Utenos „Saulės” gimnazijos antroje klasėje mokosi kukli, rami mokinė Rasa Gruodytė. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Ji ne tik labai gerai mokosi, bet ir aktyviai dalyvauja užklasinėje veikloje ir galiausiai ieško įvairių iššūkių, kurie leistų dar daugiau tobulėti. Vienas iš tokių – Lyderystės akademija. Šiame projekte dalyvauja daugiausia Vilniaus miesto mokiniai, o Rasa išdrįso su jais konkuruoti ir sėkmingai pasirodė. Apie tai, kaip jai sekėsi, pasakoja pati Rasa.
Kiekvienam jaunam žmogui yra svarbu pažinti save. Kartais būna sunku atrasti tai, kas geriausiai sekasi, tačiau niekada negalima pasiduoti. Reikia išbandyti kuo daugiau įvairių sričių, dalyvauti įvairiuose projektuose, visur, kur tik atsiranda galimybė. Juk tik ieškantis žmogus atranda save.
Vienas iš tokių projektų – Lyderystės akademija. Tai socialinis tęstinis projektas, kurio metu galima gauti daug teorinių bei praktinių žinių. Labai džiaugiuosi, kad šiame projekte teko dalyvauti ir man.
Viskas prasidėjo gana netikėtai, kai socialiniame tinkle „Facebook” tarp naujienų pamačiau skelbimą apie šią akademiją. Tiesa, iki registracijos pabaigos buvo likę vos 3 valandos, tačiau nutariau dalyvauti. Per valandą atlikau darbą „Kokį svajonių projektą Jūs, kaip būsimasis valstybės lyderis, įgyvendintumėte valstybės lygmeniu?”. Kadangi buvo labai mažai laiko, rašiau apie švietimo tobulinimą mokyklose. Be to, dar reikėjo užpildyti dalyvio anketą ir gerai pasirodyti motyvaciniame pokalbyje. Pripažinsiu, šiek tiek bijojau, juk mokyklose moko, kaip rašyti motyvacinį laišką, tačiau niekas iki šiol net neužsiminė, kaip dalyvauti motyvaciniame pokalbyje: ką sakyti, kada geriau patylėti? Nors buvo gana nejauku sėdėti vienai prieš komisiją (mintyse spėlioti, koks bus kitas klausimas), viskas praėjo geriau nei tikėjausi. Ir tai dar ne viskas. Reikėjo įrodyti, jog jau esi gavęs kokių nors apdovanojimų, įvertinimų. Man šiuo klausimu buvo ramiau, nes kaip tik tuo metu jau buvau laimėjusi II vietą Jaunųjų filologų konkurse, auksinę istorijos kengūrą ir tapau kelių olimpiadų prizininke. Supratau, kaip svarbu parodyti savo motyvaciją ir norą veikti. Tačiau buvo nelengva įtikinti komisiją, kad viską suspėsiu, juk visos paskaitos vyko Vilniuje (o aš gyvenu daugiau nei už 100 km) penktadieniais ir/ar šeštadieniais įvairiose aukštosiose mokyklose. Atidarymo šventė vyko Vilniaus privačioje gimnazijoje. Po šio projekto partnerių sveikinimo žodžių buvo perskaitytas Valdo Adamkaus laišką (jis šios akademijos globėjas), darėme Teem building pratimus. Pasak organizatorių, mes jau padarėme pirmąjį žingsnį dėl savo ateities, nes išdrįsome ateiti į šią akademiją. Juk reikia nemažai drąsos pabandyti tai, kas yra toli ir nepažįstama.
Tikriausiai įdomu, ką mes veikėme per paskaitas? Ogi mokėmės derybų ir lyderystės meno, viešųjų finansų, teisės, politikos, verslo, marketingo, komandinio darbo, lazerinio šaudymo, turėjome netgi psichofizinio rengimo pratybas ir kt. Nesitikėjau, kad per tokį trumpą laiką išbandysiu tiek daug įvairių sričių. Beveik kiekvienas dėstytojas klausė: „Kas yra lyderis?” Per šiuos metus supratau, kad tai žmogus, kuris sugeba įkvėpti kitus, nebijo iššūkių, tiki pats savimi, yra autoritetas ir turi dar daug savybių, kurios jį suformuoja kaip individualybę. Per kiekvieną užsiėmimą išmokdavome kažko naujo. Smagiausia buvo matyti dėstytojus, kurie savo entuziazmu užkrėsdavo ir mus (ne veltui sakė, kad jie – vieni iš geriausių savo srities žinovų). Nepatikėsite, bet kartais iš paskaitų išeiti tikrai nesinorėdavo.
Kai pasibaigė paskaitos, turėjau galimybę atlikti keturių dienų praktiką SEB banke Vilniaus Ozo parko skyriuje. Mūsų praktikos vadovė buvo personalo skyriaus vadybininkė. Pačią pirmąją dieną ji supažindino mus su banko struktūra, personalo departamentu ir vykstančiomis šventėmis. Net keista, jog banke vyksta tiek daug sporto švenčių. Mano praktikos metu taip pat vyko viena akcija: kiekvienas darbuotojas nešiojo žingsniamatį ir varžėsi su kolegomis, kuris daugiau nueis per dieną. Mes irgi prisidėjome prie šio iššūkio ir liftu pasinaudojome tik vieną kartą (bankas buvo 10 aukštų). Dar banke dažnai vyksta kraujo donorystės akcijos bei aukojama vaikų globos namams. Manau, reta organizacija taip rūpinasi aplinkiniais, kuriems gyvenimas nepagailėjo sunkumų. Praktikos metu dalyvavome seminare „Gyvenimas be grynųjų”. Pasirodo, dabar labai lengva įsigyti draudžiamų priemonių vogti pinigams ar netgi pavogti visus žmogaus duomenis, tačiau yra ir daug galimybių apsisaugoti. Per seminarą išmokome, kaip atskirti tikrą laišką, siųstą iš tam tikros organizacijos, ir suklastotą. Tai išties reikalingos žinios šiandienos pasaulyje. Per visą praktiką išgirdome daug sėkmės istorijų, netgi sužinojome, kaip odontologai tampa bankininkais, nes kartais pirmasis kelias nebūna teisingas. Buvo labai įdomu sužinoti apie banko iždą, klientų aptarnavimą, skandinavistiką, IT departamentą. Dabar supratau, kokios svarbios yra IT pamokos šioje srityje, nes ten pagrindinė naudojama programa yra „Excel”. Paskutines dvi dienas keliavome į dar du bankus – Europos FPC ir UAB SEB Gyvybės draudimas. Ten išgirdome, kaip gaminami ir parduodami banko „produktai”, aplankėme beveik kiekvieną skyrių, naudojomės elektroniniu SEB tinklapiu (ne tuo, kurį mato lankytojai, o tuo, kurį mato tik darbuotojai). Man labai patiko slapto pirkėjo užduotis, kurios metu ėjau į vieną iš SEB bankų ir klausinėjau apie sąskaitų atidarymą nepilnamečiams asmenims, korteles ir pan. Visa esmė buvo ta, jog tas darbuotojas net nežinojo, kad yra vertinamas (reikėjo vertinti darbo aplinką, bendravimą, informacijos išsamumą, aprangą, nes banke yra tam tikras aprangos kodas). Patiko atlikti šią užduotį, nes tai buvo galimybė išbandyti naujas žinias ir pabūti „tardytojo” situacijoje . Be to, šią praktiką galėsiu įtraukti į savo gyvenimo aprašymą.
„Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis”, parašyti ant vienos sienos, esančios banke. Manau, tik taip galima apibūdinti jaukumą, draugiškumą, šilumą, kuria mus apsupo banko darbuotojai.
Praktikos pabaigoje turėjome padaryti baigiamąjį darbą ir pristatyti jį pasirinktoje mokykloje. Aš priklausiau finansų grupei ir mes savo darbo rezultatus pristatėme Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos dešimtokams. Buvo smagu pasidalinti įspūdžiais bei pakviesti juos kitais metais dalyvauti Lyderių Akademijoje.
Galiausiai po visų darbų liko nuvykti tik į diplomų įteikimo ceremoniją. Ji vyko LR Seime birželio 14 dieną. Kadangi tai buvo valstybinė šventė – Gedulo ir vilties diena – eidama į Seimą mačiau, kaip Gedimino prospektu išdidžiai žygiavo Lietuvos kariuomenė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vykstant Lyderystės akademijos baigimo šventei trumpai prisiminėme nuveiktus darbus, išklausėme keletą sveikinimo žodžių, o tada prasidėjo diplomų įteikimas. Gaila, kad ne visi baigėme Lyderystės Akademiją: iš pradžių mūsų buvo 73, tačiau liko 60. Teisingai sakoma: „Išlieka stipriausi”. Aš gavau baigimo pažymėjimą, rekomendacinį laišką bei knygą „Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys” – visa tai įteikė buvęs LR Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Kiekvienas iš mūsų turėjo galimybę pretenduoti į stipendines vietas Vilniaus privačioje gimnazijoje, keli išdrįso pabandyti ir jiems pavyko.
Daug kas klausė, ar šios akademijos baigimas kada nors pasiteisins. Galiu drąsiai sakyti – taip! Gautas rekomendacinis laiškas ir pažymėjimas padės įstoti į universitetą ir gauti stipendinę vietą. Atlikta praktika padės ieškant darbo. Naujos pažintys ir kontaktai gali turėti įtakos kuriant verslą, o atrasti tikri draugai neleis liūdėti. Praėjusią vasarą su vienu dėstytoju iš Lietuvos karo akademijos dalyvavau archeologiniuose kasinėjimuose (tai buvo puiki galimybė išbandyti naują dalyką). Išklausytos paskaitos padėjo įgauti daugiau ryžto, pasitikėjimo bei planų ateičiai. Taigi reikia nebijoti bandyti, nebijoti išsiskirti iš minios, juk visi sunkumai įveikiami, tik reikia noro.
Laikraščio „Utenos diena” inf., Rasos Gruodytės asmeninio archyvo nuotr.