Lietuviškos pirties atgimimas: nuo ištvermės išbandymo iki aukso amžiaus

Pirtininkas Jonas Kariniauskas

Visi pamename, kaip dar visai neseniai daugeliui žmonių pirtis atrodė kaip ištvermės varžybų vieta, priedas prie išgertuvių, patalpa, kurioje tvoskia žudantis karštis, o vėdinimas ar durų atidarymas laikomas nusikaltimu žmonijai. Vanojimas baugino labiau nei egzorcistą – velnias, o pirtinimasis be alkoholio atrodė nenormalus. Paprastai kalbant, pirtis – tik stipriausiems. Svarbu pabrėžti, kad girtavimas pirtyje yra ilgos ir skausmingos okupacijos palikimas. Būtent dėl šių ir panašių priežasčių ilgą laiką prisikviesti žmonių į pirtį buvo nepaprastai sunku.

Esu profesionalus, diplomuotas pirtininkas Jonas Kariniauskas. Lietuviškai pirčiai save atiduodu jau daugiau kaip šešiolika metų ir drąsiai sakau: dabar išgyvename lietuviškos pirties ir pirtininkystės aukso amžių.

Gausėjančios pirtininkų bendruomenės pastangomis situacija pasikeitė tiesiog nepaprastai sparčiai. Organizuojami seminarai, mokymai, šviečiamieji ir pramoginiai pirties renginiai. Atsirado valstybinis pirtininko profesinis standartas, valstybiniu lygiu įteisinta pirtininko mokymo programa ir profesija. Lietuviškos pirties lankymo tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Pirtininkai dirba individualiai, SPA centruose, kaimo turizmo sodybose. Kiekvienas gali pasikviesti specialistą į savo namų pirtį ar užsisakyti jo paslaugas įmonės šventei – galimybės beribės.

Šiais laikais, kai gyvename sočiai ir patogiai, o karštas vanduo namuose yra savaime suprantamas dalykas, pirtis iš dalies prarado savo pirminę fizinę paskirtį – sušilti ir nusiprausti. Kitaip tariant, būtinybę pakeitė rekreacija. Kartu su ja grįžta ir kadaise beveik visiškai sunaikinta sakralinė lietuviškos pirties prasmė. Mūsų protėviams pirtis buvo šventa vieta – tarsi erdvė tarp šio ir anapusinio pasaulio, deivės Laimos buveinė.

Lietuvišką pirtį pelnytai vadinu ne tiesiog poilsio ir ramybės oaze, radusia tvirtą vietą kasdienio skubėjimo sūkuryje, o tikru rojumi žemėje. Tai suvokdami, lietuviai vis dažniau kūno ir sielos atgaivai renkasi tikrą lietuvišką pirtį, o ne tokią, iš kurios išėjus penktadienį, pasekmes dar jauti pirmadienį.

Lietuviška pirtis patyrė ne vieną naikinimo etapą: XVII–XVIII a. karus, Didįjį marą, Bažnyčios ir dvarininkų draudimus, Rusijos imperijos okupaciją bei priespaudą, Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, o galiausiai – bene skaudžiausią smūgį – sovietinę kolektyvizaciją ir melioraciją. Pirmieji jos žingsniai į naują gyvenimą buvo nedideli. Nepaisant teikiamos naudos ir malonumų, žmonės dar ilgai atsargiai rinkosi pirtį su pirtininku kaip laisvalaikio praleidimo būdą. O šiandien viskas apsisuko 180 laipsnių kampu: dėl didelio užimtumo ne visada pavyksta užsisakyti pirtininką, o kai kurios pirtys rezervuojamos bent porai ar trejetui mėnesių į priekį. Tai dar vienas lietuviškos pirties atgimimo įrodymas.

Kažkada juokavome, kad matavimosi varžybose Kaunas įveikė Vilnių. Būtent Kaune ir aplink jį tuo metu atsirado daugiausia gerų, kokybiškų pirčių, o Vilnius nelabai kuo galėjo pasigirti. Šiandien jau visai nesvarbu, kuriame mieste gyvenate – profesionalių pirtininkų ir kokybiškų pirčių yra visoje Lietuvoje. Norint pasimėgauti geru garu ar pirtininko meistriškumu, atstumas nebėra kliūtis.

Lietuviškos pirties kultūra pasikeitė neatpažįstamai. Kartu su sakralumu sugrįžo ir itin svarbi elgesio pirtyje etika. Čia ateiname visapusiškai pailsėti, palikti pasaulio purvą už garinės durų, todėl turime rodyti pagarbą tiek pačiai pirčiai, tiek joje esantiems žmonėms.

Anekdotai ir grubūs juokeliai garinėje tikrai ne vietoje. Išgirdęs keiksmažodį, paklausiu: „Ar jūs ir teatre, filharmonijos salėje garsiai keikiatės, rėkaujate?“ Paprastai tokios pastabos pakanka. Dar sakoma, kad jei ant plautų triukšmaujama, vadinasi, buvo per mažai garo. Garas viską išlygina.

