Tarp žurnalistikos ir literatūros rinkęsis svajoklis pasuko pedagogo keliu

Keturias dešimtis metų mokyklai pašventęs, ne vieną uteniškių kartą vedęs literatūrinių ieškojimų takais, kolegų ir mokinių prisimenamas kaip netradicinis mokytojas, improvizuotų pamokų meistras Stepas Eitminavičius sunkiai apsipranta su paties priimtu sprendimu šį rudenį į mokyklą nebegrįžti. Dangstydamas langą, pro kurį atsiveria vaizdas į mokyklą, jis mėgina apsiprasti su kitokiu gyvenimo ritmu, pasinerdamas į gilius filosofinius apmąstymus, neišsemiamas kūrybines erdves ir jaukius mokykloje praleistų metų prisiminimus.

Vaikystė – svajonių debesyje

S. Eitminavičius gimė Paukšteliškės kaime, buvusiame dvare, kur jo tėvai buvo apgyvendinti po sovietų okupacijos į vakarus pasitraukus dvarininkams. Gavę trečdalį dvaro Eitminavičiai savo namelį sulipdė vietoje buvusios daržinės ir ten gyveno su septyniais vaikais, kurių jauniausias buvo būsimas pedagogas, prozininkas, eseistas ir rašytojas Stepas. Ir dabar jis prisimena vaikystę, apsuptą estetiškos dvaro aplinkos, su nusidriekusiomis alėjomis, žydinčiais sodais, kurių vienas buvo sodintas dar dvaro pono Eduardo Jodko, o kitas – S. Eitminavičiaus tėvo. „Ten man buvo labai gerai, – aplinką, nevaržiusią erdvės skleistis jo fantazijoms ir svajonėms, apibūdino jis. – Mano vienkiemis buvo kitoks, atokus. Ten man niekas nedrausdavo svajoti, būdavo kažkokį darbelį turiu, krapštausi ir kažką mąstau, įsivaizduoju.” Nuo ankstyvos vaikystės pamilęs knygas S. Eitminavičius į jas įniko negrįžtamai ir savo svajonėse gyveno sugalvotą gyvenimą. O pats gražiausias iš vaikystės išlikęs ir iki šių dienų jį užburiantis garsas – pralekiančio traukinio dundėjimas. Netoli nuo jo gimtųjų namų driekėsi traukinio bėgiai, todėl svajoklis vaikas dažnai stebėdavo jais pravažiuojančius vagonus. Jis ir dabar sako galintis žiūrėti filmą ar reportažą vien tam, kad išvystų vaikystėje jį žavėjusį vaizdą.
Pirmoji pažintis su knyga įvyko S. Eitminavičiui pradėjus lankyti daugiau nei už kilometro nuo namų veikusią pradinę kaimo mokyklėlę, į kurią brisdavo ir per sniegą, ir per purvyną, tačiau rankose visuomet laikydavo knygą. Iš bibliotekos pasiimtos knygos vaikas, eidamas namo, perskaitydavo kone pusę, jo neišblaškydavo nei pypsintys pravažiuojantys traktoristai, nei besistebintys kolūkiečiai. Vėliau šie stebėtis paliovė, visi įprato, kad tas vaikas – kitoks, gyvenantis perskaitytame ir savo susikurtame fantazijų pasaulyje. „Aš nelabai suprantu, kaip atsitiko, kad taip pamilau knygas, mano tėvai nebuvo kažkokie šviesuoliai, o savo protėvių nepažinojau. Nemačiau nė vieno senelio, kadangi įsivaizduodavau visa tai, ko neturiu, įsivaizduodavau ir senelį, – atskleidė S. Eitminavičius. – Svajodavau ir dirbdamas, ir eidamas. Aštuonmetė mokykla, kurią lankiau, buvo už puspenkto kilometro. Kol eidavau, ko tik neprisigalvodavau, galva virdavo. Man labai patikdavo ėjimai į mokyklą ir grįžimai iš jos.”

Daugiau apie tai skaitykite šeštadienio „Utenos dienoje”.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas