Komedija „Savižudis” – proga pasijuokti, susimąstyti, prisiminti. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras kviečia Utenos miesto gyventojus ir svečius į komediją „Savižudis”, kuri bus rodoma Utenos kultūros centre šių metų gruodžio 1 dieną 18 val. Spektaklyje vaidina Rimo Tumino mokinių karta, kuri jau spėjo sužavėti publiką, pelnyti ištikimų gerbėjų ir solidžių apdovanojimų. Vienas įspūdingiausių – Agnės Šataitės Auksinis scenos kryžius už Serafimos Iljiničnos vaidmenį spektaklyje „Savižudis”, kuris bus rodomas Utenoje.
Spektaklis „Savižudis”, kuris bus rodomas Utenos kultūros centre, ką tik sulaukė pripažinimo ir šių metų D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje, kuriame du aktoriai Agnė Šataitė ir Daumantas Ciunis pelnė komisijos ir festivalio organizatorių pripažinimą. Agnė Šataitė apdovanota specialiu D. Tamulevičiūtės giminių prizu už Serafimos Iljiničnos vaidmenį, o geriausiu festivalio aktoriumi pripažintas Daumantas Ciunis už Semiono Semionovičiaus Podsekalnikovo vaidmenį.
„Agnę Šataitę stebime ne pirmi metai. Šiemet ji dar kartą įrodė, jog ji yra nepaprastos charizmos aktorė: temperamentinga, ironiška, talentinga. Ji – išskirtinė ir mes apie ją dar daug išgirsime”, – sakė istorikas Eugenijus Guntulionis, kasmet D. Tamulevičiūtės festivalyje vertinantis daugiau kaip 20 spektaklių. „Agnės Šataitės buvimas scenoje labai gyvas, labai tikslus. Tai ypatingai žavi. Ji turi ypatingą gebėjimą atrasti tikslias išraiškos priemones, labai įdomius kūrybiškus prisitaikymus – konkrečiai „Savižudyje” sužavėjo jos juokas, jos „humoristika”, – sakė festivalio komisijos narė ir Dalios Tamulevičiūtės draugė Elena Savukynaitė.
Vilniaus mažasis teatras džiaugiasi, jog geriausiu festivalio aktoriumi pripažintas Daumantas Ciunis už Semiono Semionovičiaus Podsekalnikovo vaidmenį. „Daumantas Ciunis suvaidino įspūdingai. Jis šiemet neabejotinai buvo vertas pirmos vietos”, – sakė festivalio vertinimo komisijos atstovai.
1928 m. N. Erdmano parašytas „Savižudis” buvo labai sudėtingo likimo. Literatūros kritikai ir interpretatoriai tekstą pripažino kaip talentingai parašytą ir itin aktualų. Ne veltui aukščiausia to meto politinė valdžia uždraudė pjesę, Stalinas rašė: „Aš nelabai geros nuomonės apie pjesę. Artimiausi mano draugai mano, kad ji tuštoka ir net kenksminga”. Tokių kenksmingų tekstų pasaulio dramaturgija tikrai neturi daug . Tai yra viršukalnės. Viršukalnės, kurios yra statomos, prie jų grįžtama, jos maitina šiuolaikinį teatrą. Jis būtų seklus be tokių tekstų, be tokios klasikinės medžiagos kaip „Savižudis”. Ne veltui Lietuvos teatro istorijoje tai bus jau šeštas bandymas statyti N. Erdmano pjesę.
„Repetuodami suvokėme pjesės aktualumą, teatrališkumą, atradome netikėtų poteksčių. Skaitant originalo kalba, stebina pjesės ritmas ir forma. Mūsų atsinaujinusiam kolektyvui dirbti buvo labai smagu”, – sakė režisierė Gabrielė Tuminaitė. Spektaklyje „Savižudis” žiūrovai išvys jauną ir talentingą režisieriaus Rimo Tumino mokinių kartą: Daumantą Ciunį, Indrę Patkauskaitę, Agnę Šataitę, Tomą Rinkūną, Tomą Stirną, Tomą Kliuką bei Agnę Kiškytę (pedagogas Jonas Vaitkus) ir Artūrą Dubaką. Pagrindinį vaidmenį atliekantis Daumantas Ciunis 2010 m. įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi Debiuto/Jaunojo menininko kategorijoje už Myškino vaidmenį režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklyje „Idiotas”. Aktorius Tomas Rinkūnas (pjesėje vaidinantis kaimyną Kalabuškiną) taip pat turi Auksinį scenos kryžių už geriausią nepagrindinį vaidmenį – Karlą spektaklyje „Plėšikai” 2013 (rež. A. Areima).
Žiūrovai pastebi, jog režisierė Gabrielė Tuminaitė stebina drąsa, atvirumu ir drąsa nerti į esmę, atrasti idėją ir ją perteikti. Gabrielės kūryba iš tiesų suteikia vilties, galimybę gimti, išsilaisvinti, nušvisti . „Aš negaliu apibrėžti Gabrielės talento, bet jis yra akivaizdus. Mane džiugina ir stebina – kaip žiūrovą emociškai veikia jos pastatymai. Į naują Gabrielės Tuminaitės spektaklį „Dėdės ir dėdienės” žiūrovai grįžta po keletą kartų, nes jie ten randa tą šviesos šaltinį, kurio mažai beliko šiuolaikiniame mene ir kultūroje. Režisierė palieka viltį, palieka išeitį. Tai yra labai unikalu – nesusiję nei su karta, nei su mokykla. Tai yra tai, ką žmogus atsinešė su savimi. Atsinešė gimdamas”, – pastebėjo teatrologė Ingrida Ragelskienė.
Įdomu tai, kad ir primena, jog tai bus šeštasis „Savižudžio” pastatymas Lietuvos teatro scenoje. „Erdmanas visuomet statomas kritiniais metais. Kai atsiranda nerimo, įtampos – menas ir kūrėjai ieško teksto, kuris atspindėtų tai, kas vyksta visuomenėje. Kadaise šią pjesę statė mūsų režisūros šviesulys, teatro pamatas, žmogus, kuris ir po mirties daugelį kūrėjų globoja ir veda – tai Dalia Tamulevičiūtė”, – pastebėjo teatrologė Ingrida Ragelskienė. „Šiuolaikinis žmogus šiandien jaučiasi diskomfortiškai, nepatogiai dvasine prasme. Yra daug nerimo, daug įtampos, daug abejonių, sutrikimo, pasimetimo. Todėl reikia ieškoti pagalbos, ieškoti žmonių, kurie jaučiasi panašiai. Reikia eiti į teatrą, kuris leis pajusti, kad nesi vienišas, jog tą metafizinį siaubą, nerimą, kryčio pojūtį išgyveni ne vienas. Erdmano pjesė išsako, labai tiksliai įvardija baimes. Ji tinkama ieškančiam ir trokštančiam dvasinio apsivalymo, išsilaisvinimo nuo baimės, nekokybiškų žmonių santykių, negatyvios informacijos srauto”.
Komedijoje vaidina: Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Agnė Šataitė, Tomas Rinkūnas, Tomas Stirna, Agnė Kiškytė, Tomas Kliukas, Artūras Dubaka. Režisierė – Gabrielė Tuminaitė. Dailininkė – Vilma Galeckaitė-Dabkienė. Kompozitorius – Giedrius Puskunigis
Istorikas Eugenijus Guntulionis, vienas iš D. Tamulevičiūtės festivalio organizatorių:
„Tai, kad pjesė „Savižudis” buvo Stalino uždrausta, rodo, kad ji aštri. Ir kas įdomiausia – ji aktuali ir dabar. Ji skatina kovoti už geresnį gyvenimą, už demokratiją, nes nekovodami, geresnių laikų nesukursime. Įdomu ir tai, kad Stalino draustą pjesę „Savižudis”
1999 m. su LMTA diplomantais buvo pastačiusi ir garsi režisierė Dalia Tamulevičiūtė, kuri buvo ištekėjusi už Stalino anūko”.
Žurnalistas, rašytojas, TV laidos vedėjas Algimantas Čekuolis:
„Studijuodamas Maksimo Gorkio Literatūros institute girdėjau Nikolajaus Erdmano pavardę. Tačiau girdėjau ją tariant pašnibždomis. Maskvoje pjesę buvo draudžiama statyti. Valdžiai būtų baisu pamatyti savo ydas – juk čia tas pats, kas pasižiūrėti į save mirštantį arba nusikaltimo vietoje (…).
Esu truputį kvalifikuotas žiūrovas, nes žinau tą tikrovę apie kurią rašė Nikolajus Erdmanas ir kurią scenoje atkūrė G. Tuminaitė. Turiu pasakyti, jog pats pjesės atradimas ir priminimas Lietuvai, tai jau yra milžiniškas režisūrinis žingsnis. Būtina parodyti tą žmonių gyvenimą komunaliniuose butuose, priminti tą laiką, kai žmonės negalėjo kalbėti ir galėjo tik meluoti. Jeigu tokios pjesės ir tokio pastatymo nebūtų, tai užsimirštų”.
Politikas Česlovas Juršėnas:
„Didžiausią įspūdį man paliko pagrindinio vaidmens atlikėjas Daumantas Ciunis. Džiaugiuosi, kad režisierė jauna ir kolektyvas jaunas. Vadinasi, mes, vyresnieji, galime būti pakankamai ramūs, kad yra kam mus pakeisti, yra kam mus prajuokinti ir iš kitos pusės – priversti susimąstyti. Nes šis spektaklis ne tiktai linksmina (salėje girdisi tai tylesnis, tai garsesnis juokas), jis ragina susimąstyti, ar viską teisingai darom. Visi tie dalykai apie kuriuos kalbama spektaklyje tam tikru aidu yra atėję ir iki mūsų”.
TV laidų vedėja Ugnė Skonsmanaitė:
„Žiūrėdama spektaklį daug juokiausi, nors tema ir pagrindinė spektaklio mintis gana liūdna. Tai spektaklis apie žmogų (Podsekalnikovą), nerandantį savo vietos po saule ir iš viso to kylantį absurdą. Ką galėčiau patarti šių laikų podsekalnikovams? Gal tiesiog kartais stabtelti, apsidairyti ir įvertinti, jog laimė yra šalia. Tik reikia ją pamatyti.” 