Kalbant apie žemiškesnius dalykus, pirtys šiandien statomos ir įrengiamos taip, kad jose būtų patogu tiek klientui, tiek pirtininkui. Daug dėmesio skiriama kokybiškoms krosnims, efektyviai ventiliacijai. Pagaliau įsitvirtino suvokimas, kad į pirtį einama ne sporto rekordų siekti, o 90–110 °C ir aukštesnė temperatūra tėra bereikalingas ekstremalumas, o ne kokybės rodiklis.

Pirtininkų bendruomenė taip pat nestovi vietoje – jos nariai nuolat tobulinasi, šviečia kitus ir gali pasiūlyti daugybę malonių bei naudingų procedūrų: kūno šveitimą natūraliais šveitikliais, įvairias veido ir kūno kaukes bei, žinoma, tai, be ko neįsivaizduojama nė viena tradicinė lietuviška pirtis, – vanojimą įvairių augalų vantomis.

Kardinaliai pasikeitė ir pats pirtininko vaidmuo. Anksčiau dažnas mėgdavo girtis: „Aš tai esu labai didelis pirtininkas!“ Tačiau pirtininkas nėra tiesiog pirties lankytojas. Tai atitinkamus mokslus baigęs, patirties turintis specialistas, išmanantis ne tik procedūras, bet ir žmogaus fiziologiją, saugaus elgesio pirtyje principus, pirties išplanavimą bei daugybę kitų svarbių dalykų.

Dar daugiau – pirtis ir jos malonumai žengia koja kojon su šiuolaikinėmis technologijomis ir yra kur kas arčiau mūsų, nei galime įsivaizduoti. Siūlomos ne tik pirtys su pirtininko paslaugomis, bet ir kuriamos specializuotos, daugiafunkcės internetinės platformos, skirtos klientų, pirčių savininkų ir pirtininkų patogumui. Jose galima rasti viską: informaciją apie pirties renginius, profesionalius pirtininkus, gauti naudingų patarimų ir patogiai įsigyti bilietą į norimą renginį.

Verta paminėti, kad pirties kultūra atgimsta ne vien Lietuvoje. Kaimyninėje Latvijoje ji taip pat itin aktyvi. Pirties mokyklos organizuoja mokymus, o maždaug keturiasdešimt kilometrų nuo Rygos veikia pirties muziejus (Pirts Muzejs – autoriaus pastaba). Čia galima ne tik apžiūrėti įvairias senovines pirtis, dalyvauti gido vedamoje ekskursijoje, bet ir pasimėgauti autentiška dūmine pirtimi.

Nuo lietuvių ir latvių nė kiek neatsilieka estai. Pirtis yra neatsiejama jų kasdienybės ir bendruomeniškumo dalis. Estai didžiuojasi Võromaa (Vyrumos) regiono dūminės pirties tradicija, kuri 2014 m. buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Šioje šalyje taip pat netrūksta pramoginių pirties renginių. Vienas iš jų – Europos pirčių maratonas (Euroopa Saunamaraton Otepääl), kurio metu varžybų dalyviai, tarsi orientacininkai, keliauja per įvairias pirtis.

Nuo Baltijos valstybių stengiasi neatsilikti ir lenkai. Jų pirties istorija buvo gili, tačiau dėl XVI–XVII a. siautusio sifilio, moralinių bei religinių normų miesto pirtys buvo uždarytos, o senoji pirties tradicija išliko tik kaimo vietovėse. XIX–XX a. Lenkijoje išpopuliarėjo mineralinių vandenų kurortai ir gydyklos. Tiesa, pastarąjį dešimtmetį šalyje pastebimas modernios pirties kultūros (saunowanie – autoriaus pastaba) atgimimas. Jis labiau paremtas suomiškomis ir vokiškomis tradicijomis, nors pamažu įtraukiama ir mūsų tradicinės pirties elementų – vantos ir kt.

Apžvelgus visa tai, apie ką kalbėjau, susidėlioja išties įdomus paveikslas. Lietuviška pirtis, tiek daug ištvėrusi ir šiandien vėl garsiai sugrįžusi į mūsų gyvenimą, tapo nebe tiesiog šilta vieta poilsiui – ji vėl įsitvirtino kaip neatsiejama mūsų kultūrinio identiteto dalis.

Galime tik džiaugtis, kad pirties pasaulyje netrūksta entuziastingų ir atkaklių žmonių, kurie ne tik puikiai išmano pirties kultūrą, bet ir [neįskaitoma dėl mygtuko] stengiasi ją puoselėti, stiprinti bei perduoti ateities kartoms. Kad ji ir toliau gydytų [neįskaitoma dėl mygtuko] sielą, atgaivintų išsekusį kūną ir išliktų gyva mūsų tradicijos dalimi.

turi kontekstinį meniu

Naujienos iš interneto

REKOMENDUOJAMI VIDEO