Šiųmečiame Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams” Rokiškyje pasirodę Keistuolių teatro aktoriai pristatė vaikams skirtą muzikinį spektaklį pagal Donaldo Bisseto pasakas „Pyp pyp” bei suaugusiųjų publiką prikausčiusią commedia dell’arte „Varnas”. Pastarasis spektaklis pelnė ne tik žiūrovų dėmesį, tačiau ir apdovanojimą – Keistuolių teatras apdovanotas publikos prizu. Du spektakliai per dieną – džiaugsmas žiūrovams, tačiau nemenkas iššūkis aktoriams. Apie džiaugsmą vaidinti, o kartu ir tenkantį nemažą krūvį kalbėjome su aktore Judita Urnikyte, pasirodžiusia abiejuose Rokiškio scenoje rodytuose spektakliuose.
Prieš pietus vaidinote mažiesiems festivalio žiūrovams, o praėjus pusdieniui į salę rinkosi commedia dell’arte mėgėjai žiūrėti spektaklio „Varnas”. Toks krūvis – didelis išbandymas?
Tokia aktoriaus profesija, tokia duona… Kai žinai, jog tą dieną scenoje dirbsi ilgai, t. y. pasirodysi ne vieną kartą, iš anksto nusiteiki ir pasilieki jėgų vakarui. Kai Keistuolių teatre būna kalėdinis spektaklių maratonas, vaikiškuose spektakliuose tenka vaidinti ir tris kartus per dieną. Bet bėgant metams atsiranda įdirbis ir įpranti. Sunkiau, kai spektakliai skirtingi. Vaikams skirti spektakliai yra labai aktyvūs, reikalaujantys fizinių jėgų. Tuo tarpu suaugusiųjų auditorijai skirti pastatymai aktorių išvargina psichologiškai. Man asmeniškai, gilesni, dramatiški vaidmenys yra sudėtingesni. Juk fizinis nuovargis kiek kitoks nei psichologinis – po jo reikia laiko atsigauti. Tai irgi darbo dalis, mes tam ruošiamės. Man dažnai užduoda klausimą: Kaip „išeinate” iš vaidmenų? Iš tikrųjų niekada nesusimąstau, kaip tą padarau. Tai labai individualu ir kiekvienas aktorius turi savo metodus. Aš po spektaklio noriu pabūti tyloje, atsipūsti, nusiprausti. Visai kas kita, kai pasirodai vaikams skirtuose spektakliuose. Jų metu „pasikraunu” energijos. Įdomus dalykas – investuoji savo fizines jėgas, o gauni daug daugiau.
O vaikų auditorija skirtinguose miestuose skiriasi?
Po spektaklio „Pyp pyp”, parodyto Rokiškyje, apie tai kalbėjome ir su kolegomis. Sakiau jiems, kad esu pasiilgusi provincijos vaikų, jų reakcijos. Su Keistuolių teatru nemažai važinėjame po Lietuvą ir galiu pasakyti, kad kiekviename mieste publika skirtinga. Tačiau būtent vaikai yra tas lakmuso popierėlis, atskleidžiantis niuansus. Jie tokie skirtingi… Šiandien Rokiškyje buvo pilna salė vaikų, kurie klausė aktorių, buvo aktyvūs, gaudė kiekvieną žodį ar gestą, o pakviesti pasimankštinti su malonumu šoko iš vietų. Tuo tarpu didesniuose miestuose gyvenantiems vaikams yra daugiau iš ko rinktis. Šiuo klausimu jie šiek tiek išlepę. Į juos turi daugiau investuoti, labiau prašyti, kad atsistotų, prisijungtų. O vaidinant Rokiškio vaikams apima be galo nuostabus jausmas.
Jei galėtumėte rinktis, kam teiktumėte pirmenybę – vaikiškiems ar suaugusiųjų spektakliams?
Tikrai nenorėčiau skirstyti. Tai yra geras balansas, kuris naudingas aktoriams. Vaikai priverčia pasijausti jaunesniu, palaikyti sportinę formą. Vaidinimas suaugusiems skirtame spektaklyje reikalauja psichologinių jėgų, tai kitokia investicija. Manau, mano repertuaras dabar yra labai geras, bet norėčiau apdovanojimo ir už dramatinį vaidmenį (juokiasi – aut. past.).
Papasakokite apie savo vaidmenį spektaklyje „Varnas”.
„Varne” yra keletas veikėjų, nuolat dėvinčių kaukes, trys lyriniai personažai, iš kurių vieną vaidinu aš. Dar yra du broliai bei princesė – vieninteliai nedengiantys veidų kaukėmis. Pastarieji trys spektaklyje plėtoja rimtą temą, besirutuliojančią šalia lengvesnio žanro veiksmo. Kaukės bendrauja su publika, pokštauja, linksmina ir jaučia tiesioginį ryšį su žiūrovu. Tai aktoriams labai svarbu. O štai mes, lyriniai personažai, to dėmesio nesulaukiame ir turime atrasti savo ryšį su publika. Mano kuriamas personažas – sumaišties kaltininkė princesė. Tačiau, kad ir kaip pakryptų veiksmas, pasakojama istorija baigiasi gražiai ir laimingai. Spektaklis man nėra lengvas, nes ganėtinai sunku išlaikyti balansą tarp publikos linksminimo ir rimtų dalykų.
