Iš Utenos kilęs šimtametis: „Reikia dirbti, nekerštauti ir nevogti“

Gyvenime daug vargo matęs, beveik ketvirtį amžiaus tremtyje praleidęs šiaulietis Jonas Ziberkas antradienį jį šimtojo gimtadienio proga pasveikinti atėjusius svečius pasitiko nuoširdžia šypsena. Guvus, linksmas ir šnekus senolis nepritrūko šnekos nei bendraudamas su žurnalistais, nei su jį pasveikinti atėjusiais Šiaulių miesto meru Artūru Visocku bei Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Vilma Meleniene.

Tarnavo Lietuvos kariuomenėje

Utenos rajone Gaižiūnų kaime ūkininko šeimoje gimęs J. Ziberkas nuo mažumės triūsė tėvų ūkyje. „Mokyklos aš baigiau tik keturis skyrius (klases), vėliau dar mokiausi Žemės ūkio mokykloje, o po to mane patraukė karyba. Baigęs Karo mokyklą tarnavau Lietuvos kariuomenėje.
Pamenu, kaip trys mūsų pulkai norint atgrasyti lenkus buvo dislokuoti prie Širvintų – ten lauko sąlygomis mes išgulėjome tris mėnesius“, – tarnybos kariuomenėje sunkumus prisiminė J. Ziberkas. Po sovietų invazijos, 1941-aisiais, J. Ziberkas kartu su tėvais ir dviem seserimis buvo ištremtas į Sibirą.

Šeimą sukūrė tremtyje

Tremtyje J. Ziberkas susipažino su dešimčia metų už jį jaunesne lietuvaite Irena, kurios tėvai taip pat buvo ištremti. Ši pažintis tapo lemtinga. Tremtyje susituokę Jonas ir Irena Ziberkai neseniai atšoko savo deimantines vestuves, o po poros mėnesių paminės 63-ąsias santuokos metines. „Į jauną merginą dėmesį atkreipiau dar Lietuvoje, kai mūsų ešelonai su iš skirtingų Lietuvos kraštų į vagonus sugrūstais tremtiniais sustojo toje pačioje Naujosios Vilnios stotyje. Ten į akį krito ši vandenį visiems nešiojusi mergina. Antrą kartą ją pamačiau jau po daugelio metų, kai atvažiavau aplankyti nuo mūsų atskirtos ir į Komiją ištremtos savo sesers. Man Irena labai patiko ir mūsų pažintis baigėsi vedybomis. Dėl to nė karto nepasigailėjau. Sugyvename puikiai, pasitaiko, kartais ir pasiginčijame, tai galime ir pora valandų po to nesikalbėti, bet niekada gyvenime nesu jos nė pirštu palietęs. Nesuprantu vyrų, kurie gali savo žmonas mušti. Tai gyvuliai, o ne žmonės. O šeimoje reikia klausyti vienas kito ir gyventi geruoju“, – laimingo santuokinio gyvenimo receptu dalijosi J. Ziberkas.

Nenorėjo išleisti į pensiją

Tremtyje J. Ziberkui teko daug dirbti. Tremtiniai kirto mišką, statė namus. Darbštus lietuvis netruko atkreipti dėmesį – J. Ziberkui buvo pavesta vadovauti brigadai. Statybose įgyta patirtis lietuviui pravertė ir Lietuvoje – 1964 metais su žmona į Lietuvą grįžęs ir Šiauliuose apsigyvenęs. J. Ziberkas ir toliau dirbo statybininku, buvo paskirtas brigadininku. „Į pensiją išėjau vėlai, mano brigada dirbo gerai, todėl vadovai vis dar prašė pasilikti“, – išvardinęs Šiauliuose statytus objektus sakė šimtametis. J. Ziberkas sakė, kad darbe ir pats netinginiavo, ir savo pavaldinius skatino gerai dirbti. „Mano brigadoje nebuvo sovietmečiu taip paplitusių išgertuvių. Darbe dirbdavome, o jei būdavo kokia proga, tai ją paminėdavome ne darbo metu“, – sakė senolis.

Viską galima pasiekti darbu

Šimto metų sukakties proga iššauto šampano J. Ziberkas net neparagavo, nors sakė abstinentu savęs vadinti negalįs. „Išgerti truputį, jei yra proga, galima. Bet pats potraukio gėrimui neturėjau, tik prie progos stikliuką išlenkdavau, o štai dabar jau nebegeriu. Neseniai lankėsi sūnus, tai gal kokius penkis lašelius į stikliuką įsilašinęs išgėriau“, – sakė J. Ziberkas. Paklaustas, koks jo ilgaamžiškumo receptas, senolis kiek susimąstė: „Ką reikia daryti, kad sulauktum ilgo amžiaus? Kad būtų gera, reikia dirbti, nekerštauti, nevogti. Manau, kad vien tik darbu viską gali pasiekti.“

Lankyti žmonos eidavo pėsčiomis

Guviai atrodantis senolis po namus vaikšto nesiramsčiuodamas lazda. „Dabar jau sveikata nebe ta. Štai prieš kelerius metus, kai žmona ligoninėje gulėjo, jos lankyti eidavau pėsčiomis, o ne važiuodavau autobusu (nuo pietiniame miesto rajone esančio Ziberkų buto iki ligoninės – apie septyni kilometrai kelio). O pastaruoju metu į lauką išeinu rečiau, paskutinį kartą į kiemą buvau išėjęs prieš Kalėdas.

Mėgsta laidas apie gyvūnus

Pasivaikščiojimus po lauką žiemą pamiršti turėjęs šimtametis ir dešimčia metų už jį jaunesnė žmona nenuobodžiauja ir savo jaukiame bute. „Vyras mėgsta skaityti laikraščius, žiūrėti televizorių. Jį domina sportas, o ypač – laidos apie gyvūnus“, – sutuoktinio pomėgius vardijo I. Ziberkienė.
Skaniausias valgis – duona su sviestu
Moteris sakė, kad vyras neišrankus ir valgiui. „Pusryčiauja jis kareiviškai: duona su sviestu, kiaušinis ir arbata. Pietums užkanda ko nors rimčiau, o vakare vėl išsiverdame arbatos, suvalgome varškės. Duona su sviestu Jonui skaniausiu valgiu taip ir liko dar nuo tremties laikų“, – sakė I. Ziberkienė.

Meras šimtametį apjuosė juosta

Jaukiai apstatytame, tvarkingame bute gyvenantys Jonas ir Irena Ziberkai labiausiai laukia į svečius iš Vilniaus atvykstančio sūnaus ir žinių apie anūkę, kuri baigusi universitetą apsigyveno Portugalijoje. Šimto metų jubiliejų J. Ziberkui primins ne tik jį pasveikinti į namus atvykusio Šiaulių miesto mero A. Visocko įteikta gėlių puokštė, bet ir tautinė juosta, kuria meras apjuosė šimtametį. Geros sveikatos ir dar ilgų gyvenimo metų J. Ziberkui palinkėjusi Šiaulių civilinės metrikacijos skyriaus vedėja V. Melenienė jubiliatui įteikė ir voką su 145 eurais – taip per gimtadienį apdovanojami visi šimto ir daugiau metų sulaukę šiauliečiai.

Šaltinis: lrytas.lt, R. Vitkaus nuotr.

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas