Internete, socialiniame tinkle „Fecebook“, už akių užkliuvo nuotraukos ir kelios teksto eilutės apie Mažeikių lopšelio-darželio „Gintarėlis“ vaikų išvyką į Švelnių ūkį Tirkšliuose.
Tai buvo pirmasis impulsas susirasti ir pakalbinti vieno didžiausių mūsų rajone daržoves auginančių ūkių įkūrėjus.
Po to motyvų susitikti ir pasikalbėti apie viską, kas susiję su šiuolaikiniu ūkininkavimu, buvo ir daugiau.
Eglė ir Nerijus Švelniai septyniolika metų puoselėja savo ūkį
Šiek tiek istorijos
Paskutinis vasaros mėnuo, o paskui – ir rugsėjis, ir spalis ūkininkams yra toks laikas, kai darbas darbą veja. Todėl mano bendrapavardė Eglė Švelnienė į susitikimą atskubėjo viena. Paaiškino, kad jos vyras Nerijus, ūkį įkūręs prieš 17 metų, šiuo metu užsiėmęs– kulia grūdus.
Pasiryžimas ūkininkauti – vyresniųjų Švelnių pradėtų darbų tęsinys.
Iš pradžių ūkininkavo ir daržoves augino Nerijaus tėvai. O Nerijus ir Eglė, baigę vidurines mokyklas, išvyko padirbėti į užsienį. Kitaip sakant, paragavo emigrantų duonos.
Pašnekovė prisiminė: tai nebuvo maloni patirtis. Bet kad ir kokia buvo, užgrūdino, suformavo požiūrį į darbą, padėjo suvokti, ką toliau reikėtų veikti.
Kai po kelerių metų pora grįžo į gimtuosius Mažeikius, nutarė eiti tėvų pramintu taku – Nerijus įregistravo ūkį ir ėmėsi tos pačios veiklos – daržovių ir grūdinių kultūrų auginimo. Mąstė, kad geriausia, kai ūkis mišrus.
Eglė padėdavo atlikti ūkio darbus, augino dukrą ir sūnų, aštuonerius metus lopšelyje-darželyje „Gintarėlis“ dirbo mokytojo padėjėja. Ir tik prieš porą metų, išėjusi iš darželio, užsiėmė šeimos ūkio reikalais, o prieš metus įgijo jaunosios ūkininkės statusą.
Ūkio kolektyve – darbštūs, kantrūs ir žemės ūkio darbus išmanantys žmonės
Per laiką ūkis augo
Kalbėdami apie laiką, žmonės kartais sako „jau“, o kartais „tik“. „Santarvės“ pašnekovė, apibūdindama 17 metų gyvuojantį ūkį, sakė, kad, jos nuomone, labiau tiktų žodelis „jau“.
„Kai pradėjome, buvome trys – Nerijus, aš ir mano brolis. Po truputį ūkis augo, plėtėsi, žemės daugėjo ir šiuo metu ūkyje sukamės dešimt žmonių. Dauguma – mažeikiškiai. Rytais vairuotojas visus surenka Mažeikiuose, nuveža į darbą, vakarais parveža. Darbuotojus maitiname pietumis, o jei vakarojame, ir pavakariais. Juos gamina Nerijaus mama“, – apie ūkio kasdienybę pasakojo Eglė.
Ji džiaugėsi: per pastaruosius kelerius metus ūkyje susiformavo darbščių, patikimų žmonių komanda, branduolys. Kolektyve daugiau moterų, nes dirbant su daržovėmis, ravint laukus, reikia kruopštumo, atidumo. O darbas žemės ūkyje nėra lengvas, pareikalauja ir darbuotojų, ir ūkio įkūrėjų fizinių jėgų, ištvermės, kantrybės, greito orientavimosi įvairiose situacijose.
Švelnių ūkyje dirbama 150 hektarų žemės: 30-yje hektarų auginamos daržovės: bulvės, svogūnai, burokėliai, morkos, kopūstai, moliūgai, krapai, česnakai. Likusiuose 120-yje hektarų – kviečiai, rapsai, žirniai.
Darbų yra ištisus metus
Dabar javapjūtės metas. Lygiai taip pat, kaip ir kitur, kai būna palankus oras, Švelnių ūkyje kuliamos grūdinės kultūros, eilės „laukia“ žirniai. Be to, jau laikas imti svogūnų derlių. Vėlyvieji kopūstai dar nėra visiškai „suskleidę“ savo lapų, todėl reikia ravėti jų lysves.
Rugpjūtį Mažeikiuose dirba keli budintys vaikų lopšeliai-darželiai, o ūkis, kaip ir visus metus, taip ir dabar tiekia jiems daržoves.
„Rugsėjį prasidės bulviakasis. Tai kokias tris savaites būsime „prapuolę“ darbuose. Paskui, kai nukasime, kai bulvės bus suvežtos į sandėlį, tai ir mes sulįsime į sandėlį – rūšiuoti, fasuoti“, – pasakojo E. Švelnienė.
Ji pridūrė, kad ūkyje įvairių darbų – nuo planavimo, kokių ir kiek kultūrų reikės sėti ir sodinti ateinančiais metais, iki kopūstų sodinukų užauginimo, o ir kitų darbų pakanka ištisus metus.
Bulvės – mėgstamiausios
Švelnių ūkyje bulvės auginamos pagal Nacionalinės kokybės produktų (NKP) sertifikato reikalavimus. Ūkyje užaugintos daržovės tiekiamos visiems Mažeikių rajono lopšeliams-darželiams, daliai mokyklų.
„Mitybos specialistai ginčijasi: vieni pasisako, kad bulves valgyti nelabai gerai, nes jos turi nemažai krakmolo, kiti kalba priešingai. O aš manau, kad ši daržovė dar ilgai nedings iš lietuvių raciono ir ilgai išliks mėgstamiausių daržovių sąrašo pirmojoje vietoje“, – šypsojosi pašnekovė.
Pasak jos, neretai žmonės, į turgelį atėję nusipirkti bulvių, pardavėjoms sako, kad virs cepelinus arba keps kugelį, tad jiems reikia bulvių, kurios tiktų šiems patiekalams.
„Esame pasirinkę auginti tokias veisles, iš kurių pavyksta ir kugelį iškepti, ir cepelinus išvirti.
Šiemet auginame „Andora“, „Vineta“, „Colomba“, „Karelia“, „Queen Anne“, „Baltic Rose“, „Esmme“, „Concordia“, „Anuschka“ veislių bulves. Žmonės, išgirdę pavadinimus vis tiek klausia, kas čia, kokios jų savybės. Dalis yra pripratę prie senųjų veislių, pavyzdžiui „Vinetos“, ir jų norėtų. Bet vienas veisles keičia kitos, keičiasi pavadinimai, o bulvių savybės išlieka tos pačios arba panašios kaip ir tų senųjų veislių“, – paaiškino ūkininkė.
Lopšelį-darželį „Gintarėlis“ lankantys vaikai buvo pirmieji, kurie dalyvavo edukacijoje Švelnių ūkyje
Girtis derliumi, kol jis nenuimtas, neverta
E. Švelnienė, paklausta, ar palanki ūkininkams ši vasara, pastebėjo, kad vienareikšmiškai į klausimą atsakyti negalima, be to, dar per anksti ką nors skaičiuoti, sumuoti.
Pasak ūkininkės, po praėjusių metų vasaros, kai bene du mėnesius tvyrojo sausra, ši vasara lyg ir žadėjo gerą derlių. Auginamos daržovės gavo ir pakankamai saulės, ir lietaus. Bet gera žadanti ji buvo iki liepos pabaigos, kai Mažeikių ir kituose šiaurės vakarų, šiaurės Lietuvos rajonuose vos per vieną parą iškrito tiek kritulių, kiek įprastai iškrenta per vieną mėnesį.
„Po tos audros ir grūdines kultūras vėjas bei lietus „suguldė“, ir daržoves apsėmė. O ką apsėmė, tas, tikėtina, supus. Žodžiu, tu, žmogau, kiek nuo tavęs priklauso gali viską padaryti maksimaliai, bet gamta yra gamta ir ji viską sutvarko savaip. Kol nenuimsi derliaus ir neparsiveši sandėliuoti, tol džiaugtis ar sumuoti rezultatų, neverta“, – kalbėjo E. Švelnienė.
Ji patikino: akivaizdu, kad klimatas keičiasi. Ir kuo toliau, tuo labiau audros, galingos liūtys, kelis mėnesius besitęsiančios sausros, karščio bangos ūkininkaujantiems kelia iššūkių, tad derlių užauginti tampa vis sudėtingiau.
Edukacijos – malonus projektas
Vis tik pokalbį užbaigti norėjosi linksmesne nata. Todėl pašnekome apie prieš porą savaičių Švelnių ūkyje vykusią edukaciją, kurioje dalyvavo „Gintarėlio“ ugdytiniai.
Kaip jau minėta, Eglė aštuonerius metus dirbo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tad pastebėjo, kad dalis šiuolaikinių vaikų nelabai žino, iš kur ir kaip į parduotuvių lentynas ar namus atkeliauja daržovės. Taip ir kilo mintis ūkyje surengti edukaciją.
Pirmiausia joje dalyvauti pakvietė lopšelio-darželio, kuriame pati dirbo, vaikus.
„Priešmokyklinę grupę lankantys vaikai didelėmis akimis žiūrėjo, klausėsi pasakojimų, kaip čia viskas vyksta, kaip, pavyzdžiui, kasamos bulvės. Atrodo, jiems buvo įdomu viskas – nuo žemės ūkio technikos iki daržovių nuėmimo, rovimo procesų“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.
Tai buvo pirmoji Švelnių ūkyje darželinukams surengta edukacija, bet ne paskutinė.
„Šis projektas ir mums patiems įdomus. Bet truputėlį yra keblumų dėl laiko: vaikus kviestis galima vasarą, geriausia – liepos mėnesį, nes tada galima parodyti, kaip daržovės auga, kaip jos prižiūrimos, kokie darbai padaromi iki tol, kol jos pagaliau atsiduria valgytojų lėkštėse. Žodžiu, tas laiko tarpas, kol viskas užauga, yra trumpas. Paskui, rudenį, žiemą gali nebent parodyti, kur ir kaip daržovės sandėliuojamos. Rudenį paaugs moliūgai, gal sugalvosime kokią edukaciją apie moliūgus ir jų auginimą. Žodžiu, visokių minčių yra“, – apibendrino ūkininkė.
Nuotr. iš asmeninio archyvo