Nes spektaklio žanras apibrėžtas kaip komedija…
Taip, iš dalies dėl to. Bet man spektaklis patinka, nes čia yra ir lyrikos, ir dramatiškumo. Tai įdomu ir aktoriams, ir publikai. Mes galime paliesti žmogui svarbius dalykus. Vieniems žiūrovams labiau patinka linksmi dalykai, kitiems norisi teatrališkumo, romantiškos, meilės. Mano manymu, „Varnas” skirtas įvairiai publikai, nes jame dera viskas.
Ar pati sekate Lietuvos teatrų naujienas, žiūrite naujus spektaklius?
Kai turiu laisvo laiko, būtinai apsilankau naujuose spektakliuose. Einu, kad žinočiau Lietuvos kontekstą, kokia situacija teatre. Juk esu viso to dalis. Ir lankausi ne tik tuose spektakliuose, kuriuose vaidina draugai ar pažįstami. Mane labai veikia kitų žmonių nuomonė, rekomendacijos, tačiau kartais specialiai neinu į spektaklius, kurie sulaukė itin didelio publikos susižavėjimo. Teatre lankausi kaip profesionalė, ne kaip žiūrovė. Einu ne žiūrėti spektaklio, o pasidomėti kas teatre vyksta šiuo metu, apie ką kalba režisieriai.
Profesija atima galimybę mėgautis teatru?
Taip, labai teisingai. Labai myliu savo profesiją, ji duoda daug gerų dalykų, bet atima nustebimo, atsipalaidavimo momentą: žiūrėdama spektaklį dirbu, stebiu. Bet tai, turbūt, kiekvienos profesijos bėda.
O nebūna situacijų, kai stebėdama spektaklį ar skaitydama knygą norite suvaidinti vieną ar kitą personažą?
Būna. Teatre visuomet pasireiškia aktorinės ambicijos, visuomet kažko norisi. Žiūrėdama spektaklį vertinu – šitą daryčiau kitaip, gal išbandyčiau kitus būdus. Taip pat ir skaitydama dažnai pagalvoju, jog kai kas galėtų atsidurti teatro scenoje. Tokį požiūrį iš dalies nulemia Keistuolių teatro specifika. Nežinau kaip yra kituose teatruose, tačiau iš kolegų pasakojimų sprendžiu, jog dažniausiai režisierius ar teatro vadovas aktoriams tiesiog išdalina medžiagą, tekstus, pagal kuriuos bus statomas spektaklis. Tuo tarpu mūsų režisierius ir vadovas Aidas Giniotis, dar mokantis pirmame kurse, skatino mus ieškoti įdomių dalykų ir juos atsinešti į teatrą. Mes bet kada galime pasirinkti pjesę ir pasiūlyti ją statyti. Jei pats aktorius neturi režisūrinių ambicijų, šį darbą atlieka kitas žmogus. Arba spektaklį statome visi kartu. Yra įvairių variantų, tačiau to esmė – mes galime rinktis patys. Gal dėl to yra begalinis noras domėtis, analizuoti ir tuo dalintis su kolegomis.
Spektaklis „Varnas” taip pat aktorių pasirinkimas?
Tai režisieriaus Aido Giniočio darbas. Jis commedia dell’arte žanro mėgėjas ir vienintelis jo atstovas Lietuvoje, pastatęs jau ketvirtą tokį spektaklį. Tąkart A. Giniotis medžiagą atnešė į teatrą, tačiau… pjesėje buvo eiliuotas tekstas ir tik pagrindiniams veikėjams. O visa kita, ką žiūrovams kalba kaukės, – komandinio darbo rezultatas, mūsų improvizacija. Dėl to buvo labai įdomu dirbti! Mes, aktoriai, nesame tik atlikėjai, nes tampame dramaturgais ir net šiek tiek režisieriais.
Kas Jums yra profesinis tobulėjimas: ilgi lauktas vaidmuo, darbas pas pasirinktą režisierių ar…?
Turbūt kiekvienas aktorius visada siekia daugiau… Žiauriausia šioje profesijoje tai, jog niekada nežinai kas bus rytoj. Nėra jokių garantijų, o numatyti profesinį kelią yra labai sunku. Labai daug priklauso nuo paties aktoriaus, tačiau taip pat ir nuo aplinkybių. Manau kiekvienas aktorius, jei jis neužsnūdęs ant laurų, visada kelia sau kartelę. Juk jei dirbsi ir taps neįdomu – bus sunku. Aš taip pat koncentruojuosi į įdomius darbus.
Nijolė VAILIONYTĖ