, kuriems rūpi viskas, kas padėta ne vietoje. Jos gyvena saugiai, laukia, kada išvys dienos šviesą ir iškeliaus į naujus namus.

Vytauto Ridiko video, asmeninio J. Šapokienės albumo ir Vytauto Ridiko nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas